Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KITUS ĮVEIKTI GALI DAUG KAS, SAVE ĮVEIKTI GALI TIK ŽMOGUS

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

I. VALANTONĖ - GARUCKIENĖ

     Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas” - šv. Pauliaus laiško Korintiečiams (10,9) - atsivertusi Naująjį Testamentą ir perskaičiau.

     Tai man? - net aiktelėjau. Negi aš išpažįstu, tikiu, būsiu išganyta? - Ne - džiūgauti per anksti, kažkas viduje sustabdo. Dar tik eini, lipi, kopi. Po žingsnelį, po laiptelį aukštyn. Į Tikėjimo kalną. Ir jauti, kad sunku, kad dūsti, kad keliai virpa, kad reikia stabtelti ir oro įkvėpti, reikia įsikibti - bent trumpam! - į kito ranką, nes neišlaikysi, suklupsi, kelius į akmenis nubrozdinsi, o gal į dilgėlyną pūstelsi ar šuntakiu susižavėsi. Tiesa, aš dar tik einu. O nuo kada? - mąstau šiandien. Kur, kada kurią akimirką buvo žengtas pirmas žingsnelis? Ar bent suabejota visu tuo, kuo gyvenau? O gal sustota, kad apsidairyčiau? Ar gal debesys nuo akių nubrauktas, kad praregėčiau? Kurgi buvo ta pirmoji palaiminta akimirka!?

     Prasidėjo kelias. Aš esu jūsų Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Klausau ir netikiu. Nei akimis, nei ausimis. Kur kelias? Kur tiesa? Kur gyvenimas? Esu akla, kurčia ir bejėgė suprasti. Nematau, negirdžiu. Baugščiai seku kunigo judesius bažnyčioje, rankų mostus, gaudau žodžius, kurie man visai svetimi. Po gausybės bandymų pajusti, išgirsti, pamatyti širdimi, prisijaukinti maldą, šventą Mišių auką, vėl suklumpu prie klausyklos.

      „Melskis, kalbėkis su Viešpačiu, skaityk... Svarbu, kad ieškai, veržiesi, trokšti pajusti, ir tai ateis... pamažu... ne taip greit... Tik kantrybės, ramybės!” Po viso šito norisi bėgti kuo greičiau iš šventovės, kuri ne man skirta. Bet nepabėgu. Išbūnu skaidrų gerumą. Širdį užplūsta nepaaiškinamas jausmas, kurį gal tik vienas mūsų didis poetas mokėjo nusakyti:

      „Taip linksma!
     Tiek šviečia vilties!
     Vien meilę norėtum dainuoti!"

     Žvilgsniu pasineriu į tik tik sprogstančius senukų klevų šakas, o už jų - dangaus žydrynė. Ar ji visada tokia šviesi būna? - nustembu. Ir Nemunas - tas mūsų teršalų užtroškintas Lietuvos upių senelis - šiandien žaidžia saulėlydžio spinduliuose: aš gyvas, aš dar nemirsiu!

     Ar tikrai? Dangau, ar tikrai!? Jei tu užnuodytas, užterštas ir taip negailestingai troškinamas dar gyveni, tai gal ir aš prisikelsiu? Juk jau gera, jau šviesu! Su manimi kažkoks šviesulys vaikšto. Geros, palaimintos šviesos gaubtas perlydi mane namo. Bandau suvokti, ką tai reiškia, ir... neišsiaiškinu savo protu. O kitą dieną skubu į šventovę, į savo tamsųjį kamputį. Melsiuos mąstysiu, ieškosiu Viešpaties, kalbėsiuos su Juo. Bet kokiais žodžiais, kur jų rasti? Taip, garbinti lūpomis labai paprasta, netobula, o gal net menka. Širdis turi kalbėti. O ją pabudinti, prikelti, atgręžti į Viešpatį taip sunku, taip sunku. Bandau...

     O visų svarbiausia - išmokti melstis. Gal jau žinau, kas yra malda? O ne! Toli gražu. Tik nujaučiu, tik kažkoks gilesnis supratimas, regis, čia pat klaidžioja, o pastverti ir tvirtai iki galo laikytis dar nemoku.

     Užsidarau viena kambary, užsidegu žvakę prieš kryžių ir klaupiuosi su rožančiumi rankoje. Susikaupiu, nuvaikau pašalines mintis ir vėl tęsiu rožančių. Kaip sunku susikaupti ir nustumti mintis. Koks pradedantiems Dievas yra tolimas. Bet ar aš tik pradedanti? Ar ne gyvas manyje pamaldumas, atsineštas iš vaikystės? Kur aš jį išbarsčiau, kur pamečiau, sunaikinau, iškeičiau į pigų žavėjimąsi žmogiško proto ir talento sukurtomis vertybėmis, net nenujausdama, jog ir tai, jog visa tai, kas aplinkui - iš JO, iš Viešpaties...

