ALDONA KAČERAUSKIENĖ

     Kiekvienas ateiname iš vaikystės. O joje mus supusi artimųjų meilė tarsi šilti saulės spinduliai dar ilgai lydi gyvenime. Ir juo ilgiau gyvename, tuo brangesni darosi artimieji, kurie mus užaugino, iš kurių girdėjome išmintingus žodžius, matėme jų kasdieninius darbus, stebėjome elgesį su kitais šeimos nariais, kaimynais, net su pirmą kartą sutiktaisiais. Na tai kas, kad jų kaulai jau seniai dūla žemėje...

     Labiausiai mylėjau ir dažnai prisimenu močiutę, tėvo motiną. Daug metų jau nebėra nei jos, nei mūsų senojo namo, o jame — jaukios virtuvės su duonkepe krosnimi, nedidukais langais, plūkta asla ir dideliu patogiu stalu, pasieniais stovinčiais suolais ir bene pačiu svarbiausiu baldu — močiutės lova. Ant jos sėdėdama, aš gavau pirmąsias tikėjimo pamokas, išgirdau ir įsiminiau gausybę pasakų, o ilgais žiemos vakarais, jau sugulus, klausydavau nesibaigiančių močiutės prisiminimų, siekiančių net baudžiavos laikus. Kai pradėjau suvokti neišvengiamą kiekvieno žmogaus mirtį, dar labiau prisirišau prie močiutės. Man atrodė, kad, būdama šalia, pajėgsiu nutolinti tą lemtingąją valandą. Nors ant sienos ties lovos galvūgaliu kabėjo laimingos mirties kryželis, nors močiutė kas vakarą prieš eidama poilsio ilgai melsdavosi ir sakydavo nebijanti mirties, jutau pareigą būti šalia jos. Į daržą lapų, į mišką grybų ar uogų, į miestelį bažnyčion — vis kartu.

Šv. Ignaco Lojolos jėzuitų pradinė mokykla Šiauliuose. Pirmojo skyriaus mokinės neša klasėn ką tik pašventintą kryžių.

     Močiutės gyvenimo varančioji jėga buvo Dievo meilė, kurią ji suprato kaip tarnavimą artimui.

     Taip susiklostė, kad po karo daug žmonių nebeturėjo namų. Mano motinos seni tėvai taip pat buvo išvaryti iš savo sodybos. Joje apsigyveno skrebas, kuris bene kas vakarą parėjęs girtas grasindavo juos nušausiąs. Paskutinius savo gyvenimo metus jie praleido mūsų šeimoje. Pirmasis pasiligojo senelis — apako, nedaug ką begalėjo valgyti, vis dažniau naktimis kartojosi priepuoliai. Pirmutinė jo aimanas išgirsdavo močiutė. Ji šalčiausią žiemos naktį keldavosi iš patalo, kurdavo ugnį, kaisdavo vandenį ir dėdavo kompresus, kurie bent šiek tiek apmalšindavo ligoniui skausmus. Močiutė iš rupių kvietinių miltų specialiai jam kepdavo “ra-gaišiuką”, bene vienintelį valgį, tinkamą senelio skrandžiui. Namiškiai itin greitai apsiprato su tokiu močiutės paslaugumu. Ji pasidarė vienintelė senelio slaugytoja. Tačiau jos pareigos vien senelio slaugymu neapsiribojo...

     Per žiemą paauginusi broliuką, mama buvo varoma į laukų darbus kolūkyje. Niekas močiutės neklausė, ar ji sutinka saugoti mažą vaiką. Motina su patėviu išeidavo ir dirbdavo iki saulės laidos, namo parbėgdavo tik papietauti. Visiems buvo savaime aišku, kad močiutė niekur iš namų neišeis, taigi ir saugo mažylį.

     Namuose senos moters rankų šaukdavosi ne tik kūdikis. Apie save primindavo išalkusios kiaulės, amžinai kudakuojančios vištos, už gero puskilometrio pririšta karvė, avys. Visus šiuos darbus ji iš paskutiniųjų stengdavosi atlikti kiek galima geriau, nors jau buvo įpusėjusi aštuntą dešimtį. Metai negailestingai vis labiau lenkė į kuprą, įspraudė į rankas lazdą, kuri padėdavo tvirčiau vaikščioti. Visada pilna optimizmo, vidinės pusiausvyros, giedrumo ji sukdavosi nesibaigiančiame namų ruošos verpete, kad tik mažiau darbų liktų kitiems, pavargusiems laukuose.

     Abi labai laukdavome mano vasaros atostogų, kad galėtume triūsti kartu. Kiekvieną monotonišką, vaikui sunkų darbą ji sugebėdavo palengvinti savo išmone. Su kaupu prikrauti burokų lapų karučiai būdavo nesunkūs, kai močiutė negalėdavo pavyti ant jų sėdinčio broliuko, o šis kvatodamas mojuodavo rankutėmis, tarsi varydamas greičiau bėgti “arkliuką”, tai yra mane. Jos globojamas mano brolis greitai išmoko ploti katutes, “virti košę” ir pamilo močiutę ne mažiau nei aš.

     Buvau maloniai nustebinta, kai studijų metais bendrabutyje mane susirado senyva moteris, po daugelio metų grįžusi iš tolimos Argentinos. Su ašaromis akyse ji pasakojo apie jau mirusią močiutę, kuri ją, našlaitę merginą, besilaukiančią kūdikio, prieš keliasdešimt metų mokėjo įtikinti, kad dar ne viskas prarasta. Kai kaimas piktai ją plakė liežuviais, močiutė kuo galėdama šelpė gimdyvę, slaugė silpną jos naujagimį, kuris po kelių savaičių mirė. “Jeigu ne babytė, nebūčiau radusi jėgų gyventi. Niekada jos neužmiršiu”, — baigė pasakoti nepažįstama moteris.

