(Jaunimo grupėje premijuotas straipsnis)
MARIJA VENIŪTĖ
Pasidavimas sau, savo liūdesiui, graužačiai, kančiai yra kritimas žemyn, kai visa šiam pasauly kyla, stiebias, veržias skrieja į viršų— žolynai, medžiai, paukščiai. Ir žmogus!
(M.K. Čiurlionis)
Žmogaus siela trapi kaip žvakės liepsna: uždegti joje ugnį sunku, bet net mažiausias pūtelėjimas ją gali užgesinti. Kiekvienas žmogus savo širdyje gali sukurti tą ugnį... kiekvienas, jei tik nori.
Nėra pasaulyje šaltų ir visiškai kietų širdžių. Net pats žiauriausias žmogus turi jautrią vietą, kurioje dar tebetvyro žmogiškumas. Dažnas iš mūsų esame pilni pykčio, neapykantos, pagiežos ne tik priešams, visuomenei, bet ir patys sau. Tai mūsų silpnumo priežastis. Dvasios ledus pajudinti gali stiprūs išoriniai veiksniai, bet juos ištirpdyti lemta tik pačiam žmogui.
Žemaičių vestuvės. Paulius Augius
Dabar daugelis jaunimo vartoja narkotikus, piktnaudžiauja alkoholiu ir ciniškai ieško įvairių malonumų ten, kur tėra tik purvas. Kai visų troškimų viršūnėje iškeliami mano norai ir jausmai, tuomet žmogus jau nebegyvena pats, o tėra tik malonumų vergas. Ar verta apkaustyti save prieraišumo prie viso to grandinėmis? Žmogus gimdamas visiems laikams atsineša į pasaulį laisvę, o materialūs pasiekimai yra labai laikini. Ar žmogus laimingas, turėdamas krūvą pinigų ir nejausdamas laisvės, meilės, ramybės? Ar lemta jam suvokti amžinybės prasmę, jeigu jis pakelia ranką prieš kitą? Anot Vydūno, žmogaus siela ir kūnas turi gyventi harmonijoje.
Didelių pastangų reikia nugalėti blogį, besikerojantį mumyse. Žmogau, iškelk galvą, nusipurtyk abejingumo apnašas ir žvilgterk į praeitį. „O, siaube!” — pamanysi. Bet tai tavo gyvenimas.
Tokius tad pėdsakus palieki ateities kartoms. Ir betaisydamas klaidas labai kentėsi. Nebijok kančios, ją patiria ir iškenčia stipriausi. O tu juk nori būti stiprus. Pirmiausia tu neteksi įtakos (kažin tik ar verta jos gailėti, jei ji prasta), draugų ir būsi niekas savojo pasaulio akyse. Atsigręžk į Dievą. Būk nuolankus ir nusižeminęs, nes tavo kaltė to reikalauja. Suvok ir priimk į savo širdį maldą bei tikėjimą. Tikėk tuo, kas tvirtesnis už tave ir kas yra amžina. Surask ramybę ir dar kartą pabandyk išeiti j šviesą. Žinau, nėra lengva išmesti iš savęs visą purvą, kuriuo tu gyvenai. Bet viskas tavo valioje. Tu drebėsi, bijosi pasilikti vienišas. Bet dvasinė laisvė verta to. Yra pasaulis tobulesnis, šviesesnis — tai ženk į jį.
Kaip tu norėtum nusijuokti laisvo žmogaus juoku, nebeklaidžioti tamsoje. Norėtum nematyti skurdo, mirčių, bet tai — tavo gyvenimas.
Vieni gimsta turtingi ir tik nuobodulio ar nenoro būti savimi tampa kasdienybės vergais. Kiti ateina į skurdų ir nuodėmingą pasaulį. Jų jau laukia vergiškas likimas. Prigimties nugalėti neįmanoma, bet atsisakyti materialumo vergystės turime teisę, net privalome. Su meile, kantrybe, pasiaukojimu ir tikėjimu galime kilti į tobulybę. Bet...
Tu gimei tamsoje. Niekada nežinojai, ką reiškia grįžti į namus, kur tavęs laukia meilė ir ramybė. Nežinojai, kad galima mylėti tėvus, prisiglausti prie jų, kada tau sunku, ir grįžti namo, žinant, kad esi laukiamas. Nepatyrei to, nes matydavai girtus veidus. Su baime ir neapykanta laukei, kada grįžęs tėvas tave vėl prilups, kad liksi alkanas ir rytoj nebeisi į mokyklą, nes turėsi ieškoti duonos kąsnio.
Manote, taip nėra? O, mielieji, tokia realybė supa mus. Aklumas ir nenoras tikrovės pamatyti dar nereiškia jos nebuvimą. Kiek iš mūsų, „aukštesniosios” visuomenės sluoksnių, ištiesėme ranką tokiems žmonėms? Kiek kartų atsisakėme savo buities patogumų, kad galėtumėm suteikti būtiną paramą savo broliams? Iš to abejingumo ir kyla neapykanta visiems, kas už skurdą aukštesni. Ne kiekvienas gali nusisukti ir pamiršti išdraskytus namus ir gurgiančiu pilvu žvelgti į ateitį, matyti ją šviesių spalvų fone.
Žinau, kaip norisi būti geresniu ir kaip skaudu, kada tu neturi netgi to, kas būtina. Užgniaužia skausmas visą žmogiškumą, kai nelieka jokios vilties pakilti į tą trokštamą pasaulį. Ne kiekvienas sugeba užmiršti skurdą, kai jis — tavo kasdienybė.
Eina gatve žmogus. Nieko neišsiskiriantis iš minios. Aplink veidai pilki, sulysę, vien tik akys. Jie pasimetę... Galvoja ne tik apie maistą, bet ir apie teisingumą, tarpusavio šilumą.