     Maldos jėga. Dabar rūpesčių šimtai, prašymų į Viešpatį kasdien - ar be viso to žūsiu, sugniušiu, prarasiu norą būti, egzistuoti? Ne. Vadinasi, Viešpatie, maldauju tik vieno: neatstumk manęs. Baisiausia, kas gali dabar atsitikti - tai vėl sugrįžti į tamsias dienas, kai lūpos buvo pamiršusios paprasčiausią „Tėve mūsų..bet ir mano mintys apeidavo bet kokį suartėjimą su Juo, Viešpačiu.

     Šiandien jau suprantu šventąjį Augustiną, iš gilumų gilumos atsidususį: „kaip vėlai Tave pamilau, o Grožybe, tokia sena ir tokia nauja. .. Tu buvai viduje, o aš buvau iš savęs išėjęs ir ten Tavęs ieškojau...” Bet jau bandau ieškoti Viešpaties Dievo, nes jo Karalystė yra mumyse pačiuose. Taip moko Evangelija. O susikaupti tam ieškojimui oi, kaip sunku. Pabandau patekti į palaimingą vienumą miške, atsirėmusi į senos pušies kamieną ir akimis sekiodama debesėlių kelionę dangumi. Neblogai. Įsikniaubusi į save žvarbaus vėjo košiama tuščiame paplūdimyje, kai aplinkui - nė gyvos dvasios, tik aitrus žuvėdrų krykštavimas ir monotoniškai putotos bangos muša į krantą. Dar geriau. Atsitveriu nuo pasaulio šurmulio, garsų ir įlendu į save po tuščios, aidžios bažnytėlės skliautais, kur tiesiai prieš mane - vienodai spingsintis altoriaus žiburėlis ir tarsi beorėje erdvėje pakibęs Jėzaus kančios kryžius. Ir jaučiu, įprastos maldos žodžiai pinasi su kitais, tarsi kažkieno diktuojamais iš vidaus - mano, ne mano - maldavimas, atsiprašymas, atgailavimas. Nebejaučiu aplinkos. Dingo laiko pojūtis. Dar ilgai buvau. Žinau: tą akimirką mane aplankė sugebėjimas melstis. Malda stiprėja, maldoje pildosi dvasios norai ir troškimai. Meldžiu, Viešpatie Dieve Tėve, išklausyk, pasigailėk, pagelbėk, suteik ramybę ir dvasios stiprybę! Nėra kada žmogui pakelti į Dangų akis, nėra kada atsidusti: Viešpatie! Kokia Tavo galybė didelė ir paslaptinga. Viešpatie! Atsiliepk, aš ieškau Tavęs, aš laukiu, aš tikiu.

     Vėl mintys nuklysta atgal. Ką ir kaip esu atstūmusi, kuo atsikračiusi, kam nepadėjusi, nors galėjau, į ką abejingai numojusi ranka, nors ją ištiesti reikėjo? Taigi kiek ir ko padariau, praeidama pro šalį? O kankinuosi, o ieškau, Viešpatie, Tavęs. Kas save temato, Dievo nemato... Tai ko norėti? Visas didelis, platus, šviesus, bet man dar nepažįstamas pasaulis prieš mane, o aš, savimeilės vis dar supama, stoviu prie jo vartų. Ir vėl prie vartų. Dar neperžengiu slenksčio. Bandau žengti. O paskui? O paskui, manau, atodūsis dėl savo menkumo ir bejėgiškumo, tačiau toliau - iki visiško savo puikybės paneigimo. Graudi kelionė? Turbūt ne. Greičiau viliojanti, sunki ir taip reikalinga žmogui. Tikiu, laukiu, ieškau. Naujo dangaus ir naujos žemės. Tik ten tikroji tiesa gyvena. Ieškai ir randi suprantamą, netūralią dvasinę tvarką, gelbsti savo dvasią. Kai tik išeini į kažkokion velnio prarąjon garmančią žmonių minią, mašinomis trokštančią gatvę, aiškių aiškiausiai suvoki: pasauliui Dievas nebereikalingas! Žmogus vis labiau ir labiau tolsta nuo Dievo, jau nebereikalingas joks išorinis kišimasis į jo reikalus, jam dvasia nereikalinga. Šventosios Dvasios padedami suprantame, koks sunkus ir aklas yra gyvenimas. Kiekvienam reikia atsidusti, nusilenkti ir mokytis mylėti. Nes tikrai žinau: jei ištiktų Viešpaties malonė, pasijuoktų dėl vienišumo, dėl beprasmybės šiandien, beprasmybės vakar, beprasmybės rytoj, dėl neturėjimo ko veikti, kuo gyventi, kam gyventi. Žinau, kad taip būtų. Bet žinau ir ką kitą - Viešpaties malonė neateis ilgai, o gal ir niekuomet, nes jos nelauki, nepasiruošusi jai, veji ją šalin. Kaip sunku, nes pripažįsti tai, ką ranka galima pakeisti, ką ausimi galima užgirsti, ką akimi regėti, o visa kita - tuštuma, svaičiojimai, neturintys jokio pagrindo.

