Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Į HIMALAJUS AR Į - PRARAJĄ?

Alfredas Gusčius

     Žymus lietuvių alpinistas Vladas Vitkauskas vieną po kitos įveikia aukščiausias kalnų viršūnes. Jo sportiniai rekordai užfiksuojami ir įvertinami objektyviai, protokoliškai. O kokie seismografai paliudys, kokius vidinio pasipriešinimo kalnagūbrius įveikia šio tvirto žmogaus siela? Fizinių viršūnių ataka, manau, seka po vidinių kliūčių nugalėjimo. Neįveikęs savo baimės, savo abejonių, prieštaravimų, neparuošęs savęs morališkai bei dvasiškai, neįkopsi ne tik į Himalajus, bet ir į mūsų Medvėgalį... Taip, morališkai silpnas žmogus į viršūnę neįkops, tačiau jis gali sugebėti kuo sėkmingiausiai nugarmėti į giliausią prarają. Silpnas žmogus gali atlikti didelius blogus darbus. Išgverusios, morališkai pakrikusios valdžios lyderiai sukelia šiurpias tragedijas (Ruandos, Čečėnijos ir kiti pavyzdžiai).

     XXI amžių žmonija pasitinka morališkai smarkiai pakrikusi. Panašiai, kaip ir antrąjį. Prisiminkime H. Sinkevičiaus romane “Quo vadis?” atsivertusio į krikščionis romėno patricijaus Vinicijaus laiške mylimajai Ligijai skaudžius klausimus: “Sakyk man, kaip žemė gali nešioti tuo pačiu metu tokius žmones kaip Apaštalas Petras, kaip Paulius Tarsietis ir Cezaris? Klausiu todėl, kad po tų Pauliaus pamokymų vakarą praleidau pas Neroną, ir žinai, ką ten išgirdau? Taigi pirmiausia jis pats deklamavo savo poemą apie Trojos sugriovimą ir ėmė skųstis, kad niekada nėra matęs degančio miesto”. (Savo maniakišką užgaidą šis tironas vėliau sėkmingai patenkino, liepęs supleškinti Romą — A.G.).

     Šiems klausimams greitai sukaks du tūkstančiai metų, bet ar, sakykim, nauji šių dienų Vinicijai nesurastų pagrindo panašiam klausimui: “Kodėl ir šiandieninė žemė nekrūpčiodama tuo pačiu metu nešioja popiežių Joną Paulių II, Motiną Teresę, Sergiejų Kovaliovą ir šalia jų daug naujų neronų, hitlerių, Stalinų?” Tiesa, gal kiek suklydau — atrodo, jog dabartinė žemė jau krūpčioja, ir dangus jau niaukiasi, ir Dievo veidas rūstėja. Teismo laikas artinasi — dieviškojo, globalinio. Jis skatina atlikti individualius sąžinės teismus, o savęs teisimo procesas, pasirodo, iš tikrųjų daug sunkesnis negu kito ar kitų. Kodėl? Įdomiai šiuolaikinės žmonijos (vadinasi, ir atskiro individo) dvasinę krizę aiškina filosofas Erikas Fromas knygoje “Turėti ar būti?” Jis įrodinėja, jog Europos atsivertimas į krikščionybę nebuvo pilnutinis. Pažangiausiu laikotarpiu E. Fromas laiko XII-XVI amžius, “o ištisus šimtmečius iki šio laikotarpio ir po jo daugiausia vyko ideologizacija ir rimtesnis ar mažiau rimtas paklusimas Bažnyčiai; tačiau tai nereiškė, kad pasikeitė širdis, t.y. charakterio struktūra, pasikeitė nebent gausūs tikrai krikščioniški judėjimai”. Pabraukiau tuos žodžius, nes jų geluonis smigtelėjo ir į mano širdį. Anot šio mąstytojo, trumpas Europos krikščionėjimo laikotarpis pasibaigė, ji grįžo į pagonybę su tokiomis pasekmėmis — proto išsigimimu į manipuliatyvinį intelektą, individualizmu į savanaudiškumą...

     E. Fromas glaustai apibūdina Jėzų Kristų, kaip žmonijos Atpirkėją, kaip meilės herojų, nesiekusį valdžios, nenaudojusį jėgos, netroškusį turėti (turto). Jėzus, — meilės herojus — patraukė daugybę šalininkų, “kurių dauguma praktiškai pakeitė savo gyvenimą ar patys tapo kankiniais”. Deja, anot E. Fromo, krikščioniškąjį, altruistinį herojų nurungė pagonybės herojus, “kurio personifikacija yra graikų, romėnų, germanų herojai. Jų tikslas — nukariauti, nugalėti, naikinti, plėšti, jų gyvenimo prasmė — pasididžiavimas, galia, šlovė ir pirmavimas žudynėse. (Šv. Augustinas lygino Romos istoriją su plėšikų gaujos istorija)” ... O kuo, savo ruožtu, paklauskime, neronizmas buvo baisesnis už vėlesniąsias stalinizmo ir fašizmo sistemas? Nė kuo! Visos šios kraugeriškos sistemos, nepaisant keliolikos amžių atstumo, panašios tarsi trys vandens lašai, ir jų kilmės šaltinis tas pats — šėtoniškas blogis, nukreiptas prieš Kristų, prieš krikščionybę, prieš dieviškąjį žmonių solidarumą.