Štai kitoje gatvės pusėje taip pat praeina, bet visai kiti, nors irgi žmonės. Jie patenkinti savimi, abejingi ir tušti. Kai kurie iš jų numeta pasigailėjimo vertą išmaldą, ir nelaimingieji puola jos link. Kas pirmesnis — laimingesnis. Jis savo jau gavo, palieka minią, bet ji nuo to nesumažėja, atvirkščiai — didėja ir didėja. Ir taip kasdien, kas savaitę, kas mėnesį. Ir taip visą gyvenimą.
Bet staiga toje nuskurusioje minioje pasirodo Žmogus. Tas pats vienintelis Žmogus. Eina gatve ir tarytum skleidžia šviesą ir šilumą, kurios taip trūksta vargetoms. Jo veido nesimato, bet visi jaučia, kad tai Žmogus. Nedaugelis iš tos pilkosios masės eina su juo. Bet tie išeinantieji — šviesos vaikai. Ir vėl gatvėje tamsu, ir vėl minia, kurios žibančiose iš alkio akyse atsispindi nueinančiųjų šviesa. Ir vėl minia laukia...
Kas buvo tas šviesos žmogus? Jis vienas, o turėjome būti juo kiekvienas iš mūsų, tiesiog privalėjome. Tik labai nedaugelis išėjo iš tamsos. Jie išrinktieji, nes būtent tie žmonės jau nebeparsiv davinės, nesižemins už skatikus. Pamynę skurdą, baimę, jie pasirinks savo laisvę. Tie žmonės iš tiesų labai tvirti. Nors grįžę namo jie ras priekaištaujančius ir iškankintus veidus, bet jie bus laisvi. Laisvi nuo savo pačių pykčio, nepakantos ir baimės.
Gyvenimas reikalauja aukų. Turime pasirinkti kuo būti: ar visą amželį žengti per skurdą ir kentėti, kad esame vargšai, nelaimingi, tamsūs, ar, žengus didelį žingsnį, apeiti savo sąmonės vingius, kuriuose įaugęs turtingesnio ir tuštesnio gyvenimo noras. Taip, mes esame pilkoji šalies masė ir bandome eiti į šviesą. Bet čia ir vėl mes paaukojame save. Juk reikia kartą ir tvirtai nugalėti savo juodą ir skurdžią buitį, kuri mus pasitinka dar neatėjusius. Mums, gimusiems skurde, galbūt lengviau nubrėžti savo žmogiškumo ribą, nei tiems, kurie tampa vergais, norėdami pakeisti savo turtingą ir tuščią egzistavimą.
Toje pilkoje minioje yra dar ir tokių, kurie nusilenkia vergovei ir parsiduoda verčiami aplinkybių. Pasakytumėte, kad žmogus turi pasirinkimo laisvę ir pats kaltas dėl tokio gyvenimo. Nereta „gatvės mergiotė” tapo tuo, kuo yra, savo noru. Tas pats likimas atgręžė nagus į silpną ir gležną žmogelį. Jis vienišas iškeičia savo laisvę į tai, kas, anot jo, yra geriau.
Šiltą vasaros rytą ateina į pasaulį laisvas žmogus. Augdamas kvėpuoja laisvu oru, gyvena laisvame krašte, laisvai mąsto. Ką gi, jis laimingas, nes laisva žmogaus siela. Laisva... Bet staiga jis padaro tai, kas neteikia garbės... O vėliau pasikartoja dar ir dar... Nebetoli ir kritinė riba. Ar mes žinome, kas vyksta jo viduje? Mes rodome pirštais, baisimės ir niekiname tai, ko patys nesuprantame. Tame mažame, uždarame pasaulyje gyvena žmogus, kuris trokšta šilumos, šviesos, ramybės; jis priverstas griebtis apgaulės, žiaurumo ir cinizmo, jei nori išgelbėti tai, kas baigia pražūti. Nesvarbu, ar tai mylimas žmogus, ar Tėvynė, ar idealai.
O mes, tie griaunančiojo pasaulio kūrėjai, teisiame juos. Išvadas ir sprendimus turi padaryti vienintelis pats žmogus. Jam pačiam lemta nuspręsti ir įveikti savo prisirišimą prie žemiškos vergystės. Jo protas, jo širdis, jo jausmai pasakys jam, ką reikia padaryti. Ir jei žmogus nusprendžia būti „valdoma būtybe”, — tai jo nelaimė. Neturime, negalime jo smerkti. Padėkime jam pasirinkti tobulybės ieškojimo kelią ir gerbkime jo pasirinkimą. Visi mes einame gyvenimo keliu, tik vieni griečiau, kiti vėliau tampame laisvais žmonėmis.
Nors likimo ir nepasirinksi, prieš jį nepakovosi, bet kiekvienas esame savosios lemties kūrėjais, nes turime teisę rinktis. Turime galimybę nugalėti savo neapykantą, keršto jausmą, pavydą ir išlaisvinti save nuo tos sunkios naštos, kurią užsikrauname ant savo pečių ieškodami pigių „malonumų”, pasirinkdami amžiną tamsą ir būdami priversti tapti ne kuriančiomis, bet ir griaunančiomis jėgomis. Esame žmonės, klystame, bet nepamirškime, kad mus regi Visagalis ir suteikia galimybę pasitaisyti. Savo silpnybes įveikime patys, atmesdami blogį. Tebūna mūsų troškimai būti tauriais Laisvės ir Dievo vaikais svarbesni už norą nusileisti į bedugnę. Kiekvienas turime laimės ir šviesos žvaigždę, tad kilkime į ją, nes tik savo didybės ribas perkirtęs žmogus atranda ramybę, kurios taip ieško.
