Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

LIETUVOJE YRA IR TOKIŲ GYDYTOJŲ

Gydytoja Birutė Žemaitytė

     Pernai Lietuvoje buvo išleista labai įdomi knyga „Palydėsiu į tėvo namus”. Tai gydytojos reanimatologės Birutės Žemaitytės dienoraštis. Autorės užsakymu knygą išleido Don Bosko saleziečių leidykla, Jurgiškių g. 4, 4580 Alytus.

     Autorė savo žodyje skaitytojams rašo: „ Tai ne specialiai rašyta knyga, bet ištraukos iš dienoraščio, kurį rašau nuo 1964 metų. Dienoraštisišpažintis sau. Kodėl dalelę panorau išleisti į viešumą? Šiam žingsniui paragino kiti žmonės, mano draugai.


Mažojo kupolo stogo perdengimo darbai 1994 m.

     Panorau pasidalyti mintimis apie didžiuosius slėpiniusGyvenimą ir Mirtį. Mūsų protėviams Mirtis buvo virsmas, jie į ją žiūrėjo su sakraline pagarba, o dabar, susilpnėjus dvasios jėgai, atsirado didžiulė baimėmirties baimė. Norėčiau, kad šioje knygoje užfiksuoti žmonių išgyvenimai skatintų mus ieškoti ne sensacijų, bet stengtis suvokti savo būtį. Kodėl aš gyvenu ? Kas manęs laukia anapusinėje tikrovėje?

     Kadangi pateikiu tik dienoraščio ištraukas, gali susidaryti įspūdis, kad mano gyvenimas labai skaudus. Taip nėra! Aš patiriu ne vien skausmo, bet ir labai daug džiaugsmo. Tiesiog norėčiau būti su Jumis, ypač su tais, kurie kenčiate, kuriems jau parašytas gyvenimo nuosprendis, kuriuos vargina mirties baimė, slegia nuodėmių-klaidų našta. Norėčiau prie kiekvieno iš Jūsų prieiti ir būti kartu, kartu kentėti skaudžiąją dalią, stiprinti Jus amžinojo Dievo Meile, nes Jis myli per mus ir mumyse ”.

     Autorė, 1977 m. baigusi Kauno medicinos institutą, pasirinko reanimacijos specialybę, nes tikėjosi, kad šioje srityje galės daugiausia padėti vos gyviems ligoniams atgaivinti ne tik kūną, bet ir sielą. Juk į šį skyrių patekdavo tik tokie ligoniai, kurių gyvybė kabojo tik ant plonučio siūlo, kurių sielos dažniausiai būdavo dar labiau sužalotos negu kūnai. Čia jai atsivėrė puikiausios galimybės ir kūno, ir sielos reanimacijai. Apie tai ji ir pasakoja šiame savo dienoraštyje. Čia parinkome iš to dienoraščio tik mažą epizodėlį. 1987 metais buvo į šį reanimacijos skyrių atvežtas po didelės avarijos sunkiai sužalotas 27 metų vyras Vidas. Kiek reikėjo darbo, vargo, pastangų ir kartais heroiško pasiaukojimo tiek gydytojai Birutei, tiek kitoms jos bendradarbėms, gydančioms tą sunkų ligonį ne tik įprastomis medicinos priemonėmis, bet net ir savo krauju!

     Kitose savo dienoraščio vietose autorė su širdgėla pamini ir vieną kitą gydytoją, kurie, pamatę tartum žmogišką prigimtį viršijančias reanimatorių pastangas gelbėti mirštančius ligonius, tik nusijuokdavo. Tačiau šiame skyrelyje apie ligonį Vidą susipažinsime ir su kitokiais gydytojais: Irute, Vida, Margarita ir, Žinoma, su autore Birute. Taip, dėkui Dievui, kad Lietuvoje yra ir tokių gydytojų!

Red.

VIDAS

Vasario 9 d.

     Kviečiama į priėmimo skyrių. Ant ligonių vežimėlio blaškosi 27 metų vyras — Vidas. Jį vos išlaiko keturiese. Kruvinas, išblyškęs, kaktoje žiojėj gili žaizda, širdis greitai plaka, arterinį kraujospūdį dar galima išmatuoti. Vežam į rentgeną, darom nuotraukas, pati stoviu spindulių sraute, nes ligonis blaškosi, jį reikia laikyti.