     Liūdna, tačiau tenka prisipažinti — tokio blogio atmosferoje raudonavo ir mano dalis jaunystės, “papuošta” komjaunimo ženkliuku švarko atlape, o vėliau kompartijos bilietu kišenėje. Ne vienas mūsų, kuriam Sąjūdinio Atgimimo pradžioje suėjo apie 30-40 metų, turėjome senojo raugo, atsinešto iš stalinizmo—brežnevizmo epochos. Turėjome ir tikriausiai dar turime, tai — kaip dėmė marškinių apykaklėje, kurią vieni stengiasi išsivalyti, jei galėtų, tai net dantimis išgraužtų, o kai kas, deja, ją bando tiktai užpudruoti.

     Tačiau ne kitus smerkti noriu, o visų pirma įvertinti savo paties veiksmus, suprasti nuopuolius ir bandymus pasikelti, t.y. atlikti teismo procesą pačiam sau. Sekasi sunkiai, nors kartais eilinį “teismo posėdį” palengvina štai tokie advokatiški užtarimai: “Nuodėmė yra nuolatinis žmogui pavojus žemiškajame jo kelyje. Kiekvienas yra šio pavojaus ištinkamas. Kiekvienas nusideda — net ir šventasis. Net ir tobuliausioje bendruomenėje yra didesnių ar mažesnių nusidėjėlių. Todėl nusistatymas jų atžvilgiu ir elgesys su jais yra vienas iš svarbiausių krikščioniškosios egzistencijos klausimų. Ką turi daryti nusidėjęs žmogus? Kaip su juo turi elgtis kiti?” — šitaip mąstė didysis mūsų filosofas Antanas Maceina... Be tokių “advokatų” mano charakterio, pasaulėžiūros, sielos raida vargu ar būtų pakrypusi vertikale kryptimi. A. Maceinos, S. Šalkauskio, J. Girniaus, S. Ylos, popiežiaus Jono Pauliaus II, Šv. Augustino, J. Salij, B. de Castera ir kitų krikščioniškų autorių veikalai (nekalbant jau apie pačią Bibliją) man buvo didieji dvasios universitetai, akivaizdžiai parodę marksistinio materializmo ir “mokslinio” komunizmo skurdą, kurį mums bruko Darbo raudonosios vėliavos ir Tautų draugystės ordinais įvertintas Vilniaus valstybinis V. Kapsuko universitetas.

     Nors E. Fromas deda lygybės ženklą tarp Rytų ir Vakarų pagonybių (suprask: antikrikščionybių) ir nors tokiame jo teiginyje esama tiesos (Rytuose, pavyzdžiui, Rusijoje, Rumunijoje, Serbijoje, Bulgarijoje pagonybė išvirto į komunizmą, o Vakaruose į beribę godumo, daiktų, malonumų laisvę) savo nelengvame asmeninio gyvenimo kelyje aš nepraradau vilties. Įpusėjęs 6-ąjį dešimtmetį, įsitikinau, jog Šventajame Rašte teisingai parašyta, kad savo paties jėgomis mes tikrai nepajėgūs nei dvasiškai prisikelti, nei išsigelbėti. Žmogus — silpnas padaras, ir jam, panorusiam atgimti, atsiversti, būtina įsikibti į Dievo — kaip aukščiausiojo moralinio idealo, kaip tauriausios meilės ir tyriausios sąžinės — ranką. “Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas!” — sakė Kristus. Šimtus kartų gilinausi į tą aforistinę mintį, ir vieną dieną mano sąmonę apšvietė jos šviesa. Abstraktūs žodžiai tapo apčiuopiamais mano paties gyvenimo orientyrais.

     Tarsi man pritaikytus vėliau perskaičiau M. Green ir G. Carkner knygoje “Dešimt prietarų apie krikščionybę” tokius samprotavimus: “Biblija moko, kad mes labai savanaudiški, kad atkakliai einame į priešingą pusę, negu mums rodo Dievo šviesa, o kartais stengiamės ją išvis užgesinti. Biblija įrodo, kad žmogaus prigimtyje glūdi silpnybių, kurios nuveda į tokias aklavietes, į kurias mes visi nenorėtume pakliūti”... Dar nedrąsiai, bet jau ištariau — mano moralinis atgimimas ateina iš tos, Dieviškosios, pusės. Atsiuntęs man didelę nelaimę (artimo ir mylimo žmogaus mirtį), Aukščiausiasis mane, kaip ir biblinį Jobą, bandė, į kurią pusę — šviesos ar tamsos — pasuksiu, ar burnosiu prieš likimą, kaltinsiu Dievą? Prabėgo keliolika metų ir galiu pasidžiaugti, kad nepasukau į aklavietę, jog ne kartą dar kimbančiam kipšui aplaužiau ragus, išvijau jį pro duris, o jas atvėriau geriems darbams — pamestinukės mergaitės globojimui, invalidų slaugymui, naujos bažnyčios parapijos stiprinimui. Gerokai aplamdžiau kipšui ragus ir tada, kai laisvamaniams (o tiksliau — “homo sovieticus” psichologija užsikrėtusiems draugeliams) pasakiau griežtą “Ne!” piktnaudžiavimui stikliuku, lengvabūdiškam požiūriui į šeimą, politiką, Tėvynę. Posūkis nuo tokių draugužių bei pažiūrų į dvasinį atgimimą prasidėjo tada, kai sunkiu gyvenimo laiku TU, Viešpatie, atsiuntei man Tave nuoširdžiai išpažįstantį gyvenimo draugą.

