Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Šeimos gyvenimo ciklai

Irena Lukoševičienė

(Tęsinys iš pereito numerio)

Senatvė

     Sakoma, kad tautos kultūrą, jos dvasingumą pažinsi iš to, kaip ji rūpinasi savo senąja karta. Į vyresniojo amžiaus žmones mes linkę žiūrėti kaip į atsilikusius nuo gyvenimo, nemodernius, griežtus, neįdomius, įkyrius, niekam nereikalingus ir suvaikėjusius. Tad nenuostabu, kad visi bijo senatvės.

     Mokslas ir technika davė nemažai išradimų, kurie ne tik pailgina žmogaus gyvenimą, bet ir palengvina seno žmogaus buitį, kai iškyla sveikatos ar dvasinės problemos.

     Šeimos ryšiai ir santykiai yra ypač svarbūs vyresniame amžiuje. JAV statistika teigia, kad tik 10 proc. senų žmonių gyvena ne vieniši. Iš jų bent 80 proc. įsikuria netoli savo vaikų arba artimų giminių ; 25 proc. gyvena su savo suaugusiais vaikais. Nors yra savotiškas mitas, kad vaikai atsikrato savo senų tėvų ir uždaro juos prieglaudose, tačiau tyrimai rodo, kad tik 4 proc. gyvena valdiškuose namuose. Pusė jų turi organinius sutrikimus (paralyžių ar pan.), o jų amžiaus vidurkis, kai patenka į prieglaudą, yra apie 80 metų. Atrodo, kad senelių apgyendinimas valdiškoje institucijoje yra paskutinė priemonė, kuri lieka po visų išmėginimų ir rūpesčių.

     Žmogaus senatvė yra glaudžiai susieta su praeities išgyvenimais ir paskutiniųjų metų įvykiais. Kaip buvo išgyventi ankstesni gyvenimo laikotarpiai, tokia būna ir senatvė. Daug priklauso nuo pastovumo ir bendros šeimos gyvenimo integracijos. Svarbu bėgant laikui išmokti gyventi ir džiaugtis tuo, ką pajėgiam gyvenime susikurti. Harmoninga ir protingai sulaukta senatvė atpalaiduoja nuo daugelio pareigų: vaikų auklėjimo, darbo, tolimos ateities rūpesčių. Tenka daugiau dėmesio skirti savo sveikatai ir fiziniams poreikiams, nes amžius pirmiausia paliečia šią sferą. Sveikas maistas, poilsis, judėjimas ir esminių savo poreikių patenkinimas yra svarbus dalykas, kad būtų užbėgta už akių įvairiems pasikeitimams. Dažnai girdime sakant: "Tiek to, kiek čia man beliko gyventi”. Nepagalvojama, kad svarbu ne tik tą laiką nugyventi, bet ir kaip jį nugyventi. Yra daug dalykų, kurių negalime numatyti ir kontroliuoti, bet nemažai dalykų priklauso ir nuo mūsų pačių. Viduriniosios kartos pripažinimas padeda išlaikyti savo orumą tarp vaikų ir vaikaičių, leidžia jiems prisiimti daugiau atsakomybės, daryti savarankiškus sprendimus ir lengviau įsisavinti vyresniųjų išmintį bei patirtį. Užuot sukritikavę ir išpeikę vaikų pasirinktą planą, pagirkim jų iniciatyvą, sužinokim daugiau to plano detalių ir aktų, susipažinkim su jų realybe ir motyvais, bet nepulkim kritikuoti ir beveik isteriškai neigti, esą tai nesąmonė, pinigų ir laiko eikvojimas, nevertinimas to, ką turi; esą lengva išleisti tai, kas lengvai gauta; mes sau tokių dalykų negalėjom leisti, mūsų kelias ko nors siekiant buvo sunkus ir t.t.

     Labai svarbu šiuo laikotarpiu susiburti sau ratą draugų ir artimųjų, su kuriais sieja bendri interesai, užsiėmimai, išvykos, pagalba vienų kitiems. Vyresni žmonės dar gali būti labai naudingi — lankyti ligonius ir jiems padėti, prižiūrėti vaikus — nebūtinai tik savo vaikaičius, padėti organizacijoms, talkinti pastoraciniame darbe ir daugelyje kitų dalykų. Svarbu parodyti gerą širdį ir norą būti naudingam.

     Jau minėjau, kad šiuo laikotarpiu, kaip ir anksčiau, reikia stengtis prisitaikyti. Natūralu, kad tai pareikalauja daugiau energijos, nes pasikeitimas yra labai didelis, sukeliantis daugiau įtampos, daugiau baimės, o žmogaus kantrybė ir patvarumas yra ribotesni ir ne tokie lankstūs. Iškyla ir įvairių kitų šiam laikui natūralių išgyvenimų — sunkios ligos, vyro ar žmonos mirtis, kitų artimų jų netektis. Tai išsiskyrimo momentai, bet kartu ir žvilgsnis į save iš anapus perspektyvos — tai išgyvenimai, nors ir neišvengiami, bet juos norime nustumti kuo toliau.

     Kiekviena šeima kuriame nors gyvenimo cikle susiduria su sveikatos problemomis. Įvairios vaikų ligos, kai jie dar maži ar mokyklinio amžiaus, yra dažnas ir praeinantis išgyvenimas, jeigu tai nesukelia rimtesnių komplikacijų ir nepalieka pažeidžiančių pasekmių.

     Jei šeimoje suserga tėvas ar motina, tada laikinai sutrikdomas normalus šeimos gyvenimas, dėl to kyla įvirus sunkumai ir reakcijos. Praeinančios ir laikinos ligos atveju šeimos dažniausiai susilaukia pagalbos iš savo artimųjų ar kaimynų. Situacija susikomplikuoja, jei liga yra rimtesnio pobūdžio. Dar sunkiau, kai liga yra chroniška ir sukelia fizinę negalią ar invalidumą. Ištikus tokiai ligai tėvą, kyla pragyvenimo problema, kuri atsiliepia visai šeimai; paties ligonio reakcija į savo ligą, taip pat ligos pasekmės sukelia baimę, rūpestį, netikrumą; kokios nors kūno dalies praradimas ar nepagydomos ligos diagnozė sudrumsčia visos šeimos darną, bet daugiausia paveikia paties ligonio dvasinę būklę. Tuo atveju jam reikalinga pagalba, kad jis ir visa šeima galėtų su ta nauja padėtimi susigyventi: surastų būdus vieni kitus suprasti, vieni kitiems padėti, kad šeimos gyvenimas nesuirtų.

     Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokia gyvenimo dalis yra labiausiai paliesta; kaip pati šeima gali persiorientuoti ir kokia pagalba reikalinga iš šalies; kur galima ją rasti, kad ligonio slaugymas ir priežiūra būtų garantuota. Kitas svarbus dalykas —    tai ligonio ir jo šeimos dvasinis nusiteikimas savo sveikatos atžvilgiu.

     Kiekvienoje Vakarų pasaulio ligoninėje koordinuotai dirba įvairūs specialistai konsultantai. Jie reguliariai susitinka su šeimos atstovais ir planingai aptaria ligonio būklę. Ligonis tokį darbo metodą žino. Vienas iš specialistų nuolat jį informuoja apie gydymo būdą, vaistus, numatomus rezultatus ir t.t. Toks gydymo procesas yra labai svarbus ir ligoniui, ir jį gydantiems gydytojams ar kitiems profesionalams.

     Paprastai liga, ypač sunki, žmogui yra bauginantis išgyvenimas. Ligoninės aplinka ir visas jos funkcionavimo aparatas ligoniui yra sunkiai suvokiama. Sveikatos būklė, nežinia, baimė dėl ateities sukrečia ligonį ir jo šeimą, sukelia įtampą ir nesaugumo jausmą. Visa tai nepadeda ligonio gydymo procesui. Todėl ir yra labai svarbu koordinuotas specialistų darbas. Čia kiekvienas profesionalas atlieka jam priklausančias funkcijas nustatant ligonio diagnozę, taip pat stengiantis suprasti ligonio išgyvenimą ir sudarant sąlygas ligoniui greičiau apsiprasti su jo liga ir gydymo procesu.

     Svarbiausia ligoniui išsiaiškinti ir suprasti, kas jam yra; kaip ir kodėl jį taip gydo.

     Šeimos narių reakcija į sunkaus ligonio ligą —    taip pat labai svarbus gydymo proceso aspektas. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas nepagydomiems ligoniams: kaip padėti išmokti gyventi iki mirties? Kaip padėti šeimai atlikti tai, kad jos nariai nesijaustų kalti ir nesikrimstų nepadarę vieno ar kito dalyko?

     Vaiko liga yra ypač sukrečiantis išgyvenimas. Turiu galvoje sunkią, nepagydomą, chronišką ligą, taip pat invalidus ar psichiškai atsilikusius vaikus. Ligoninė, tyrimai, analizės, injekcijos, vaistai, — tai vis stresiniai išgyvenimai, kurie dažnai vaikui palieka neišdildomus pėdsakus, jei ligoninės personalas ir šeimos nariai nesudaro tinkamų gydymo sąlygų, kad vaikas būtų kuo mažiau traumuojamas.

