Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KONGRESINIAI VAIZDELIAI

KONGRESINIAI VAIZDELIAI

Antanas Saulaitis, SJ

     VIII-asis Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas 1994 m. liepos mėn. subūrė per 150 lietuvių kilmės jaunimo iš dvidešimties šalių. Pirmąjį kartą nuo I PLJK 1996 metais šio įvykio pradžia ir pusė programos vyko toje žemėje, apie kurią visuomet buvo kalbama ir svajojama. Prie už Lietuvos gyvenančiųjų prisidėjo dešimt Rytų Europos šalių atstovų, dauguma pirmą kartą tokioje bendrijoje.

     Vyresnio amžiaus palydovas, kiek jam berūpėtų jaunimo reikalai, lieka stebėtoju.

Atstatyta nava dešinėje pusėje 1994 m.

VIENAS SAVŲJŲ

     Dvasine prasme kongresas prasidėjo birželio 26, kai Vilniaus arkivyskupas Audrys Bačkis kunigu įšventino losangelietį Gintarą Grušą, buvusį pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininką, lietuvių kilmės jaunimui visose šalyse gerai pažįstamą, o Lietuvoje žinomą dėl tarnybos Popiežiaus viešnagės Lietuvoje rengimo komitete praėjusiais metais.

     Jeigu dalyvius labiausiai sujaudina naujojo kunigo palaiminimas savo tėvams, tai išskirtinai šventimų bei pirmųjų šv. Mišių apeigas išgyvena jauni žmonės, savo bendrą, buvusį vadovą ir bičiulį palydėdami kelionėje j kunigišką tarnybą, platesnę už jų reikalus ir, kaip arkivyskupo katedroje sakyta, skirtą Lietuvai. Altoriaus dešinėje lyg arčiau vienas kito būrelyje stovi, apimti moderniais laikais kunigystės ir asmens ryžto slėpinio, išryškėsiančio mįslinga ir neapibrėžta tarnyba šalyje, iš priespaudos pereinančioje į sudėtingą ir dar nepatirtą pasaulį.

ATSIVĖRĘS DANGUS

     Dainų šventės „Tėviškės pastogės” šokėjai — už Lietuvos gyvenančių ansambliai —jau beįžengią į Vilniaus Žalgirio stadioną savo programos daliai, kai iš tamsaus debesies prapliumpa lietus, nutaikytas baigtis, kai septynių šalių jaunimas, uždavinį atlikęs, traukiasi nuo permirkusio žolyno į aikštės pakraštį ir angas.

      „Labai gražiai šokate, — taria žiūrovas, — ir visiškai peršlapote”. „Taip, sušlapome, — atsako šokėjas, — bet parodėme, kad esame drąsūs”.

     Kodėl užsienio jaunimui tektų savo prosenių žemėje šiandien drąsiems būti?

PRIE ŠVIESOS

     Ruošos komiteto nariai, atskirai dirbę JAV bei Anglijoje, atskirai Lietuvoje, nusprendė kongreso registracijos ir pradžios išvakarėse susitelkti. Dvidešimt du ratelyje Šv. Kazimiero bažnyčios zakristijoje išdėstė savo nuotaikas bei viltis, kai ilgiau negu metus trukusi ruoša pagaliau virsta dar nežinomos sėkmės tikrove.

     Vėlų vakarą didžiulėje istorinėje bažnyčioje tešviečia žvakės - ir kelių žemynų viltys, susėdusios ratu prie altoriaus, ant kurio savo pastangas sutelkia visų žmonių Tėvo akivaizdoje.

VIEŠBUČIO DVASIA

     Atidarymo vaišės — „Lietuvos” viešbutyje, tebekvepiančiu sovietine savo būkle net ir tiems, kurie anksčiau čia neviešėjo: kaip sekiojo, ir tikrino, ir klausėsi tų visų tūkstančių, norėjusių tik tėvų žemę ir artimuosius aplankyti. Regis, čia atšvęsime lietuviškąjį bendrumą nuoširdžiai, jaunatviškai, ir išnyks pakampių šešėliai, to baisaus sapno likučiai, engę ištisas kartas.

