Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Lietuva — Dievo rankose

Asta Tijūnėlytė

    Prieš tris mėnesius grįžau į Čikagą po vienerių metų dėstymo ir mokytojavimo Lietuvoje. Dėsčiau anglų kalbą Vilniaus Pedagoginiame Universitete ir mokytojavau “Žiburėlio” mokyklos antroje ir trečioje klasėje. Tie metai buvo vieni iš nuostabiausių mano gyvenime. Bet dar daug metų turėčiau gyventi Lietuvoje, kad tikrai suprasčiau jos gyvenimą. Čia noriu pasidalinti tik keliais įspūdžiais.

    Pirmieji mėnesiai buvo ypatingai sunkūs, nes reikėjo priprasti prie skirtingo žmonių būdo ir bendravimo. Nuo mažens galvojau, kad Lietuvoje visi vaikščiodami dainuoja liaudies dainas ir visada laimingi. Realybė visai kitokia. Dabar daug kas vargsta ir nežino, kuo pasitikėti ir ką toliau daryti. Bet žmonės vis tiek sukasi ir verčiasi, tai megzdami namie, tai dešras gamindami, tai soduose daržoves augindami ir žiemai jas konservuodami. Viena mano mėgstamiausių vietų buvo centrinis paštas, kur viena darbininkė vis su šypsena man patarnaudavo. Bet tai dar yra išimtis. Po kiek laiko pradėjau suprasti, kad čia yra kultūriniai skirtumai tarp Lietuvos ir JAV.

    Net bažnyčioje yra kultūrinių skirtumų. Pvz., kai zakristijonas renka parapijai aukas per Mišias, jei “per daug” aukoji, tuoj jis paklausia, ar nori grąžos. Turėjau progą aplankyti Šiluvą, Aušros Vartus, Kryžiaus Kalną ir kitas šventoves. Per Šiluvos atlaidus žmonės stumdėsi, priimdami Komuniją, kad vis kuo arčiau prieitų prie altoriaus. Kunigai liaudį moko, kad nesvarbu, kur bažnyčioje stovi, ar kas pirmas priims Komuniją, bet senus įpročius sunku pakeisti. Tačiau daug ką bažnyčioje ir išmokau, pvz., mane labai sujaudino rožančiaus ir “Viešpaties angelas” giedojimai per mirusiųjų metines. Taip pat po Mišių niekas nebėga iš bažnyčios prieš paskutinę giesmę.

    Kelis savaitgalius turėjau progą išvažiuoti iš Vilniaus į gamtą. Lietuvos gamta tikrai nuostabi. Nidos kalvos - pasakiškos. Per tuos trumpus savaitgalius nusiramindavau ir gaudavau stiprybės toliau dirbti. Tikrą ramybę jausdavau, kurią man tikrai sunku įsivaizduoti triukšmingame Čikagos gyvenime. Visiška tyla man buvo nauja patirtis.

    Pedagoginiame Universitete patyriau labai daug skirtumų tarp JAV ir Lietuvos aukštųjų mokyklų sistemų. Vieną vakarą atvykau į užsiėmimą ir radau raščiuką, prisegtą prie durų. Jame studentės pranešė, kad negalėjo manęs palaukti ir tikisi mane pamatyti ateinančią savaitę. JAV dažnai keli studentai dažnai neateina į kokį nors užsiėmimą, bet nesu girdėjusi, kad visi neateitų. JAV studentai yra atsakingi už savo darbą, vieni vaikščioja į visokias paskaitas ir užsiėmimus. O Pedagoginiame jie studijuoja ketverius metus toje pačioje grupėje. Vis atrodė, kad kalbėdavau su studentų grupėmis, o ne su individais. Kai pranešiau dekanui, kad studentės pabėgo, jos supyko, kad “apskundžiau”. Bet po to problemų nebuvo. Iš pradžių buvo sunku dėstyti, bet kai vieni kitus supratome, studentai labai pasistengė. Iki mokslo metų pabaigos atrodė, kad vieni iš kitų pasimokėme.

    Taip pat mokytojavau “Žiburėlio” mokykloje. Ji buvo katalikiškos pakraipos. Ten matau daug vilties Lietuvos ateičiai. Pasiaukojusios mokytojos stengiasi, kad mokiniai išmoktų galvoti, krikščioniškai elgtis, pasirūpinti ir kitais. Daugelis mokinukų neturi brolių ar seserų, tai mokykloje išmoksta bendrauti su kitais ir viskuo dalintis. Šiais metais jie nusiuntė dovanų vaikams į Čečėniją. “Žiburėlio” mokykla kartais gauna paramos iš kitų kraštų. Ta labdara skiriama tik mokinukams. Bet nuostabiausia - tai mokyklos dvasia. Galima matyti Dievo apvaizdą. Lietuvoje yra gerų žmonių. Svarbiausia - nepasiduoti ir dirbti už geresnį rytojų.

    Gale vasaros grįžtu į Lietuvą dar metus dėstyti ir mokytojauti. Tikiuosi dar daug ko patirti ir išmokti Lietuvoje. Lietuvos dabartis ir ateitis - Dievo rankose.