Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

ARTIMO MEILĖ

 (Konkurse premijuotas straipsnis)

Konstancija Valiuškienė

     Mozė, pabėgęs iš Egipto nuo Faraono keršto į Sinajaus pusiasalį, gano klajoklių gyvulius dykumose. Vienišas piemens gyvenimas dykumos aplinkoje, nuskriausta izraelitų tauta, jo tikėjimas Visagaliu Dievu nuteikia jį susimąstymui. Tai ir buvo Mozės kelias į pranašavimą, į tarpininkavimą tarp tautos ir Dievo, kelias į vadovavimą tautai.

     “Aš esu, kuris esu”, — tarė Dievas Jahvė, apsireiškęs nesudegančių erškėčių krūme. Meilė deganti, liepsnojanti, bet nenaikinanti. Taip kaip krūmas be dyglių nėra erškėtkrūmis, taip meilė be kančios, be aukos nėra tikra meilė.

Ses. Teodora   Kristus nutildo audras.

     Dievas įpareigoja Mozę išvesti savo tautą iš Egipto į pažadėtąją Kanaano žemę. Per Mozę sudaro sutartį su tauta. Jie pasižadėjo išpažinti Vienatinį Dievą, paklusti jo įstatymams ir tuo palaikyti pasaulyje Dievo sukurtą tvarką. Dievo įstatymai amžini, kaip ir pats Dievas yra amžinas. Jie yra įdiegti į kiekvieno žmogaus prigimtį, kuris tiki ir išpažįsta Dievą, Aukščiausiąją Būtybę. Dievas savo įsakymus apreiškė per pirmuosius tėvus, per pranašus. Kristus — Dievo Sūnus priėmė Dievo apreikštą įstatymą, jį papildė ir įkvėpė jam naują dvasią. Naujasis Jėzaus įstatymas tapo Evangelijos dalimi.

     Fariziejus, įstatymo žinovas, klausia Jėzų, kuris įstatymas yra didžiausias. Jėzus jam atsako: “Mylėsi Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa savo siela ir visa savo mintimi. Šis yra didžiausias ir pirmasis įsakymas. O antrasis yra į jį panašus: Mylėsi savo artimą kaip pats save. Šiais dviem įsakymais remiasi visas įstatymas ir pranašai” (Mt 22,37-40).

     Šiuo įsakymu Dievas nurodė žmogui vienintelį kelią, kuriuo eidamas, baigęs gyvenimą žemėje, pasieks savo galutinį tikslą — susivienys su Viešpačiu Dievu danguje. Visa, kas mes esame, ką mes turime — gavome iš Dievo. “Mes ne sava ugnim žėruojam, ne savo šviesą aplink liejam”, — rašė kadaise Adomas Jakštas, tuo išpažindamas, kad visas žmogus priklauso Dievui. Todėl visa žmogaus būtybė, jo mintys, darbai bei jausmai, visas žmogus, kaip žiedas į saulę, — turi krypti į Dievą.

     Įstatymo žinovas paklausęs Jėzų, kuris yra svarbiausias įstatymas ir norėdamas pateisinti save dar klausia: “O kas yra mano artimas?” Jėzus jam papasakoja palyginimą apie gailestingąjį samarietį.

     Plėšikai užpuolė žmogų, einantį iš Jeruzalės į Jeriką. Jį sumušė, apiplėšė ir paliko pusgyvį gulėti pakelėje. Tuo keliu eina kunigas. Pamatęs ant žemės parblokštą žmogų, iš tolo pasitraukia ir pereina į kitą pusę kelio. Kiek vėliau atėjo ir levitas, ir jis pasielgė taip, kaip anas kunigas. O ten ėjęs samarietis, pamatęs ant griovio kranto gulintį pusgyvį žmogų, priėjo prie jo, nes jam pagailo nelaimingojo. Jis nuvalė sužeistojo žaizdas, patepė jas aliejais, aprišo ir užkėlęs jį ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą. Ten rūpinosi juo. Sekantį rytą, prieš išvykdamas, padavė užeigos šeimininkui dvi sidabro monetas ir prašė sužeistąjį pagloboti, prižiūrėti, kol jis sugrįš. Jis prižadėjo jam atsilyginti, jei šis turėtų daugiau išlaidų, slaugydamas sužeistąjį.

     Žydai samariečių neapkentė, juos niekino. Šios dvi tautos keletą šimtmečių gyveno viena šalia kitos neapykantoje.