KATEDROJE

     Nuo Aušros Vartų ligi katedros vėliavų ir jaunuolių eisena į pamaldas, kurias patys ruošė ir kuriomis norėjo išreikšti daugiau, negu apeigos pajėgtų sutelkti: norėta, kad kiekvienos šalies atstovė ar atstovas iš susirinkusių tarpo atneštų žvakę į šviesyčių ratą priešais šimtametį altorių, kol dvidešimt mirgesių liudytų bendrą maldą ir mintis.

ŠV. KAZIMIERO GATVELĖJE

     Viena diena skirta susipažinti su Lietuvos respublikos seimo bei valdžios pareigūnais. Antroji — su jaunimo organizacijomis bei sąjūdžiais. Trečioji pavadinta „labdaros diena”.

     Ties Nr. 3 senoviškų rūmų vartais, turbūt įskaitytais į mėgstamą dainą „Vilniuj buvo žali vartai”, liaudiškas melodijas groja išskirtinių asmenų orkestrėlis, uolaus nuoširdumo gaida peršokas tarpą tarp Lietuvos ir išeivijos vienu rūpesčiu Evangelijos „mažaisiais”, nes tautos ir valstybės didybė matuojama laikysena jos silpniausiųjų atžvilgiu.

TYLIŲJŲ AŠAROS

     Kurčių bei nebylių draugijos salėje viena po kitos labdaros vienetai apibūdina savo tikslus, veiklą, poreikius: luošųjų, našlaičių globos, aklųjų... o jaunieji dalyviai klausosi, tirdami, kur ir kaip savo norus Lietuvai padėti įgyvendinti galėtų.

     Širdį rėžia įprastinis sovietinis žodis „nepilnaverčiai”, taikytas ligos, nelaimės, paveldėjimo pasekmių paveiktiesiems žmonėms — žmonėms, kaip mes visi. Iš žodinės kalbos į nebylių rankų

     kalbą vertėjaujantieji tyliomis ašaromis palydi kalbėtojo pasakojimus, kaip šių žmonių „nepilnavertiškumas” atsiliepė jos keliolikmetės dukrelės ir visos šeimos gyvenime, o rankų judesių besiklausantieji rūpesčio veidais glaudžiasi prie motinos.

PARDUOTUVĖS PREKĖS

     Trečios kartos, tautiškai mišrių šeimų Kolumbijos jaunuoliai senamiestyje dairosi po liaudies meno bei kitų lietuviškų išdirbinių krautuvę, ieškodami ko atmintino namie paliktiesiems ir sau. Šnekučiuodami ir tardamiesi pirštais rodo, kainas apskaičiuoja, žavisi tai vienu, tai kitu daikteliu.

„Ką jūs čia veikiate, ko jums čia reikia? Čia ne jūsų žemė — keliaukite, iš kur atvažiavote”, — sveikina Lietuvos lietuvė tuos, kurių dar seneliai svajojo Lietuvą dar kartą išvysti.

     Įstaigos pardavėja sumišusiems jaunuoliams į rankas įspaudžia, į krepšelius sukiša nemokamai visą krūvą rankdarbėlių, nes šie iš taip toli ir prosenių šviesa žibančiom akim priešais ją stovi.

VAIKAMS LIETUVOS

     Iš Vilniaus autobusais į Kauną, iš už muziejaus į Laisvės statulos aikštelę. Ratu su šalių vėliavomis, kauniečių supami, jauni žmonės iš visų žemynų. Sveikina miesto pareigūnai, visų vardu žodį taria kongresą ruošusios Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos valdybos pirmininkas, gerai jaučiąs uždavinį iš tokios įvairovės supinti stangrų audinį, apjuosiantį visus, kuriems ši vieta brangi ir šie žmonės savi.

     Ilgais žvilgsniais lydimi lėti žingsniai ir vainikas ligi Nežinomojo kareivo kapo, kuriame guli, kas galėtų laisvai pražydėti.

ĮGULOS BAŽNYČIOJE

     Arčiau altoriaus kongreso dalyviai, o Įgulos bažnyčioje minia, didingas choras, sudėtingos apeigos, gėlių gėlės. Taip ryškiai matosi, kokia maža tautos dalis tie, kurie iš toli atkeliavo, kuriuos, tik rūpestingai ratu žvelgdamas, tarp veidų surasi.

