Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KELIAS Į LIETUVOS DVASINĮ PRISIKĖLIMĄ

 (Jaunimo grupėje premijuotas straipsnis)

ANTANAS MEŠKAUSKAS

     Penkiasdešimt metų socialistinė santvarka Lietuvoje, atskyrusi vaiką nuo šeimos ir bažnyčios, propagavo komunistinį auklėjimą jau nuo darželio - lopšelio. Krikščioniškas auklėjimas uolių ateistų buvo atmetamas ir aiškinamas kaip žmogaus dvasios luošinimas. Lietuva, turėdama gilios krikščionybės tradicijas, ateizmą atmetė.

     Prisimenam Baltijos kelią - vilties kelią. Tada žodis vienybė buvo įskaitoma kiekviename praeivio veide. Matėm susikibusias rankas, plazdančių vėliavų šnarėjimą ir plevenančias žvakeles. Giliai į atmintį įėjo prisiminimai, kai pirmą kartą į Lietuvos žemę įriedėjo riaumojantys tankai su penkiakampėmis žvaigždėmis. Matėm virš galvų ūžiančius lėktuvus, kurie vis gąsdino ir neramino mus.

     Pasaulis matė sausio 13-osios smurto ir žiaurumo viršūnę: nužudytus, tankų vikšrais sutraiškytus beginklius žmones, kurie niekam negrasino, niekam nekėlė jokio pavojaus. Savosiomis rankomis jie laikė apglėbę gimtąją žemę.

     Atmintyje dar neišblėso įspūdžiai, kai, rodos, ir širdys plakė vienu ritmu. Buvo girdėti žodžiai:

     — Lietuva, uždek savo širdyje ugnį: savo auką, savo kančią ir laisvės viltį!

     — Lietuva, buk laisva!

     Nuo tada Lietuvoje, kaip ir visame krikščioniškame pasaulyje, giliau suskambo Dievo žodis:

     Žodi, ištiesink mūsų gyvenimą!

     Žodi, prikelk mūsų dvasią!

     Žodi, paremk mūsų viltį!

     Žodi, padaugink mūsų meilę!

     Tautos atgimimo laikotarpiu Lietuva vėl pasiryžo atnaujinti savo tautos namus. Į Lietuvą pamažu atėjo krikščioniška moralė.

     Dar gyvas mūsų širdyse pasiliko susitikimas su Šv. Tėvu Jonu Paulium II 1993 m. rugsėjo 4-8 d. Išgyvenome keturias nuostabias dvasios pakilimo, džiaugsmo ir ramybės dienas, patyrėme ypatingą Šv. Tėvo susidomėjimą mūsų Tėvyne ir Lietuvos Bažnyčios svarbą šiame Europos regione. Ne tik pamatėme Popiežių, bet ir išgirdome mintis apie Dievą ir žmogų. Gausiuose susitikimuose Vilniuje, Kaune, Kryžių kalne ir Šiluvoje Jonas Paulius II nuosekliai gvildeno vizito temą: „Liudykime Kristų ir atverkime širdis Kristui!”

     Šv. Mišiose Vilniuje, Vingio parke, Popiežius pabrėžė Krikšto bei iš jo išplaukiančių pareigų svarbą. Kaune, Santakoje, kalbėjo apie Šv. Dvasios veikimą atnaujinant žemės veidą. Šv. Tėvo susitikimas su Lietuvos jaunimu vyko Dariaus ir Girėno stadione. Šv. Tėvui ypač didelį prisiminimą paliko Kryžių kalnas, skausmo ir vilties aukos.

     Tų prievartos ir mirties baisybių išvengusieji suprato, kad čia pat, jų akyse, jų krašto žmonėms ir šeimoms pasikartojo ir išsipildė tai, kas jau buvo atsitikę Golgotoje, kur Dievo Sūnus „priėmęs tarno išvaizdą” kaip žmogus „nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties” (Fil 2, 7-8). Kryžiuje atsispindi visas žmogaus gyvenimas, jo džiaugsmai ir kančios, bet ryškiausiai - viltis: pažemintas ir sutryptas žmogus atgimsta gyvenimui.

     Kristaus aukos akivaizdoje atsiskleidžia dieviška galia: atpirkimo galia ir Kristaus išgananti jėga. Turi būti iškeltas žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn 3, 14-15).

     Paskutinė Šv. Tėvo kelionės Lietuvoje stotis -Šiluva. Jau iš anksto, ruošdamasis aplankyti mūsų šalį, kiekviena proga jis nuolat minėdavo Aušros Vartus ir Šiluvą. Šiose žymiausiose Švč. M. Marijos šventovėse Tautų Tėvas norėjo jai padėkoti šios tautos tikinčiųjų vardu už atgautą laisvę ir prisikėlimo viltį. Šiluvos Švč. Mergelei Šv. Tėvas padovanojo auksinį, Vatikano meistrų rankų darbo, rožinį.

     Dabar Lietuva žengia pirmuosius žingsnius laisvės keliu. Kaip gaivus pavasario šaltinis, išsiveržė gyvybės srovė į Lietuvos miestus, kaimus į mus supantį visą pasaulį.

     Ir padvelkė atgimimas į mūsų širdis, užplūdo sąmonę ir prikėlė tautą naujam gyvenimui.

