Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

GYVENIMAS - LYG AUDINYS

Algirdas Paliokas SJ

     Mūsų dienos nesulaikomai bėga į praeitį. Ir kokios jos įvairiaspalvės! Tik, rodos, tų šviesių mus džiaugsmu apdovanojančių, mūsų ramybės išteklius papildančių ar dainai, ar šokiui pakviečiančių nėra per daug. O pilkųjų... nors dalink jas kairėn, dešinėn, jei jų ir kitiems nebūtų per akis. Mums atrodo, jog gyvenu savo gyvenimą. Niekam nesvarbu, kokias dienas pagimdo mano mintys, norai ir darbai.

     Mūsų gyvenimas sukasi į milžinišką audinio rietimą kasdien pailgėdamas, kasdien priimdamas praėjusios dienos spalvą. Audinyje siūlai vienas prie kito susieti artumu ir audinio raštu. Jei pasektume apmatus, jais protėvių gyvenimo siūlais praeitume tūkstantmečius iki mūsų pirmųjų tėvų, iki akimirkos, kada buvo sukurtas žmogus.

Ar šis “angeliukas” leidžiasi iš padangių?

Rimaldas Vikšaitis

     Ar gražus tas audinys nuo pirmosios žmogaus žemėje dienos iki šios dienos? Auksu spindi pirmieji du siūlai: rojaus laikais pradėtasis audinys. Vėliau spindesį ir auksą pakeičia žemiška spalva, toliau matyti nutrauktas Abelio siūlas ir kraujuotasis Kaino. Daugėja siūlų, audinys platėja. O jo spalva spalva! Nojaus laikais ji buvo labai negraži. Ir nutrūksta tada audinys lyg peiliu nurėžtas. Gal vien iš Nojaus šeimynos vėl iš naujo, nuo keleto siūlų audinys platėja ir platėja iki šių dienų milijardų. Visus visus žmones ten rasime: ne tik garsiuosius, žmonijos likimą blogin ar gėrin pasukusius, bet ir eilinius, ir save. Tik jame matyti daugiau nei gyvenime. Ten visos žmogaus mintys, troškiai ir darbai, jų pasekmės į ateities audinio spalvas, į gėrio ir blogio pusiausvyrą žmonijoje.

     Kas lašelis vandenyne? Bet ir didžiausias vandenynas iš mažų lašelių. Jei tas mažas lašelis ima ir nusidažo stipria spalva, jis nudažo ir aplinką.

     Pirmaisiais mūsų eros metais sušvinta žemės audinyje dieviška spalva. Šimtmetis po šitmečio gražėja žmonijos audinio spalvos, dieviškasis raugas savo galia sprogdina blogio bastijonus ir antihumaniškumo imperijas, dalis žmonijos jau patiki savo karališka kilme ir dievišku įvaikinimu. Tačiau krikščionybė žemėje ne tik auga, stiprėja. Amžinoje gėrio ir blogio kovoje tamsa kartais bando viską užgesinti tai vienoje, tai kitoje šalyje. Žmonija -lyg didžiulis gyvų lašelių vandenynas nuolat banguoja ir netgi laikotarpiais be vėjo nebūna visai ramu.

     Naujojoje eroje Dievas tikėjosi ir dabar dar laukia naujo, atpirkimu perkeisto, žmogaus gyvenimo. Tuo pačiu vylėsi net ir gamtos sugrąžinimo į rojaus laikus. Dar 8 amžiuje prieš Kristaus gimimą pranašo Izaijo lūpomis Dievas nupasakojo tuos laikus:

      „Tada vilkas viešės pas avį. Leopardas glausis su ožiuku. Veršis ir liūtas ganysis kartu - juos prižiūrės mažas vaikas. Karvė ir lokys bus kaimynai, kartu gulės jų jaunikliai. Liūtas ės šiaudus kaip jautis. Kūdikis žais prie angies lindynės, mažylis kiš ranką į gyvatės urvą. Visame mano šventajame kalne nebus vietos jokiai skriaudai, nei jokiai niekšybei, nes žemė bus kupina Viešpaties pažinimo, tarsi jūros vandenų apsemta” (Iz 11, 6-9).

     Mūsų laikais, mūsų aplinkoje mes matome laukinius paukščius ir žvėris, priartėjusius prie žmogaus, bet iki pranašystės išsipildymo dar toli gražu. Gamta priklauso nuo žmogaus. Jei žmonija toli nuo Dievo, tai ir gamta dalijasi nubausto žmogaus likimu. Būtų liūdna tai prisiminti, jei tuo pačiu nematytume Dievo, kuris meilėje visada yra pirmas. Po pirmos nuodėmės nubaudęs žmogų, Dievas pažada Išgelbėtoją. Po tvano bausmės sako: „Niekad daugiau nebepasmerksiu žemės už žmonių kaltes, nes žmogaus širdies polinkiai yra pikti nuo pat jaunystės” (Pr 8,21). Po kiek amžių vėl tikrasis tikėjimas baigia išblėsti. Tada Dievas pašaukia Abraomą iš pagoniškos aplinkos, atiduoda jam ir iš jo kilsiančiai tautai „medumi ir pienu tekantį” kraštą. Vėliau Mozę pasiunčia išvaduoti tautą iš Egipto vergijos. Dievas paskyrė ir pašaukė žmonijai padėti daug patriarchų, pranašų ir Kristaus eroje - tūkstančius šventųjų. Visada Dievas pirmas. Atrodo, Jis nemato žmogaus nelabumo. Mums nematomai Dievas stebi žmonijos audeklo audimą ir matomai, ir nematomai įsikiša, kad kuri nors tauta nesugyvulėtų, kad žmonija nesusinaikintų. Visą mūsų istoriją lydi užsispyrusiai mus mylintis Dievas. Kaip tik ši meilė „nematydama” mūsų klaidų, palaiko kiekvieną mūsų gyvenimo dieną. Kada ir mes išmoksime taip užsispyrusiai mylėti artimą, kad nematytume jo klaidų? Kada Dievas ir mums taps viskuo, tada ir mes įsijungsime į istorijos kūrimą šviesia gėrio spalva. O audinys, kurį kasdien audžiame, pasipuoš akį traukiančia Tiesos, Gėrio ir Grožio spalva. Nors esame tik maži žmonijos vandenyno lašeliai, bet jei mūsų bus daug, mes pajėgsime savo aplinką ir tautą nudažyti įvykdyto didžiojo Dievo įsakymo spalva. Ar ne per drąsu to tikėtis? Ir pilkiausioje kasdienybėje, ir didžiausiame bejėgiškume nesame vieni. Prie mūsų visada yra Dievas, užsispyrusiai mus mylintis, visagalis Dievas.