PANEMUNĖ

     Stačiais, ankštais laiptais į Gelgaudų pilies bokštą, vienas kito kantriai laukdami tarp čerpių žvelgia į tolumą, kurios gausūs foto aparatai nuotraukomis išsemti nepajėgia, nei tų praeities balsų, kurie pilyse, piliakalniuose aidėjo ir, regis, tarp griuvėsių prabilti laukia.

SERBENČULA OGĖLA

     Autobusai palei Nemuną, piliakalnius — į Raudondvarį. Langai per maži, greitis per skubus pasisavinti saulėtos dienos vaizdus, įsivaizduoti šimtmečių įvykius, kovas, nelaimes ir laimėjimus ligi šios dienos. Tiek daug iš tėvų, senelių, lituanistinėse mokyklėlėse ir iš knygų girdėta — kad tik vaizduotėje įrėžti vaizdai tikrove taptų, įsilietų į žemę po kojomis, po lekiančio autobuso ratais.

     Pasitinka suaugę, jaunimas, vaikai, aprodo savo Raudondvarį būreliais, uoliai į lankytojų klausimus atsakydami, o dažniau tik stebėdami ir žiūrėdami. Nusiveda visus pilies požemyje savo pačių paruoštu serbentų gėrimu pavaišinti, išspaudę iš jaunų širdžių tai, ko atvykėliai labiausiai trokšta.

KURŠIŲ MARIOS

     Jau vėlyvas vakaras, kai keltas tuos 300 metrų savo krovinį plukdo, o nuvargę keliautojai prie laivo atramų prisispaudę žvelgia į neįprastai šviesaus šiaurės naktų dangaus gaisus. Ne pirmas jų gyvenime keltas, ne pirma per vandenis kelionė, ne pirma ilga diena, naktis. Tik pirmykštė ši visa kelionė, tik kažkas gilaus taip norėtų išsiveržti ir savo aidą išgirsti.

AUKŠTOJOJE KOPOJE

      „Užlipau į kopą pats vienas, — pasakoja kalifornietis, — apsidairiau per kopas, į Marias, į Baltijos jūrą, į smėlį, miškus, į debesis ir dangų. Ir iš vidaus, visu balsu išskėtęs rankas sušukau: ,Lietuva, Lietuva, tegyvuoja visada'

PRIE STALO

     Juodkrantės viešbučio valgykloje nejučiomis kongreso dalyvių pinamas stebuklas, kai skirtingų kultūrų, kelintos kartos lietuvių kilmės jauni žmonės linksmai įspūdžiais dalijasi, tariasi, suartėja šiai dienai ir rytojui.

RYTŲ EUROPA

      „Jūs, pastebime, daugiausia kongrese bendraujate su Rytų Europos atstovais”, — sako spaudos pašnekovas palydovui, nejučiomis dėmesį skyrusiam tiems ir toms, kurie mūsų tarpe brangiai nauji. Nevykęs tas žodis „Rytų Europa”, kurion patogiu žodžiu įskaitoma Punsko šalis, kurios gyventojai niekur neišėjo iš etnografinės ir istorinės Lietuvos, iš Karaliaučiaus žemių į Lietuvos vakarus, ir Sibiro, Uzbekijos jaunuoliai iš Azijos. Prieš kongresą dukart Lietuvoje susitiko jam ruoštis ir įsijausti į progą drauge su „vakariečiais” iš šiaurės ir pietų savo ateitį drauge planuoti.

     Kaip nuostabu, kai šių dešimties šalių pranešimuose girdime tą patį, ką per visus kongresus girdėjome — kiek svarbi šeima, kaip nelengva su kalba (kai kurie per vertėjus kalbėjo), kaip lietuvių kalbą iš žodyno išmoko ir nedrąsiai kalba, kaip trūksta patalpų, priemonių, lėšų ir reikia dvasininkų patarnavimo, kaip vadovai iš tų pačių išauga ir tais pačiais rūpesčiais kitų labui serga.

PAKRANTĖS MINTYS

     Taip laukta susitelkimo diena visų tų dienų Lietuvoje įspūdis lyg pintinėn surinkti! Pirma po vieną tyliai senos žvejų trobos sodelyje, paskui po keturis dalytis, vėliau marių krantinėje giedoti iš toli atsivežtos dainelės „Pajūry, pajūry smėlio krantas banguoja... o šalie mylima, kada tave pamatysiu?”

