CHIARA LUBICH
"Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į glėbį" (Lk 6,38).
Ar esate kada nors gavę iš draugo dovaną ir jautėte, kad už tą malonę norėtumėte atsilyginti? Ar jums rūpėjo už tą malonę atsiteisti tik kaip už skolą, ar jūs tikrai norėjote visu nuoširdumu atsidėkoti už tai iš meilės? Taip, savaime suprantama.
Jei taip darote, galite įsivaizduoti, kaip veikia Dievas, kuris yra Meilė. Jis visuomet atlygina už kiekvieną dovaną, kurią mes duodame artimui jo vardu. Tikri krikščionys tai patiria gana dažnai. Ir kiekvieną kartą tai juos stebina. Niekas negali gerai suprasti nuostabaus Dievo veikimo. Chiara sako, kad ji, rašydama apie tokius įvykius, gali liudyti tų žodžių reikšmę ir prasmę: “pilną saiką, prikimštą, sukratytą, duodama su kaupu į jūsų glėbį”, kurie rodo tą dosnumą, už kurį Dievas kilniaširdiškai jums atsilygina.
Toliau ji pasakoja apie Fokolarų Sąjūdžio ankstyvuosius gyvenimo įvykius: kartą, kai naktis Romoje jau buvo įpusėjusi, rūsio bute, kuriame gyveno grupė jaunų moterų, kurios stengėsi gyventi pagal Evangeliją ir jau ruošėsi miegui, staiga suskambėjo durų skambutis. Jos nustebo, kas gi galėtų ateiti tokiu laiku? Kai jos atidarė duris, pamatė vyrą, panikos apimtą, desperatiškai šaukiantį, kad sekančią dieną jis ir jo šeima bus išvaryti iš namo, kuriame gyvena, nes jis negalėjo sumokėti nuomos. Jaunos moterys tuojau sutarė duoti jam visus savo atlyginimų likučius, kuriuos laikė mažame bendrame stalčiuje, net nesvarstydamos. Tą naktį eidamos miegoti jos jautėsi laimingos, kad galėjo suteikti tokią pagalbą reikalingajam.
Bet rytui dar neišaušus, suskambėjo jų telefonas, kuriame jos pažino to paties vyro balsą; jis pasakė, jog tuoj pas jas atvažiuos su taksiu.
Jaunos moterys, nustebusios tokiu jo transporto priemonės pasirinkimu, laukė jo atvažiuojant. O kai jis pasirodė duryse, jos pamatė jo veide kažkokį pasikeitimą. Jis tuoj joms papasakojo, kad tą naktį, tik iš jų grįžęs namo, rado sumą pinigų, kuriuos nelauktai buvo paveldėjęs. Tada jo širdis jam tarė, kad pusę tos sumos duotų joms. O toji suma buvo dvigubai didesnė už tą, kurią jos buvo jam dosniai davusios.
Gal ir jūs kada nors turėjote panašų patyrimą? O jei ne, turėtumėte atsiminti, jog pagalba turi būti duodama kiekvienam, kuriam jos reikia, nelaukiant asmeniškos naudos, neturint vilties, jog ką nors už tai gausite.
Tad stenkimės taip ir daryti iš meilės Dievui ir artimui, nelaukdami, kad kas nors atsilygins.
Jei sakytumėm, jog negalime duoti, nes nieko neturime, iš tikrųjų tai nebūtų taip kaip manome. Jei mes tikrai norime duot, tuos turtus tikrai jau turime: mūsų laisvą laiką, mūsų širdį, šypseną, patarimą, ramybę, žodžius, įtikindami tuos, kurie privalo duoti kitiems, ko nors reikalingiems.
Bet jei dar sakytume, jog nepažįstate tokių, kuriems panašiu būdu galėtumėte duoti, tada jums galiu patarti, kad apsidairytumėte aplink save: rasite sergantį ligoninėje, našlę, kuri jaučiasi vieniša, nusiminusį draugą, kuriam nesiseka mokykloje, asmenį, kuris labai susirūpinęs, jog gali būti atleistas iš darbo, asmenį, kuris naujame darbe jaučiasi nesaugus: jiems Kristus kaip tik ir laukia tokios jūsų pagalbos.
Tad pradėkime veikti nauju būdu kaip tikri krikščionys. Visa Evangelija ir rodo tikro gyvenimo būdą, kuris yra nuoširdus atvirumas. Tad pasitikėkime Dievu ir nesirūpinkime mūsų žemiškų reikalų saugumu. Tuo būdu mes galėsime reikšti visišką pasitikėjimą juo. O tasai mūsų pasitikėjimas nebus veltui, nes už mūsų ištikimybę jam netrukus gausime jo malonių.
Dievas neduoda mums tų malonių, kad būtumėm turtingi, tačiau jis tai daro, kad kiti, matydami mūsų dosnumo pasireiškimą gausiais vaisiais, irgi taip norėtų daryti.
Jis tai daro, kad mes, daugiau gaudami, galėtumėm daugiau ir duoti. Tada kaip tikri jo gėrybių tvarkytojai, mes galėsime dalintis su artimu viskuo, panašiai kaip ankstyvoji Jeruzalės bendruomenė: “Nes jų tarpe nebuvo nė vieno stokojančio” (Apd 4,34). Argi mes negalėsime taip darydami skleisti tą dvasinio gyvenimo atnaujinimą, kurio laukia mūsų visuomenė ir pasaulis?
Nėra abejonės, kad Jėzaus pažadas reiškia, jog mūsų atlyginimas bus danguje ir kad mūsų pastangos skleisti tą tikrąjį dvasinį gyvenimą jau užtikrina, ką tikrai turėsime danguje.
Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius