Jaunas kunigas, eidamas per miestelio aikštę, pamatė žaidžiančius berniukus ir nutarė išbandyti jų išsiauklėjimą. Priėjęs prie jų, sako:
— Kuris iš jūsų geriausiai atsakys į mano klausimą, gaus litą.
Berniukai labai susidomėjo,o kunigas ir klausia pirmąjį:
— Ką tu labiausiai myli?
— Mamytę, — atsako berniukas.
— O tu? — klausia antrąjį.
— Tėvelį.
Pagaliau klausia trečiąjį:
— Na, o tu?
— Aš labiausiai myliu Jėzų Kristų.
Kunigas, patenkintas atsakymu, jam padavė litą, bet dar paklausė, koks jo vardas ir pavardė.
— Icik Peisakovičius, — ramiai atsakė berniukas.
Viena pasiturinti ponia suruošė pas save didelį priėmimą, į kurį sukvietė daug žmonių. Viena jos draugė išprovokavo šeimininkę padainuoti porą dainų programos metu. Pirmoji daina buvo apie žemaičių senovę. Ponia traukė iš visų jėgų. Baigdama pamatė, kad vienas vidutinio amžiaus žmogus pradėjo verkti. Ponia, nieko nelaukdama, žengė prie jo ir paklausė:
— Tamsta tikrai būsite žemaitis, ar ne?
— Ne, ponia, aš esu muzikos profesorius, — pro ašaras atsakė ponas.
— Kas čia yra?
— Tai liūtas.
— Ar tu, tėveli, liūto bijai?
— Ne, — atsako tėvas.
— O kas čia? — toliau klausia vaikas.
— Tai dramblys.
— O ar tu bijai dramblio?
— Ne.
— Tai tu, tėveli, bijaisi tik mamos. Ar ne?
— Nieko, mamyte, aš tik norėjau pasitikrinti, ar esu gerai auklėjamas.
— O, ne taip blogai. Maniau, kad šios dienos laikraštis...