     Tačiau mano asmeninio teismo procese tebėra pora bylų, apie kurias dar ir šiandien neišdrįsčiau viešai skaitytojams pasiskelbti, nors tokiam prisipažinimui intensyviai ruošiuosi (gal kitą kartą jau ir išdrįsiu). Todėl šiuo metu mano atžvilgiu tebeteisus E. Fromas, kaltinęs tokius europiečius atsivertimo į krikščionybę nenuoširdumu. Tiesa, mano širdis minkštėja ir charakterio struktūra gerėja, bet pagonybės (bolševizmo) rudimentai dar tebegraužia sielą, ir man dar neužtenka jėgų jiems visiškai nugramdyti... Krislą kito akyje iš tiesų lengviau pamatyti, negu rąstą savojoje. Ir kitus kritikuoti (įveikti) daug paprasčiau, negu save.

     Gyvenime buvau pasiekęs vieną kitą išorinę pergalę — tarnyboje, moksle, saviveikloje, dvikovoje su sovietiniais biurokratais. Viešumoje vaikščiojau su laimėtojo kauke, bet siela nedžiūgavo, vidinės palaimos nejutau. Dabar suprantu — sielos harmonijai būtinas išorinių veiksmų ir vidinių motyvų atitikimas. Dabar žinau, kodėl taip ilgai kentėjau pats ir skriaudžiau artimuosius — mano poelgiai nebuvo laisvi, dar nepažįstamas-negirdėtas man buvo garsusis Kristaus pareiškimas: “Tiesa padarys jus laisvus!” Mano siela kaip kanarėlė blaškėsi ankštame narvelyje — sovietinės ideologijos rėmuose. Viduje jų nepriėmiau, bet išoriškai vidutiniškai laikiausi... Dažname partiniame susirinkime širdies pulsas beveik padvigubėdavo, įtampa užgniauždavo gerklę, ir iš susirinkimo išeidavau kaip iš “velnių malūno”, nepadaręs ar nepasakęs to, ką kuždėjo sąžinė, intuicija... Manyje, kilusiame iš kaimo, augusiame didelėje patriarchalinėje šeimoje, vaikystėje ir paauglystėje auklėtam gražia katalikiška dvasia, tebebuvo gyvi tos dvasios recidyvai, jie žadino gimtųjų namų židinio ilgesį, gentainių bei kaimynų solidarumo (augau pokaryje) prisiminimus. Todėl atsidūrimas tarp kaimo ir miesto, “tarp dviejų aušrų” ir kėlė vidinį virpulį, didino būties dramatizmą.

     Taip, žmogus yra... vienas, vientisas, ir “perskyrimas savęs į dvi dalis — absurdas” (J. Maritain). Deja, kaip sakiau, tokiame absurde man teko ilgai egzistuoti. Asmenybės susiskaldymą, savęs susvetimėjimą lėmė ir objektyvios, ir subjektyvios aplinkybės... Kaip po stipraus žemės drebėjimo šiandien renku savo asmenybės griuvenas ir bandau atstatyti tikrąjį savo identitetą. Nežinau, kas būtų likę iš manęs, jei ne stebuklingasis Lietuvos išsilaisvinimas iš sovietinio jungo, jei ne išganingasis tautos Sąjūdinis Atgimimas. Nujaučiu, baugu net apie tai pagalvoti. Bet jeigu kaip tie feniksai atgimstame iš pelenų, vadinasi, patirtas ir pačių padarytas blogis iššaukė priešingą reakciją — norą atsispirti blogiui, norą atgailauti ir išlikti žmogumi. Be Dievo Piršto čia tikrai nebuvo apsieita!.. Nors ir pavėluotai (tiksliau — po ilgos pertraukos nuo katalikiškos paauglystės ligi “supagonėjusio vidudienio”), bet labai džiaugiuosiu, kad nuoširdžiai grįžtu į tėvų ir protėvių puoselėtą religinį kelią, kad mano tikėjimas stiprėja, ir aš su švarėjančia siela artėju į svarbiausiąjį teismą — Akistatą su Dievu...