      „Mus taip nuoširdžiai priėmė. Kai mes bendraujame, atiduodame, kas lieka, o jie mums atidavė viską”, — aiškina vienas. Kita: „Visą laiką jaučiau lyg į mus kaip į radinius, keistenybes žiūri — o mums čia taip jauku ir sava”.

     Ramiu balsu skaitomi Evangelijos žodžiai ramios pakrantės bangų glostymu sulieja kelių savaičių išgyvenimus į vieną nuojautą jungtis ir stengtis.

PAKOPOS

     Penkiose stotelėse nuo kranto ligi kopose raguvos sustojame, prie kiekvienos kviečiami mąstyti ir melstis — už jaunimą, už šeimas, už Lietuvą... kol Mišioms pušyne sustoję atsikvepiame žodžiais ir Žodžiu, dalijamės duona, Taure, ir antrąjį kartą palenktomis galvomis einame naujo kunigo palaiminimo, siunčiančio mus ateities uždaviniui, kurio artumą taip jaučiame.

MŪSŲ KRYŽIAI

     Ne vienam Kryžių kalnas — visos viešnagės prasmės viršūnė. Šv. Petro ir Povilo klebonas paaiškina kalno kilmę popiežiui statytos pastogės prieglobstyje, ir skubėdami žengia artyn ir aukštyn paliesti visa tai, kas maldingai sudėta ir neišpasakytai sakoma.

     Kanados jaunimas — prie tos šalies vėliavos klevo lapeliu papuošto kryžiaus, pagaminto Lietuvos giminių, nešamo trečios kartos rankų į kryžių mišką jų širdyse bręsti ir augti.

ŠIAULIAI

     Pedagoginio instituto kiemelyje bendra tapyba, nedrąsūs liaudies rateliai, dainos, pokalbiai, vaišės po pėsčiomis apvaikščiotų miesto įdomybių. Jaunimas — toks pat ir tiek skirtingas, mintys —    tos pačios ir dar neišsakytos.

Į VAKARUS

     Po stovykliškesnės programos Juodkrantėje —    kongreso pirmosios dalies Lietuvoje — paskutiniosios apeigos, padėkos, bendra nuotrauka — taip, būtinai prie Baltijos jūros ligi pat saulėlydžio akimirkos, kai ryškūs spinduliai jungia kopos atkriaušėje stovinčius su tolimu užjūriu, iš kurio atskridome, į kurį grįšime nebe tie.

SVARBI NUOTRAUKA

     Autobusai stena ir skuba per laukus, miestelius, miškus į Vilniaus aerouostą. Rodos, viskas atlikta, kas numatyta, visa surašyta atmintim ir nuotraukose įamžinta. Tik dar trūksta, autobusui pakelėj sustojus, nueiti prie karvytės ir savo močiutės, senelio kaimo atmintyje nusifotografuoti.

ŽEMUOGIŲ KALNAS

     Lietuvos lėktuvu — į Londoną, autobusais į PLJK studijų dienų vietovę, St. Mary's kolegiją priemiestyje, kur lygiai prieš 15 metų IV-ajame kongrese trys keturi šimtai stovykline programa per savaitę surengė lietuviškas vestuves, įnešusias mūsų papročius į daugelį išeivijos santuokų švenčių.

     Liko ir žymė Strawberry Hill katalikiškosios mokyklos koplyčioje anais laikais padovanotas lietuviškas padėkos kryželis, kurį ant šios šventės altoriaus padėjome.

FUTBOLO ŽAIDIMAS

     Studijų dienos — PLJK seimas su kraštų pranešimais, paskaitomis bei pokalbiais, svarstytinais klausimais, nuosprendžiais, planais, PLJS valdybos rinkimais, ateinančiojo kongreso laiku bei vieta. Daug valandų visumos, komisijų, kraštų, žymenų posėdžiuose.

     Pertraukos, laisvalaikio metu — futbolo žaidimas. Iš tuzino lakstančių, sušilusių studentų bei jaunų suaugusių — nėra dviejų iš tos pačios šalies.