     “Kuris iš trijų praeivių, tavo nuomone, buvo artimu plėšikų sužeistajam?” — klausia Jėzus įstatymo žinovą. Šis atsako: “Tas, kuris jo pasigalėjo” (Lk 10, 36-39).

     Nenurodė Jėzus sužeistojo tapatybės. Jis galėjo būti žydas, romėnas, graikas, samarietis ar koks nors kitas. Ar tuo nenorėjo mums, jo sekėjams, pasakyti, kad kiekvienas žmogus, nežiūrint kokios jis yra religijos, tautybės ar rasės, yra mūsų artimas?

     Matas (5,43-48) aprašo Jėzų, papildantį artimo meilės įstatymą ir suteikiantį jam naują dvasią. “Jūs girdėjote, kad buvo pasakyta — mylėk savo artimą ir neapkęsk savo priešų, bet aš jums sakau, mylėkite savo priešus ir melskitės už tuos, kurie jus persekioja, kad jūs būtute dangiškojo Tėvo vaikai, nes Jis leidžia saulei tekėti ant blogųjų ir gerųjų, lietui lyti ant teisiųjų ir neteisiųjų”. Jei žmonės sugebėtų vadovautis krikščioniškąja artimo meile, pasaulyje nebebūtų priešų. Išnyktų ir jų sąvoka žemėje, o žmogaus širdyje būtų taika ir ramybė.

     Jėzus dar daugiau reikalauja iš savo sekėjų: nesipriešinti priespaudai. Jei užgavo tau veidą, atsuki jam ir kitą skruostą. Jei kas nori atimti tuniką, atiduok jam ir savo apsiaustą. Sunku mums priimti, dar sunkiau vykdyti šiuos Kristaus žodžius. Daug pastangų reikia sutelkti, kad nugalėtume save, kad išliktume ramūs, malonūs, pajutę skriaudą. “Nugalėk vergiją laisve!” — siūlė iškilusis Dag Hammerskjöld. Jausmai nėra suvaldomi valia, bet mes juos galime sušvelninti ir išsivaduoti iš mus alinančios neapykantos, pagiežos. Žmonės nėra angelai, bet kiekviename žmoguje rasime ir gėrio, ir blogio pradus, kaip ir savyje. Mes galime pasirinkti atleidimo gėrį. Kiekvienas žmogus, kaip ir mes, yra Jo vaikas, ir nors širdyje pasilikęs nemalonus jausmas mus užgavusiam, bet mes galime pasimelsti už jį, paprašyti Tėvo, kad Jis pagelbėtų pyktį pašalinti. Pajusime praskaidrėjimą, pakovoję su savimi.

     Neišsakoma meile ir gailestingumu mus apgaubė Viešpats, atėjęs žemėn dėl mūsų kentėti ir nuvalyti nuo mūsų sielų pirmųjų tėvų nusikaltimo dėmes. Stiprinami krikšto ir kitų sakramentų malone, tėvų ir Bažnyčios auklėjami, skaitydami religinę literatūrą, geriau susipažįstame, tvirčiau pasisaviname Evangelijos tiesas. Mumyse pradeda augti Dievo ir artimo meilė. Siela, besigręžianti į Dievą, ima atspindėti Jo šviesą. Ji švitės skaisčiau, jei pasiliksime Jėzuje, kaip vynmedžio šakelė pasilieka vynmedyje ir pasilikusi neša vaisių. Kristus įpareigojo kiekvieną krikščionį dalytis su kitais iš Jo gauta šviesa, “...kad jie matytų jūsų gerus darbus ir garbintų dangiškąjį Tėvą” (Mt 5,16). Kristus, kalbėdamas apie artimo meilės darbus, perspėja nedaryti juos dėl žmonių akių, kad už juos užsipelnytų pagyrimą. Nebūkite kaip hipokritai, kurie sinagogose ir gatvėse šelpia vargšus, palydimi trimitų garsų. Vienintelis motyvas — tik meilė. Dievo meilė, paklūstant Jo įstatymui, ir artimo meilė, mažinant jo skurdo kančią. Visi mūsų gyvenimo veiksmai turi būti pagrįsti meile, kad mes būtume tobuli, kaip mūsų dangaus Tėvas yra tobulas. Taip elgdamiesi, būsime dangiškojo Tėvo vaikai.