     Toliau vyksta gelbėjimas reanimacijoje. Būklė pablogėjo. Ryškus trauminio hemoraginio šoko vaizdas. Leidžiami skausmą malšinantys, periferinius spazmus atpalaiduojantys vaistai, kraujo pakaitalai ir kt. Efekto nėra. Ryškėja cianozė, didėja kvėpavimo nepakankamumas.

     Parengtas vežamas į operacinę. Per operaciją aptinkama, kad trūkusi blužnis, jis smarkiai nukraujavęs. Pooperacinė diagnozė: vidutinio sunkumo trauminė smegenų liga, smegenų sumušimas. Blužnies plyšimas ir jos pašalinimas. Dešinio plaučio plyšimas. Hemoraginis trauminis šokas. Abipusė trauminė pneumonija. Trauminis perikarditas. Hidropneumotoraksas.

     Operacija užtruko. Po operacijos gydomas vėl mūsų skyriuje. Tęsiama dirbtinė plaučių ventiliacija, lašinami įvairūs reikalingi vaistai. Po kurio laiko atjungiame dirbtinę plaučių ventiliaciją; kvėpuoja savarankiškai. Ačiū Dievui! Dabar galiu eiti į bažnyčią, nešdama šio ir kitų ligonių, jų namiškių skausmo kupinas širdis.

Vasario 10 d.

     Atėjusi į darbą, šalia Vido radau dar vieną ligonį. Jis, eidamas iš darbo, krito be sąmonės. Priežastis — trūko smegenų kraujagyslės aneurizma.

     Guli vyras, kaip audros palaužtas ąžuolas. Galva smarkiai atlošta, sprandas išriestas, veido ir viršutinės kūno dalies oda ryškiai raudona, visas išprakaitavęs, triukšmingai kvėpuoja, padidėjęs kraujospūdis.

     Kitoje palatoje skaudžiai šaukia senelis: „Daktare, gelbėkit!” Jis merdi. Stengiamės jam padėti, bet vaistai nepadeda.

     Kaip liūdna žmogui mirti ligoninėje! Čia, reanimacijoje, nėra savųjų, kurie melstųsi už ligonį, nedega šventinta žvakė. Čia žmogus miršta vienas. Širdyje vis klausi:

     Kodėl anksčiau seneliai mirdavo namie, palydėti namiškių gerumo, švelnumo, maldos? Kodėl dabar visi, su retom išimtim, gabenami į ligoninę ir dauguma paliekami, kaip nereikalingas priedas, drumsčiantis jų ramybę? Uždaromos ligoninės durys, atsidūstama, nusikračius nepageidaujamos naštos, ir einama namo dalytis palikimo... Yra ir tokių, kurie, jei nesidrovėtų kaimynų, nenorėtų nė laidotuvių vargo, vežtų iš lavoninės tiesiai į kapus. Štai kokį humaniškumą pasiekė XX amžiaus žmogėnai! Ar jie verti žmogaus vardo?!

     Pamažu senelio skausmo skundas rimo, jis ėmė migti amžinu miegu.

     Vido gyvybė gelbstima toliau. Atliktas kairiojo plaučio drenažas, aktyviai ir pasyviai siurbiama iš pleuros ertmės. Talkina chirurgijos skyriaus vedėjas ir torakalistai iš Kauno klinikų.

     Ligonį su plyšusią smegenų kraujagyslės aneurizma konsultuoja neurochirurgas, toliau jis, anesteziologo lydimas, išvežamas į specialų neurochirurgijos skyrių Kaune.

     Išvežus šį ligonį, visas dėmesys sutelkiamas į Vidą, nes jo būklė labai sunki. Rentgenogramos rodo abipusę trauminę pneumoniją, išklausant girdima perikardo trintis, EKG — ryški abiejų širdies skilvelių perkrova.

     Baigusi darbo dieną, ėjau bažnytėlėn sunkiu žingsniu, nes pečius ir širdį slėgė beviltiškai skaudi ligonių dalia. Malda tapo panaši į Getsemanės Kankinio maldą, rodos, visur tamsa, pamėklės, besityčiojančios iš tavo nuoširdžių, bet bevaisių pastangų.