     Šio dvasinio tautos atgimimo laikotarpiu žmonės pamažu protu ir širdimi atsigręžia į amžinuosius žmonijos gyvenimo pagrindus - į prisikėlimą.

     Prisikėlimas - tai pavasaris. Tai džiaugsmas ir šviesa. Tuomet pagalvojam apie skaisčią pavasario saulutę, apie mėlyną padangę, apie nuostabią gamtą, apie žmogų, kuris kelia rankas ir širdį prie Dievo.

     Koks liūdnas ir nykus būtų pasaulis be Dievo. Dievas yra grožio, gėrio ir meilės pilnatvė. Jis ir yra visų įmanomų tobulybių begalybė.

     Iš Tavo rankos, Dieve, gaunu rytą,

     Iš Tavo rankos ir šviesi darbų diena.

     Iš Tavo rankos man ir laimė švyti,

     Ir praeitis, ir dabartis, ir rytdiena.

     Koks būtų liūdnas ir nykus pasaulis, jeigu jam nebūtų sušvitusi šviesi atpirkimo šviesa, kuri iš tamsaus kapo prisikėlė, kad nuvestų žmogų į amžinąjį prisikėlimą.

     Šiandien Lietuva kalba daug apie laisvę, bet gyvenimas dar pilnas visko. Dažnai žmonės būna pasimetę gyvenime, nežinodami, ko jie siekia, kam gyvena ir kur eina.

     Šalyje daug neapykantos vienas kitam, trūksta vienybės, daug neteisybės aukščiausiuose valdymo organuose, teismuose, ypač artimo meilės stoka. Tai karti tiesa. Bet turi būti ir ji pasakyta.

     Kad tauta laimėtų dvasinį prisikėlimą, mes visi bendrai turime stoti į tą didžią kovą prieš blogybes. Turim raginti kiekvieną žmogų į prisikėlimą iš to alerginio miego, kuriuo dar miegame. Reikia kiekvienam žmogui pradėti nuo savęs, pagalvojant, ar tikrai einame teisingu gyvenimo keliu, ar siekiame gražių idealų. Esame visai užmiršę atlaidumą ir toleranciją. Juk dabartinis gyvenimas yra pilnas visokių kontrastų - tai gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos, meilės ir neapykantos mišinys. Nereikia jokių įrodymų, nes pasikeitimuose gyvename. Mes kiekvienas žinome, kad kiekvienas žmogus patiria džiaugsmą, dvasinį pakilimą, bendraudamas su kitu asmeniu, kurio siela spinduliuoja ramybe, gerumu, meile ir išmintingumu.

     Atgimimas ir prašviesėjimas pirmiausia turi pasirodyti šeimose. Šeima yra dvasingumo šaltinis. Tvirta šeima - tvirta ir tauta. Šeima yra tvirtas pagrindas, ant kurio stovi visa mūsų ateitis, mūsų vaikai. Vaikų ateitį turime kurti ant tvirtų tikėjimo pagrindų, paremtų „Dešimt Dievo įsakymų”. Juk šeima visais laikais buvo ir tebėra pagrindinė visokeriopos kultūros ugdytoja ir puoselėtoja, tautų kultūros klestėjimo židinys.

     Tautos dora yra pagrindas, ant kurio patvariai gali kurtis ir pastoviai egzistuoti tautos kultūra. Rūpestis dėl dabarties žmogaus ir jo dvasios būsenos yra šios dienos aktualijos.

     Lietuva prisikels dvasingumu tik tada, jei laikysis Dekalogo, ypač laikantis įsakymo, kurį pasakė Jėzus Kristus savo mokiniams: „Tai mano įsakymas, kad mylėtumėte vienas kitą, kaip aš jus mylėjau... Būkite viena, kaip aš ir Tėvas esame viena... Iš to pažins, kad esate mano mokiniai, jei būsite vieningi ir mylėsite vienas kitą...” (Jn 15-17). Tai yra pagrindų pagrindas. Ir tik su Jėzumi artimo meilė tampa visuotine visų žmonių meile. Tai yra Kristaus paliktas testamentas. Jėzus pasakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas” (Jn 14,5). Mes tikėjime, viltyje ir meilėje matome savo ateitį.

     Kristau, duok mums jėgų žengti Tavo nurodytais keliais, laikytis Tavo paliktojo didžiojo meilės įsakymo kiekviename žingsnyje: „Eikite ir mokykite visas tautas!” (Mk 16,15). Kristus šiais žodžiais kreipiasi į kiekvieną mūsų. Kiekvienas katalikas šiandien turi savęs klausti: ar aš esu gyvoji Evangelija, per kurią prabyla gyvasis Jėzus Kristus? Juk ir Šv. Tėvas pasidalijo savo turtinga dvasine patirtimi, kartu melsdamasis ir atskleisdamas ateities viziją, kad Dievo malonės ir išminties remiami patys kurtume ateitį. Jis padrąsino Bažnyčią nebijoti ateities, bet priimti jos iššūkį, ir nurodė esmines veiklos gaires: aktyvi katekizacija, naujoji evangelizacija, kunigų atsinaujinimas ir pasauliečių rengimas apaštalavimui, Bažnyčios socialinio mokymo pažinimas ir skelbimas.

     Taigi gėris turi nugalėti blogį, todėl reikia visada budėti ir melstis.

     Kristus sakė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, nematys mirties per amžius” (Jn 21-27).