Nijolė Jankutė
Skaitydama Lietuvos savaitraštį „Dienovidis”, radau pirmaskyrių piešinėlius: tėtė-mama, broliukas-sesutė, paukšteliai, drugeliai ir širdys, širdys, širdys. Jų mokytoja Jolanta Navikienė rašo: „Druskininkų vaikai piešia Meilę”. Laimingi vaikai, galvoju, turėdami mokytoją, kuri užduoda jiems tokią temą, vedančią aukštyn nuo tėtės, mamos, broliuko į - Dievą. Dar ne visi Lietuvos mokytojai Jį į savo klases įsileidžia.
Skaičiau ir galvojau apie tas širdžių tvoras, kuriomis, kaip rašo mokytoja Jolanta, vaikai aptvėrė savo šeimas nuo pasaulio piktybių. O kaip aptvert juos - mažuosius, kuriuos labiausiai tos piktybės pažeidžia? Šniokščia jos tartum purvo lavinos miestų gatvėmis, pilasi drumzlių srautais iš dieną naktį nesutemstančių televizijos ekranų ir šmėklomis tykoja net tėvų namuose, būtų tie namai čia, ar Lietuvoj.
Štai mūsų kasdien girdimos žinios: gauja nušovė aštuonmetį, žaidžiantį prie savo namų; penkiametis išmestas iš penkiolikto aukšto, nes nevogė saldainių; dvimetis pasmaugtas telefono viela (įtariami tėvai); kūdikis miršta nuo galvos sudaužymų (įtariamas motinos sugulovas); du mažamečius sūnelius motina paskandina, nenorėdama „prarast” meilužio, kuriam vaikų nereikia... O kur dar tie, kuriems neleista gimti? Ir tie, kurie gyvi, bet jų dvasia narkotikų, ligų ir piktadarysčių numarinta, dar antram gyvenimo dešimtmečiui neprasidėjus?
Žinios kasdieninės... Išklausom, pašiurpstam, pasipiktinam, pamirštam. Piktybės liejasi srautais ir atbukina jautrumą. Piktybės stato akmenines cinizmo sienas.
„Yra kažkas, kas sienų nemėgsta”, - sako poetas Robert Frost savo eilėraštyje „The Wall”. Siena - tvora, kuri atskiria žmogų nuo žmogaus, kuri neišleidžia, kuri pamažu suspaudžia širdį į kietą akmenuką, tokia tvora griautina. Laimė, kad dar yra ir kitokia - tokia širdžių tvora, kurią mums rodo vaikai. Ji - tartum kūno ląstelės sienelė - plonytė, plonytė, bet tvirta ir nuostabi. Vidun įleidžia ji tik grožį, šviesą ir meilę. Pikto nuodai joje įstringa ir netenka galios.
„Jei nepasidarysite kaip vaikai, neįeisie į dangaus karalystę”, - sako Jėzus. Ar šis tik nebus vienas iš sunkiausių reikalavimų žmogui, kuris didžiuojasi savo brandumu, savo proto galiomis. Vaiku pasidaryt, galvoja jis, būtų tartum pažeminimas.
Tačiau „pasidaryt kaip vaikas” reiškia meilę be sąlygų, pasitikėjimą, džiaugsmą gyvenimu, nuoširdumą, ištikimą draugystę, visa, kas daro žmogų GERU. O būti geru šiame pasauly šiais laikais yra ypač sunku. Tačiau norint daug kas įmanoma, jei prie veiksmažodžio „noriu” pridedi dar vieną - „stengtis”. „Stengtis” - tai „noriu” katalizatorius: stengiantis - „norėti” tampa „daryti / veikti” - užtverti širdžių tvorą, kurioje įstrigtų piktybė.