Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

MALDA YRA GĖRIO KŪRIMAS

Pasikalbėjimas su kun. Petru Linkevičium

     Kai pasuki nuo greitkelio ties Kryžkalniu į siaurą kelią, vedantį į Kaltinėnus, jau iš tolo saulėje švyti dvidešimties metrų aukščio baltas kryžius, o privažiavus arčiau ir naujos modernios bažnyčios bokštai. Mažame, gerokai apšiurusiame miestelyje tai lyg koks stebuklas: per ketverius metus, ir dar sunkiais blokados laikais, pastatyta bažnyčia su kompiuteriniais vargonais ir 500 vietų koncertų sale, o šalia bažnyčios nauji, jaukūs globos namai seneliams. Už miestelio viena po kitos dygsta Kalvarijų koplyčios, o Dievo Motinos koplyčia virš požeminio šaltinio, iš kurio neseniai nutiestas vandentiekis miestelio gyventojams, jau visai baigta. Visa tai ir dar daugybė gerų naujovių Kaltinėnuose atsirado todėl, jog čia jau septintus metus kunigauja jaunas ir energingas žmogus Petras Linkevičius. Žmogus, kuris tiki, jog dėl to, kad jis gyvena, būtinai turi būti geriau gyventi ir dar kažkam šalia jo, kuris mano, jog kiekvienas Žmogus privalo palikti pėdsaką šioje žemėje.

     —    Nesuprantu, iš kur atradote lėšų įvesti vandentiekį miestelio gyventojams?

     —    Girdėjote apie tokią seną kunigų kalėdojimo tradiciją? Žmonės man aukoja, o aš jiems tuos pinigus grąžinu. Tarp mūsų vyksta toks žaidimas. Juk man visai nesinori pinigų kaupti.

     —    Galva neneša, kaip Jūs sugebėjote pastatyti naują bažnyčią ir dar blokados laikais? Tokią modernią ir tikriausiai pirmąją Lietuvoje su milžiniška koncertų sale, kompiuteriniais vargonais...

     —    Turiu labai veiklų menedžerį. O ir pats mėgstu bendrauti. Bendravimas — viskas: sėkmė, pasitikėjimas, ryšiai... Hipnoze neužsiiminėju. Mėgstu bendrauti su veikliais ir optimistiškais žmonėmis. Va, šio mobilaus ryšio telefono dėka ir pastatėme bažnyčią. Išvardyti visus rėmėjus nė jūsų laikraščio puslapio neužteks.

     —O kam Kaltinėnų miesteliui tokia koncertų salė?

     —    Mano parapija didelė. Pagal kunigo sveikatą ir parapija! Kelios dešimtys kaimų. Mano sena svajonė — pamaldas jungti su kultūriniais renginiais. Pas mus jau koncertavo Klaipėdos konservatorijos muzikantai, Kauno menininkai. Bažnyčia turi 10 autobusų, kuriais sekmadieniais iš visų kaimų vežiojame žmones į bažnyčią. Po pamaldų kviečiame į koncertą. Bus ir kava, ir staliukai jaunimui, ir šventės vaikams. Noriu, kad bažnyčia išlįstų iš įprasto sąstingio, skleistų džiaugsmą. Noriu, kad žmogus, atėjęs į bažnyčią, išeitų iš jos laimingesnis.

     O jeigu jis bus laimingesnis, tai bus ir geresnis. Kiekvienas kaimas turi savo autobusą. Vairuotojai — savanoriai, algos nereikalauja, o benzinui žmonės susideda. Naujajame Testamente 150 kartų yra pakartoti Kristaus žodžiai — “džiaukitės!”, todėl, aš manau, nereikia skleisti pesimizmo ir nihilizmo dvasios bažnyčioje, visų tų “ašarų pakalnių” ir kančios idealizavimų. Taip, Kristus kentėjo, bet juk jis prisikėlė! Ir tai didžiausias džiaugsmas. Kančių idealizavimas atsiduoda sektomis. Mes per daug buvome pripratę prie liūdinčio, purvino Kristaus atvaizdo. Mūsų bažnyčios altoriuje bus būtent prisikėlimo Kristaus skulptūra. Tokią modernistinę skulptūrą mums kuria skulptorius Alfonsas Vaura iš balto marmuro ir bronzos, net keturių metrų aukščio!

     —    Jūsų parapijos globos namuose gyvena apie trisdešimt senelių ir trys vaikai. Kaip sugebate juos aprūpinti?

     —    Prieglaudą išlaiko parapijos žmonės. Niekada nepristinga grūdų, kiaušinių, pieno produktų, daržovių, lašinių. Kiekvieną sekmadienį laikau dėkingumo mišias. Bet pavardžių neminiu. Bijau, kad neatsirastų priešiškumo, susiskaldymo. Kartais paminiu kaimų pavadinimus, ir tai aistros “sužaibuoja”... Bet tai gal ir nėra blogai. Vieniems — pretekstas pasitempti, kitiems — atlaikyti konkurenciją. Stengiuosi išmokyti žmones sunkiausio meno: pasidalijimo. Jeigu tu esi turtingas intelektu — dalykis juo su žmonėmis, jeigu esi turtingas materialiai, suprask, jog tai ne tavo vieno, aukok tiems, kurie ne dėl savo kaltės vargsta — invalidams, našlaičiams, seneliams. Tai taip paprasta. Mano pareiga — kiekvieną Evangelijos skaitymą susieti su dalijimosi ir meilės dvasia.

