ALDONA PUIŠYTĖ
Vidudienis
O žydintis sodas, žiedynų kvapais mus nugirdęs.
O saldus kaitrumas! Toli dar, toli lig laidos. —
Pro vynuogę spindulius žeria ji mudviem į širdis.
Ir bičių dūzgimas svaigus toks vyšnyno žieduos.
Štai šoka ratu jos, sugrįžę iš kvepiančių pievų.
Darbštuolės, prie avilio dūzgia: skubėkit medaus! —
Aplenkus nuodingąjį augalą, leidžiasi bitė į pienę.
Kaip bitė su žiedu čia siela su siela draugaus...
Didysis mednešis! Žėri žiedadulkėm dvelkiantis oras.
Sargybinės bitės kaip vaidilutės budės prie laktos.
Jau lekia pro šalį vagišių plėšriųjų geliantis šuoras.
Tik žiedlapiai žemėn pabirs nuo šakos palenktos...
Kai žydintis sodas smilkina žiedų daugiakvapį kodylą,
Nušvitusių sielų artumą palaimina aukštas dangus.
Iš Viešpaties rankų skaidrioji vidudienio mūsų idilė.
Žiedais apsipylęs — prie kelio — erškėtis dygus. —
Rimties ilgesys
Meldžiu ramybės, kai meldžiuos
Tarp tų triukšmingų sūkurių...
Ir vėl vargų keliuos skaudžiuos
Gal plėnim virs tai, ka kuriu?
Kaip andai. Temsta vėl aplink.
Vėl kyla vėtra. Triukšmuose
Galva nuo liūdesio palinks
Po amžiaus kauke atgrasia...
Vienuoliškos rimties ilgiuos,
Per turgaus triukšmą eidama.
Maldoj — budėjimuos ilguos —
Vėl iš tylos man švis darna.
Iš Kyžiaus srūva ta šviesa
Tarp žemės vėtrų keturių...
Man tikra turgaus triukšmuose
Vien tai, ką sieloje turiu.