     Tokioje būsenoje nenori bendrauti su žmonėmis, norisi tik vienatvės arba išsiverkti prie Draugo krūtinės. Kokia palaima būtų turėti vienišą atsiskyrėlio urvą ar mažą atskirą kambarėlį, kuriame galėtum pasilikti viena su Viešpačiu. Deja! Aš iki šiol neturiu tokios laimės, neturiu ne tik savo buto, bet ir mažiuasio nuosavo kampelio.

Vasario 11 d.

     Įeinu į palatą. Vaizdas liūdnas. Vidui uždėta deguonies kaukė. Kūno oda papilkėjusi, ryškus kvėpavimo nepakankamumas, prasideda plaučių edema. Po atkaklių grumtynių su liga, laikinas pagerėjimas.

     Vidas nesiorientuoja, veržiasi namo. Kova dėl gyvybės tęsiasi. Kas žino, kokį planą ruošia klastingoji trauma, kuri savo nasrus parodo tai vienoje, tai kitoje pozicijoje. Eina užsimaskavusi ir, priėjusi visai arti, staiga atidengia savo baisų, numirėlišką veidą...

     Jaučiu, kad mūsų pastangos, nors ir nuoširdžios, atkaklios, per silpnos. Reikia atakuoti Dangų.

     Kreipiuosi į arkivyskupą Jurgį Matulaitį:

      „Tėve, būk geras, mums padėk! Matai, kaip mums nesiseka. Nešu ant rankų Tau Vido gyvybę, jo sužalotą kūną ir atiduodu Tau. Padėk ant jo ranką ir ligai, kaip Viešpats anuomet audrai, pasakyk: 'Nutilk! Nusiramink' Juk tai bus ir Tavo garbei — jei Tu išgydysi Vidą, aš šį atvejį aprašysiu Tavo garbei”.

     Pradėjau noveną į arkivyskupą Jurgį, maldaudama Vidui sielos ir kūno sveikatos. Užmigau viltingai tikėdama, kad šventasis nuo Šešupės krantų išklausys mūsų prašymus.

Vasario 12 d.

     Šiandien suspindėjo vilties žiburėlis. Ligonis ramus, kažkuo panašus į naujagimį po sunkaus gimdymo. Džiaugdamasi pasveikinau jį, grįžtantį į gyvenimą, ir dėkoju Geradariui nuo Šešupės krantų.

     Netrukus atėjo tėvai ir jaunutė, kūdikio belaukianti žmona. Vilties kibirkštėlės sužibo jų kenčiančiose akyse. Žmona nuėjo aplankyti, o su motina buvo toks pokalbis:

     — Mama, medicina nėra visagalė. Būkit gera, vykit į Marijampolę ir užsakykit šv. Mišias prie arkivyskuo Jurgio karsto. Jis mums tikrai padės.

     Motina mielai pritarė ir tą pačią dieną užsakė dvejas Mišias. Gimė viltis.

     Vidas daro pažangą. Šiandien jį pasveikino tėvai, žmona. Visi pasidžiaugė.

     Po pietų tas džiaugsmas kiek apsiblausė. Per plyšusį plautį vėl pūstelėjo oro dozė į pleurą bei krūtinės audinius. Ligonis tapo neramus, ėmė trūkti oro, pamėlo lūpos.

     Arkivyskupui Jurgiui mintyse tariau: „Tėve, jei darai, padaryk darbą iki galo. Žinau, esi ne medikas, gal ir nesusipratai užkišti plaučiuose skylės, bet, būk geras, užbaik gydymą iki galo”.

Vasario 19 d.

     Naktį Vidui pablogėjo, prasidėjo ūmus kraujavimas iš virškinamojo trakto, sumažėja kraujospūdis. Naktį perpilta 1000 ml kraujo. Rytą būklė prastoka, bet neatrodo kritiška.

     10 val. pasikartojo masyvus vidinis kraujavimas. Susidarė sunkiausias hemoraginio hipovoleminio šoko vaizdas: kūno oda blyški, išpilta šalto prakaito, lūpos, nagai, ausys pamėlo, pulsas tapo siūlinis, sutriko ritmas. Ligonis vapėjo: „Dūstu! Silpna! Mirštu!”