     Kas beįspirtų kamuolį pro vartus, šias žaidynes laimime visi.

SENOJOJE PILYJE

     Ekskursijos diena. Universitetinis Oksfordas, Šekspyro Stratfordas, tūkstantmetė Warwicko pilis, piliakalniu pradėta Auolės laikais. Kiemo žolyne susėdę vaišinasi, klausosi viduramžiškai apsirengusių čiabuvių muzikos, apžiūri pilį, prie vaško skulptūrose įamžintos įgulos ir gyventojų fotografuojasi, kol pilies gilumoje, kunigaikščių menėje, kaip senovės lietuviai, pirštais vakarieniauja.

     Jei britai patarnautojai mano sužavėsią savomis dainomis, neatsilieka ir kitos žemės piliečių ainiai, balsus, mintis ir veiklą pindami savo dainų mūrams statyti.

GIMNAZIJA

     Pasitarimai įvairiais būreliais, uždaviniais, darbais — ir Vasario 16 gimnazijos mokinių iš septynių šalių, norinčių ją išgyventi leisti ir ateities moksleiviams. Jau Pietų Amerikoje vykusiame kongrese prieš beveik ketverius metus du penktadaliai visų šalių atstovų tame židinyje bent metus mokėsi, suaugo į bendriją, kurios tinklas įneša sklandesnį bendravimą, taiklų tarimąsi, bendrą nuotaiką čia, kur galėtų vyrauti tik skirtybės.

NAUJOJI VALDYBA

     Kas imsis ryžto namo sugrįžusius laiškais, faksais, žemynų pasitarimais, studijų dienomis toliau burti, skatinti, derinti? Gi treji metai iki ateinančio kongreso JAV-se jaunų žmonių gyvenime ilgi, užimti, painūs. Svarsto ir Kanada, ir Anglija, kol jaunimo seimas savo balsus skiria argentinietėms, žadančioms su Vokietijos, Anglijos, Š. Amerikos pasiskirstyta talka uždavinio imtis.

ŠVIESUS DARBO RATAS

     Susitelkimo vakarą žvakučių eisena iš posėdžių salės į koplyčią savoms maldoms, giesmėms, skaitymams, padėkai už visa, kas įvyko ir kas bus. Giliai tikintys, mažai bažnyčioje dalyvaujantys, keblius klausimus ar abejones savo širdyje nešiojantys.

     Rodos, taip ir turėtų baigtis — užpūsti rankose laikomas žvakes ir išsiskirstyti. Tačiau išgirdo, pajuto dar kažką — šviesų grandinėle sugrįžę į savo seimo salę, sustoja ratu, susiima rankomis ir kaip šimtus stovyklų, suvažiavimų, studijų dienų vakarus baigia giesme „Kaip grįžtančius namo paukščius parveski, Viešpatie, ir mus į žemę mūs tėvų”.

LIETUVIŲ SODYBOJE

     Didžioje palapinėje iškilminga puota, padėkos rengėjams, atstovams, sveikinimai, pažymėjimai, atsisveikinimai. Angliškas rūkas trijų savaičių nuovargį, įspūdžius ir išsiskyrimo nuotaikas spaudžia, kai nejučiomis drėgna pieva būreliais prie pamiškėje degančio laužo, primenančio visus tuos laužus, lauželius, kurie namų židinyje, stovyklose, iškylose jungė ir šildė visa tai, ką seneliai, tėveliai prispaudę prie savęs išsinešė, kad ilgai gyventume.

AEROUOSTE

     Ankstyvą rytą susikrovę visa, ką turime, traukiame į Londono aerouostą ir namus, susirūpinę paspėti, dokumentus bei bilietus parankiui turėti, nepažįstamoje vietoje skrydžius susirasti ir namo lėkti.

     Tik dar, dar kartą atsisveikinti. Tik dar kartą žvilgsnius, veidus įsirašyti, dar kartą pasitikrinti, kad gerai spręsta, gerai nutarta, kad tolumų skiriami drauge veiks ir dirbs ir stengsis, kad tikrai apsimoka, verta, kad tai nežus ir nežuvę gyvuosime.

     Koks buvo tas paskutinis žodis, kurį lūpos tyliai tyliai tarė?

★ ★ ★★ ★ ★★ ★ ★