     Pasaulio kūrimas dar tebesitęsia. Paklauskime savęs, kuo mes jį praturtinome? Ką padarėme, kad jis būtų geresnis, šviesesnis? Ar uždegėme bent mažytę žvakelę? O gal kartais kieno nors uždegta užgeso dėl mūsų sukeltų skersvėjų? Ar pasistengėme bent kiek sumažinti mūsų aplinkoje ar sunkią sielvartų naštą tebenešiojančioje tėvynėje? Dovanoti ką nors, dalytis su kitais galime tik tuo, ką turime. Artimą mylėti pajėgsime tik mylėdami ir save. Mylėkime save, kaip Dievo kūrinį, juk mūsų siela yra dieviškojo prado, o kūnas yra Šventosios Dvasios buveinė. Respektuokime save, bet nepamirškime, kad visa, kas mes esame, ką mes turime, yra mums Dievo duota. Kruopščiai puoselėkime meilę savo šeimoje, kad ji mumyse įleistų giliai šaknis ir klestėtų, nežiūrint kokie sunkūs bebūtų bandymų laikotarpiai. Maldoje prašykime Viešpatį pagalbos vykdyti didžiuosius Dievo — Meilės įsakymus. Žmogaus charakterį formuoja daugybė faktorių: paveldėjimas, šeima, mokykla, draugai, gyvenimo sąlygos. Ar ne dėl to Jėzus mums įsakė nesmerkti, neteisti nė vieno žmogaus? Jis liepė liautis pykti, atleisti vienas kitam, susitaikinti, tiktai kai nuskaidrėjame meilėje, eikime pas Tėvą, meilės ir gailestingumo neišsemiamą šaltinį, su savo auka ar prašymu.

     Per žiniasklaidą, per asmeniškus Lietuvoje apsilankiusių bei dirbusių patyrimus sužinome apie dalį tautos, kurioje pastebimi egoizmo, nesąžiningumo, apgavystės, nepasitikėjimo bei kiti neigiami bruožai. Mūsų tauta pusę šimtmečio kentėjo materialinį ir moralinį alinimą. Ji buvo verčiama meluoti, vogti, neapkęsti, išdavinėti tuos, kurie bandė palaikyti moralę, religinį bei tautinį susipratimą. Lietuva buvo skandinama ir alkoholizmo, ne vien pagiežos tvane. Žmogus, kuris yra pastoviai ir nuolatos verčiamas gyventi nemoraliai, kuriam buvo teikiamas tik blogis, nėra atsakingas už savo veiksmus. Įdomu, kuo mes būtume tapę, jei būtume gyvenę jų sąlygomis?

     Mūsų džiaugsmas Lietuvos nepriklausomybe buvo užnuodytas, kai mus pasiekė nemoralūs kai kurių tautiečių veiksmai, kai skurdo verčiama tauta išsirinko dabartinį seimą, vyriausybę. Mes jų išsigynėme, šaukdami, kad gėda būti tos tautos nariais, ir pykome ant jų, kad mums nesuteikė pilietybės teisės. Ar tuo nepasisakėme, kad mums rūpi ne jie, o Lietuvoje likęs tėvų ar senelių turtas? Ar matėme, įvertinome tuos, kurie kovojo, dirbo tyliai dėl tautos prisikėlimo? Ar nenustebome, kad tokių žmonių, jų tarpe nemažai ir jauno amžiaus, yra Lietuvoje? Tačiau ir jie, kaip išgąsdinti paukščiai, ne visada pasitiki net jiems grūdus beriančia ranka — jie neįpratę gauti ką nors veltui ir todėl žvelgia su nepasitikėjimu.

     Lietuvai reikalinga visokeriopa pagalba. Ją teikdami, elkimės iš meilės ir su meile, su nuolankumu. Įvertinkime jų pasiekimus, gyvenant nežmoniškai sunkiomis sąlygomis. Neigiamo veiksmo rezultatus reikia iškelti taktiškai, neįžeidžiant asmens. Gera matyti gražiai besidarbuojantį Caritą, įvairias Vaikų globos organizacijas, APPLE, Religinę šalpą ir daugelį kitų organizacijų bei pavienių asmenų. Visi ir visada galime padėti tėvynei, plėsdami artimo meilę darbais, žodžiais ir malda. Gyvenimas įgis gilią prasmę, jei meilės įstatymas širdyse išaugs medžiu, į kurį dangaus paukščiai galėtų nutūpti.