     Lovą pastatėm galvūgaliu žemyn, chirurgas staigiai atliko venos sekciją, į veną srove pylėm kraujo pakaitalus, kraują, vaistus. Aš laikiau deguonies kaukę, kad būtų bent kiek papildytas deguonies poreikis. Būklė katastrofiškai blogėjo. Ligonis ėmė vemti šviežiu krauju. Šiurpu, kai šitaip gausiai liejasi kraujas! Kraujas visur: induose, ant grindų, kruvina lova ir mes, teikiantys pagalbą, o ligonis išblyškęs, odoje ir junginėse nėra nė lašo rausvumo, širdis veikia pustuštė. Veidas melsta. Vedėjas skubiai įkiša vamzdelį, pro jį tiekiamas deguonis, ir ligonis vežamas i operacinę.

     Operacinėje. Vargšas Vidas, vaistų paveiktas, guli ramus, o taip neseniai jis siaubingai blaškėsi ir duso. Dabar už jį kvėpuoja dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatas. Chirurgas atlieka dešinės pleuros drenažą, kitas — fibrogastroskopinį tyrimą. Kraujavimo šaltinis — dvylikapirštėje. Chirurgas dar negali operuoti, nes visiškai sumažėjęs kraujospūdis. Viskas priklauso nuo anesteziologų brigados.

     Kiekvienas užimame tam tikrą postą: vedėjas atsakingas už narkozę, monitoravimą; aš — už kraujo ir jo pakaitalų perpylimą; gyd. Irutė atsisėda ant kėdės ir ištiesia savo ranką. Į jos veną sminga stora adata. Ji savanoriškai gelbsti ligonio gyvybę savo krauju. Vidui leidžiam raudoną, šiltą gydytojos kraują. Gydytojos kraujas jau cirkuliuoja bekraujame Vido organizme. Po to lašinam iš kraujo perpylimo stoties atvežtą kraują, kraujo pakaitalus, įvairius vaistus, kol kraujospūdis pasiekia 80/40 mmHg. Atsiranda vos apčiuopiama pulsacija periferijoje.

     Irutės veidas kiek pablykšta, ji jaudinasi dėl ligonio gyvybės.

     Prasideda operacija. Praardomas laparotominis pjūvis, atliktas prieš dešimt dienų. Atvėrus pilvaplėvę, liūdnas vaizdas: skrandis, dvylikapirštė ir kitos žarnos perpildytos kraujo. Kraujas išsiurbiamas, išvalomi krešuliai ir pagaliau prieinama prie baisaus kraujavimo šaltinio dvylikapirštėje žarnoje.

     Chirurgų rankų judesiai greiti, terška įrankiai, džeksi spaustukai, nes reikia skubiai perrišti atvirą skrandžio - dvylikapirštės žarnos arteriją. Kraujavimo priežastis — surandėjusi opa, pereinanti į kasą su pergraužta arterija. Vaizdas šiurpus; iš atviros arterijos švytuokliniais judesiais varomas lauk gyvybę nešantis kraujas.

     Atsakingas momentas. Operacinėje tyla, girdimas vien įrankių skambesys ir chirurgo, vadovaujančio operacijai, balsas. Mes kiekvienas dirbam gyvybės gelbėjimo darbą: į abi rankų venas pilamas kraujas, jo pakaitalai ir kiti reikalingi vaistai. Kardioskope matome, kaip greitai plaka Vido širdis, matom gausias ekstrasistoles, tačiau kaip gera, kad ta širdis dar veikia! Pagaliau kraujavimo šaltinis užspaustas. Gyvybei gelbėti reikalingiausias šiltas, šviežias donoro kraujas, turintis reikalingų krešumo elementų, nepakitusių eritrocitų — deguonies nešėjų.

     Koks graudus ir kilnus reginys! Kraujo duoda viena iš dirbančių — anestezistė Vida. Ji atiduoda dalį savo gyvybės, kad ligonis gyventų. Iš Vidos Vidui perpilama 200 ml kraujo. Ligonio skruostai rausvėja. Tikrai jį gyvenimui prikels šie kilnūs žmonės!

     Nulipus nuo vežimėlio Vidai, ant jo gula gydytoja Margarita. Ji ištiesia ranką, stora adata perveria jos gyslą, o trijų žmonių grupė perpila ligoniui gyvą, šiltą kraują. Kai iš vienos rankos kraujagyslės kraujas nenorėjo bėgti, gydytoja ištiesė kitą ranką... Supylėm 400 ml ir Margaritos kraujo. Vidai, tu privalai gyventi! Tavo skruostai rausvėja, tiktai Margaritos skruostai pablyško: juk ji prie tavęs budėjo visą naktį, o dabar gyvybę gelbsti dar ir savo krauju...

     Gaila, aš vaikystėje persirgau hepatitu: mano kraujas, nors grupė ta pati, tau netinka. Mielai ir aš duočiau tau savo kraujo!

     Man atrodo, kad visi, taip nuoširdžiai gelbėdami tave, gelbsti mano sūnų. Juk per skausmą, kartu su tavim kentėtą, tu tapai mano kūdikiu. Su kokiu dėkingumu žvelgiu į visus gelbstinčius Tave:

     į duodančius kraują, į jų kruvinas rankas, pablyškusius veidus;

     į susirūpinusi mūsų skyriaus vedėjo veidą; į chirurgų pastangas;

     į slaugutę, bėgiojančią su įvairiais patarnavimais, šluostančią chirurgų prakaitą;

     į instrumentatorę, tiksliai ir laiku paduo-dančią chirurgams reikiamus įrankius;

     į uolias mūsų padėjėjas — anestezistes...

     Vidai! Viduti! Gyvenk!..Tau tik 27 pavasariai. Man akyse gyvas tavo išgąstingas į mane nukreiptas žvilgsnis, kai dar palatoje laikiau tau deguonies kaukę. Ak, aš žinau, kaip tau buvo sunku ir skaudu! Tavo širdis plakė pustuštė, audinių hipoksija kėlė nerimą, blaškymąsi ir skausmą. Tave apėmė mirties — visai realios mirties baimė. Pažadėjau būti kartu... Tu nematai ir nežinai, bet aš esu su tavimi, gaubdama mediciniška pagalba, meile ir malda. Siela šaukia Dangų pagalbon, maldauja palaimos gydytojų veiksmams...

     Vidai, tavo kraujospūdis jau padidėjo iki 100/40 mmHg, širdis plaka ritmiškai. Skruostai pražydo rausvumu, kūnas atšilo. Liečiu tavo veidą virpančiais pirštais ir jaučiu plazdančią gyvybę.

     Mielas vaikeli! tu gyvensi! Tu atmerksi akis ir vėl matysi saulę, savo jaunutę žmoną, sengalvėlius tėvus. Taip! Tu vėl ištiesi rankas į gyvenimą ir pačiu savo buvimu ištarsi: „Ave, Vita!”

Vasario 20 d.

     Norėčiau, kad tavo gyvenimas būtų kilnus, įprasmintas, kad paliktum jame pėdas tikrojo žmogaus, nes tavo gyvybė išgelbėta brangia kaina. Kas gimsta kančioje, tas yra neįkainojamai brangu. Žinau, kentėjo tavo žmona, mama ir tėtis, bet jie nesuvokė ir niekada nesuvoks tavo būklės sunkumo, niekada savo akimis nematys beviltiškai sunkios agonijos, kada pamėlusios lūpos lemena:

      „Dūstu!.. Mirštu!..” Šitą aidą geriausiai suvokia motiniška gydytojos širdis, ir jis sukelia didelį skausmą. Bet ką tai reiškia prieš džiaugsmą, kai atgaivinama gyvybė!

     Šitas džiaugsmas žemėje yra visų didžiausias ir tyriausias. Džiaugiasi motina, užgimus kūdikiui, bet dar didesnį džiaugsmą, manau, aš patyriau šiandien, kai tu pravėrei akis ir nusišypsojai. Koks kontrastas, lyginant su vakarykšte diena! Vakar tavo išblykusį, pamėlusį veidą bučiavo Mirtis, o šiandien — gyvenimas. Aš stoviu prie tavo lovos, laikau tavo — ligonio ranką savo delne ir išgyvenu džiaugsmo ekstazę!..