     Visa, ką aš rašiau apie suaugusiųjų ligą ir ligonio slaugymą, tinka ir vaikui. Žinoma, viskas priklauso nuo vaiko amžiaus ir sąlygų. Vakaruose labai stengiamasi neatskirti mažų vaikų ir kūdikių nuo motinų; jei tai neįmanoma, sudaromos sąlygos juos dažnai lankyti. Jei ir tai neįmanoma, stengiamasi surasti savanores moteris, kurios pavaduotų motiną ar kitus šeimos narius ligoninėj prie vaiko.

     Mažiems vaikams ar kūdikiams būtina atnešti jų mėgstamus žaisliukus, antklodėlę ar kitas jiems reikšmingas namų smulkmenas, kad nebūtų nutrauktas kūdikio ryšys su šeima ir jos aplinka. Vaikui taip pat reikia išaiškinti, kas jam yra, kaip jis gydomas, kada ir kodėl jam skaudės, kai ims kraują ar darys injekciją. Reikia vaiką įtikinti, kad tai labai svarbu, norint greičiau pasveikti.

     Vaikų ligų metu ypatingas dėmesys turi būti skiriamas tėvams, nes tik jais vaikai daugiausia pasitiki. Todėl dažniausiai tėvas ar motina tampa pagrindiniais slaugytojais. Nevalia užmiršti, kad tėvai turi savo reakcijas ir išgyvenimus, savo specifinius poreikius, kuriuos būtina suprasti ir kiek galint padėti, kad šeima nesukniubtų po per daug sunkia našta.

     Dažnai mus stebina tėvų netikėjimas tuo, kad vaiko būklė beviltiška ir kad reikia ypatingos priežiūros; specialios dietos, mankštos, bendro gyvenimo režimo ir pan. (diabetas, astma, inkstų ligos, paralyžius ir kt.). Tėvai mėgina ieškoti kitų specialistų, kitų nuomonių, kreipiasi net į užkerėtojus (ekstrasensus), lanko stebuklingas vietas ir kita. Tai vis reakcijos, kaip per sunku suprasti realybę, todėl žmogus ieško būdų, kaip apsisaugoti nuo depresijos, nuo dvasinio žlugimo.

     Psichiškai atsilikęs ar nesveikas kūdikis arba vaikas įpareigoja šeimą visam gyvenimui. Be visų jau anksčiau minėtų reakcijų, prisideda dar ir tokios, kurias sukelia aplinkos požiūris į psichines ligas ir atsilikusio vaiko poreikius. Čia jau ateitis yra kone be šviesos spindulio, kadangi vaikas amžinai priklausys nuo kitų, ne visuomet bus tinkamos mokymo sąlygos, socialinė aplinka, tolerancija šeimoje, svarbiausia — rūpestis, kas jį globos po tėvų mirties.

     Šiose situacijose išgyvenimai ir įtampos gali būti griaunantys ir alinantys. Bet gali būti ir kitaip: išgyvenimai pažadina vidines jėgas, ir mes sutinkame per tuos išgyvenimus dvasiškai praturtėjusias šeimas. Pasirinktos ar susirastos priemonės būna įvairios. Dažnai tikėjimas, religinė praktika suteikia žmogui vilties, stiprumo, įprasmina pasiaukojimą. Daug kam šalia to reikalinga ir profesinė pagalba, kad tėvai ir šeima arba ligonis įstengtų sumažinti savo baimę, netikrumą, įtampą, siaubą ateityje. Pirmoji paralyžiuojanti šoko reakcija perauga į naują gyvenimo filosofiją, kuri padeda lengviau išspręsti tai, kas sunku ir neįmanoma, nemėginti per toli žvelgti į ateitį, o svarbiau išmokti gyventi viena diena, svarbu džiaugtis tuo, jeigu įvyko kas nors gero, jeigu kas nors parodė draugiškumą. Šiose situacijose sunkiausia suvokti tai, kad susirgus vienam šeimos nariui, šeimos gyvenimas nesustoja. Reikia išmokti gyenti vieniems kitus papildant, vieniems kitų neskriaudžiant, aukojantis ligos ištikto poreikiams ir reikalavimams, paliekant Dievo valiai visą likusį šeimos gyvenimą ir ateitį. Sprendžiant šias problemas, reikia ne tik jausmo, ne tik kitų žmonių, kurie ką nors panašaus išgyveno, paramos, bet ir racionalumo, naujo žvilgsnio, kuris gali objektyviai ir profesionaliai padėti numatyti įvairias galimybes.

(B.d.)