     —    Ar visada žinojote, jog tapsite kunigu?

     —    Mane mama sunkiai gimdė, o gimdydama davė įžadą, jog aš būsiu kunigas. Jokio spaudimo nebuvo, bet tai man kažin kokiu būdu persidavė. Labai tikiu tuo, jog kūdikiui dar įsčiose persiteikia motinos mintys. Aš, jau dešimtoje vidurinės mokyklos klasėje besimokydamas, pažinojau apie trisdešimt kunigų ir žinojau, jog pats juo būsiu. Mama šlavė bažnyčią, o aš jai padėdavau — tada išmokau groti vargonais ir pamilau muziką. Persidavė man ir motinos sugebėjimas atjausti. Dabar abu mano seni tėvai kartu su manimi gyvena Kaltinėnuose.

     —    Kodėl būtent į Kaltinėnus buvote paskirtas?

     — Kunigavau Kontaučiuose, Plungės rajone. Grįžau su mama pailsėjęs nuo Platelių ežero. Skambutis. Sužinojau, jog Kaltinėnuose nelaimė — sudegė sena graži ąžuolinė Kaltinėnų bažnyčia... Kunigas senas, nebeturės jėgų statyboms. Pats pasiprašiau vyskupo — kelkite mane ten. Buvau neramus. Jaučiau, jog galėsiu sutelkti žmones.

     —    Kas įkvepia darbams, palaiko jėgas?

     —    Aš nepavargstu. Kai žmogus dirba savo darbą, mėgstamą, jis nepavargsta. Nieko nereikia dirbti sukandus dantis, per jėgą. Toks darbas nieko nepadarys laimingu. O energijos man duoda Apvaizda ir muzika. Ypač Bachas. Groju tol, kol siela nuskaidrėja. Pianinas yra ir mano namuose, ir bažnyčioje, ir prieglaudoje... O dar puikūs “Allen” firmos vargonai! Kiekvieną vasarą kviečiu pas mus trisdešimties vaikų su negalia grupę ilsėtis. Juos atveža arkivyskupo globojama katalikų bendruomenė “Tikėjimas ir šviesa”. Ateinu per pietus, vaikai šaukia: “Pagrok ‘Visos upės teka’...” Aš groju, vaikai valgo, ir gera mums visiems. Kartu šieną grėbiame, paskui vežu juos maudytis. Buvo labai karšta vasara, o arti nėra vandens telkinio, tai šiemet jau baigiu įrengti baseinus ir fontanus. Kokia vaikui vasara be maudynių?

     —    Ką labiausiai įsiminėte iš penkerių mokslo metų kunigų seminarijoje?

     —    Tvarka primena tarnybą kariuomenėje... Įstojau po privalomos karinės tarnybos. Skambutis, ir eini. Išmokau susikaupti. Ką labiausiai įsiminiau? Vėlgi, muziką... Kiekvieną sekmadienį po šventų Mišių bėgdavau iš katedros į Soborą groti vargonais. Taigi buvau seminarijoje ir vargonininkas, ir gėlininkas, ir knygų leidyba rūpinausi. Religinę literatūrą reikėjo spausdinti slapta. Saugumas susekė, darė kratą pas mamą Nemaniūnuose, mano kambaryje seminarijoje... Bet nieko jie nesurado — pasisekė. Seminarijoje buvo puikūs dėstytojai, ypač daug ko išmokau iš psichologo Juozo Brazausko, kuris baigė studijas Paryžiuje. Jis mane išmokė, jog tikėjimas yra kūrybos džiaugsmas, o Dievas — meilė ir gerumas.

     —    O kas Jums yra malda?

     —    Malda tai lyg gėrio kūrimo planas. Meldiesi, prašai Dievo pagalbos, jog leistų sukurti ką nors gero. Paskui įgyvendini tą planą ir padėkoji. Svarbiausia juk kas? Save kitiems atiduoti...

     —    Kodėl gi klebonija toks menkas, apsilupinėjęs medinis namukas? Juk nedera prie tokios gražios ir naujos bažnyčios...

     —    Kad... Aš turiu savo kambariuką, ir gerai. Dar statau du pastatus globos namams. Norėtume dar kokį šimtą varguolių priglausti, o ir stovyklaujantiems vasarą vaikams reikia erdvesnių patalpų. O klebonija... Na, priekaištauja man, jog savo namo neprižiūriu... Bet gal ir gerai, jog mano namelis niekuo nesiskiria nuo visų kitų miestelio namų? Argi aš koks ponas? Bet teks padažyti... Labiau rūpi Kalvarijas, baseiną, miegamuosius vaikams, bažnyčios interjerą baigti... Norėčiau nors keletui rėmėjų padėkoti laikraštyje. Statybinės organizacijos vadovui Jonui Jagerskui, Klaipėdos prekybos uostui, Antanui Šakiniui, individualios įmonės “Auli” vadovui, “Vilmonai”, “Žemaitijos pienui”... Daug yra gerų žmonių, bet ir pačiam reikia juos gerbti, bendrauti, tuomet jie pasidalys su tavimi.

     —    Ir vis dėlto, tokį aukštą kryžių pastatėte? Kad iš toli Kaltinėnai būtų matyti?

     —    Naktį, apšviestas prožektoriais, jis toks gražus. Iš dešimties kilometrų matyti. Aš Lietuvą norėjau pamylėti. Kalbėjosi Dalia Jazukevičiūtė (“Respublika", Nr. 100)