     Sutramdyti save, įveikti savo menkystę, paniekinti puikybę savyje sunku, bet įmanoma. Ne žodžiais tai daroma, be darbais. Žinau, suvokiu, mokausi! O kas toliau? Be Bažnyčios nėra tikro žmogaus - tvirta, neatšaukiama, kaip paprasta ir visiems labai gerai suvokiama tiesa.

     O aš ieškau, ir kyla klausimai, kodėl gi taip ilgai priešinausi šiai tiesai. Šiandien jau žinau: tikėjimas - pamatas, tvirtas pagrindas, ant kurio stovintis žmogus yra dvigubai stipresnis dvasia, pastovesnis jausmais, atkaklesnis gerais darbais. O dvasinės stiprybės, jausmų pastovumo, atkaklumo gera daryti, ramybės ir susitaikymo visur ir visame niekuomet žmogui nebus per daug.

     Žinau, kad buvau ant kranto, žinau, kad patekau į tamsią, gilią, šaltą duobę. Žinau, kad iš jos išropojau. Kas tai? Ar tikras paklydimas? Nesitikėti paprastumo, aiškumo, bus sunku, gal net visą laiką. Pamirštu, kad pradžioje buvo didelis didelis nuskaidrėjimas, kai lipau iš gilios duobės. Ne valandą, o keletą dienų vaikščiojau po keistu vidinės šviesos gaubtu. Gera širdy, jauku mintyse. Argi visiška taika su savimi ir ramybė aplankė mane? Didžiuojuosi kažką gilesnio suvokusi ir pajutusi. Tik keletą dienų. O paskui - nežinau kada, kokią akimirką - staiga mintis: ne taip yra ir tas džiaugsmas, ir ramybė. Tik laikina! Niaukiasi veidas, niaukiasi mintis. Mintis įkyri graužiasi į vidų, verčia aukštyn kojom. Bandau melstis - nesiseka, jokio susikaupimo. Galvoje viena mintis: būtina klauptis išpažinties.Tai Viešpats Dievas veikia. Todėl ir nesunku. Todėl ir įveikiu save, kai ateina neramios mintys. Todėl nesigailiu nieko, ką praradau, nes tai darau savo noru ir Viešpaties valia.

     Viešpatie, kodėl taip būna, kad po ramybės, gerumo, palaimos pojūčio, jog Tu esi, staiga mintis sudrumsčia baimė. Kad esi ir nežinai - kam esi. Bandau nusiraminti. Mano baimė net šiuo metu gimsta, kad lieku viena su Viešpačiu ir nežinau, ką turiu daryti, kaip elgtis, kaip gyventi toliau. Tačiau yra Viešpaties žodis, ir Jis nulemia mano gyvenimą. Baimė turi išnykti su Dievo palaima.

      „Atėjau. Klupau. Būsiu čia visada! Laimingos dienos praleistos ten, kur man atėjo Prisikėlimas, štai didysis mano Atgimimas”. Pirmą kartą galėjau pasakyti šventojo Augustino kredo: „Dabar aš myliu tik Dievą ir sielą”. Mane gaubė palaiminta ramybė, tyla. Visa siela šaukiau: „Viešpatie, tai Tu tame medžių šlamėjime, tame ramiame pušų ošime. Viešpatie, mokyk mane gyventi ir džiaugtis kiekviena Tavo suteikta akimirka, ta palaiminta ramybe, pasitikėti Tavo valia bei gailestingumu, Tavo išmintimi bei meile. Gražus, nepakartojamas, neaprėpiamas, meile apgobtas Dievo pasaulis yra!” Netgi meilę savo artimui, paslaptingą ir neaiškią, krikščionišką meilę tada suvokiau, kaip nesavanaudišką Meilę Dievo pasauliui.

     Dėkoju Tau, Viešpatie Dieve, už Tavo buvimą, už Tavo meilę ir malonę, kuria atsigręži į mane. Aš privalau gyventi atnaujintą gyvenimą. Giliai širdyje liko žodžiai: „...tikras kankinys yra tas, kuris tampa Dievo įrankiu, kuris Dievo valioje pameta savo valią ir kuris nieko daugiau nebetrokšta sau, net kankinio šlovės” (Tomas Eliotas).

#

■ Rugpjūčio pabaigoje Vokietijos Konigsteino mieste įvyko tarptautinės labdaros organizacijos „Kirche in Not” metinis suvažiavimas, kurio svarstybų tema buvo „Krikščionys ir laisvė Rytų Europoje”. Suvažiavime apie religinę padėtį Lietuvoje kalbėjo kun. V. Aliulis MIC. JO nuomone, visuomenė deda daug vilčių į katalikų Bažnyčią, tikėdama, kad ji prikels ir atstatys visa, ką sovietinis ateizmas sugriovė.