     O kai kurie atvejai man šiandien kelia šypseną. Prisimenu, artinosi Velykos. Jau sutvarkėme namus, nušveitėme stalą, numazgojome palanges, pūpsojo švariai perkloti patalai. Patį vidurdienį mūsų taip gražiai atrodančios virtuvės slenkstį peržengė nepažįstama moteris ir be didelių įžangų pradėjo: “Sušelpkite padegėlę! Sušelpkite padegėlę!” Močiutė nutraukė nuo lovos švarutėlę paklodę ir atidavė nelaimingajai, o ši tokio dosnumo sujaudinta, matyt, bandė atsidėkoti: “Poniute, aš tau kortomis ‘pavaražysiu’, arba duok ranką, iš delno pabursiu”. Močiutė tik dabar pamatė čigonę ir perprato jos klastą. Būrimo buvo atsisakyta, o atvykėlė spruko per duris, išsinešdama, žinoma, ir dovaną.

     Štai tekstas prisiminimų iš močiutės pasakojimų apie sunkų jos gyvenimą... Per dvidešimt penkerius metus caro rekrūtuose praradęs sveikatą tėvas savo vienintelę šešiolikmetę dukterį skubėjo ištekinti už kone dvidešimt metų vyresnio žmogaus, kad tik būtų kam žemę dirbt. Ištekėjus vienas paskui kitą pasipylė vaikai, iš jų du kartu dvynukai. “Grybaudama baugiai žiūrėdavau į audrų išverstus beržus, nes, senų žmonių pasakojimu, tiek išmirdavo gimdančių moterų, kiek rudenį audra išversdavo medžių. O gal po mėnesio kito ir mano vaikeliai liks našlaitėliais”, — pasakodavo savo prisiminimus močiutė. Paskui sekė vaikų ligos, mirtys. Iš didelio jų pulko užaugo tik penki, bet ir jiems darėsi ankšta kelių hektarų žemės ūkelyje. Ūgtelėjusios dvi dukros išvažiavo į Ameriką. “Krauju liejosi širdis, žinojau, kad šitų savo vaikelių niekada jau nepamatysiu”, — ilgesingai kalbėdavo ji. Nusipirko tada močiutė “lementorių” ir pati išmoko rašyti, nes “svetimo kaskart neprisiprašysi!” Dukterų laiškai iki pat gyvenimo pabaigos jai buvo nepaprastai brangūs. Saugojo juos, ilgesio valandomis bučiuodavo ir glausdavo prie savęs kaip gyvus.

     Po kurio laiko vyriausias sūnus, kuriam bevaikis dėdė už kelių kaimų buvo palikęs žemės, susirgo džiova. Viską pametus, močiutė išvažiavo jo slaugyti. “Mirė ant mano rankų. Iškentėjau. Bet kai ta pačia liga susirgo tavo tėvas, galvojau neišlaikysiu — sustos širdis ir krisiu kartu su juo į juodą duobę. Iškentėjau. Daug, oi daug gali pakelti žmogus, vaikeli”, — kalbėdavo ji man.

     Nelengvesnis gyvenimas buvo ir paskutiniaisias metais. Motinos tėvų, mano senelių, atsikraustymas į mūsų šeimą sutapo su dideliu sunkmečiu, o ypač kaime. Iš žmonių buvo atimta žemė, gyvuliai, net padargai. Už darbą kolūkyje niekas nemokėjo, o už mūsų stalo kasdien sėdėdavo septyni žmonės. Mamai šovė į galvą mintis pasiųsti močiutę pas jos artimą giminaitį, tuometinį kolūkio pirmininką, prašyti sklypelio žemės bulvėms pasisodinti. Mat ji atskirai buvo įstojusi į kolūkį, net savo karvę atidavusi. Labai nenoriai močiutė rengėsi į šią kelionę. Vis dėlto išėjo, žinoma, su manimi. Viešnagės pradžia, rodos, buvo sėkminga. Užsimezgė malonus pokalbis, o svarbiausia — radome namie ir patį viršiausiąjį, nors šis sėdėjo niūrus ir į mus mažai kreipė dėmesio. Mačiau, kaip močiutė ilgai nesiryžo prašnekti apie reikalą. Galiausiai, sukaupusi jėgas, kreipėsi į anūką: “Vaikeliuk, gal pavelytum už tvoros savo žemėje pasisodinti nor penkias vageles bulvių”. Tačiau “vaikeliukas”, piktai dėbtelėjęs į mus, sumurmėjo: “Žemė dabar visų. Vienam duosi penkias vagas, kitas dešimties užsinorės”. Ir išėjo į kitą kambarį. Po tokių žodžių pasidarė nedrąsu ilgiau viešėti. Jaučiau, kaip sunkiai močiutė išgyveno savo nesėkmę, kaip jautėsi kalta prieš marčią, mano motiną. Tik sekmadienį, nukeliavusi į miestelį ir po pamaldų suklupusi ant sūnaus kapo, davė valią ašaroms.

     Prabėgo daugiau kaip ketvirtis amžiaus nuo močiutės mirties. O aš ir šiandien jaučiu suskirdusias, bet nuostabiai švelnias jos rankas, mylintį žvilgsnį. Net ir labiausiai norėdama, negalėčiau paminėti nė vienos močiutės ydos. Ji mano akyse — idealus žmogus, iš kurio vis tebesimokau gyventi taip, kad šalia esančiam būtų gera. Vaikystės šviesa neišblėso.

     Ir dažnai susimąstau: O kokią šviesą mes paliksime savo vaikams, anūkams?! Ką jie apie mus prisimins, kalbės ar rašys, kai būsime jau seniai baigę šios žemės kelią?