ROMOS LIETUVIS
Vienas iš seniausių Romos lietuvių — jėzuitas kunigas Vincentas Pupinis. Jis kartu su kitu jėzuitų klieriku, Vladu Mikalausku, atvyko į Romą 1945 metų rugpjūčio mėnesį, greit po II pasaulinio karo pabaigos.
Karo metu susipažinę su jaunais rusais, atvežtais darbams į Vokietiją, ir matydami, kad jie Kristaus mokslo visai nepažįsta, nors ir nepriešingai religijai, abu lietuviai klierikai pajuto norą pasiruošti apaštalavimui Rusijoje. Dėl to. karui pasibaigus, po nelengvos kelionės, įsimaišę į grįžtančių italų tarpą, atsidūrė Romoje ir, vyresniesiems leidus, prisidėjo prie būrelio jaunų jėzuitų, rengiamų darbui tarp rusų. Išmokę Rytų Bažnyčios apeigas ir liturginę slavų kalbą, 1947 metų liepos mėnesį buvo įšventinti kunigais.
Salezietis studentas Eduardas Malevičius, Vytautas Ališauskas, Lietuvos atstovybės prie Šv. Sosto sekretorius; kun. Vincentas Pupinis, SJ, Romoje studijuojanti sesuo Kristina Stonytė, salezietis kun. Mečys Burba.
Pirmąją primicijų Liturgiją slavų kalba kunigai Mikalauskas ir Pupinis aukojo Popiežinės Rusų Kolegijos (Russikumo) bažnyčioje. Pamaldose dalyvavo Romoje gyvenąs Rytų apeigų vyskupas Pranciškus Petras Būčys; jis pasakė pamokslą rusiškai ir lietuviškai. Dalyvavo iškilmėse taip pat neseniai Romoje įsikūrusios lietuvių Šv. Kazimiero kolegijos rektorius prel. Ladas Tulaba su keliais kolegijos kunigais ir klierikais. Čia buvo taip pat buvęs Lietuvos ministras Stasys Lozoraitis su ponia ir sūnumis Stasiu ir Kaziu (dabartiniais Lietuvos ambasadofiąis Vašingtone ir prie Šventojo Sosto).
Tai buvo 1947 metais. Dabar, praėjus 45 metams, kunigas Vincentas Pupinis, dar tebegyvenąs Russikume, panorėjo savo šventimų metines paminėti maža švente (mat jis mano, kad 50 metų jubiliejaus gal nebesulauks). I šventę, liepos 5-ją dieną, buvo pakviesti kai kurie Vatikano radijo darbuotojai. Iš visų svečių tik vienas — ambasadorius Kazys Lozoraitis — buvo dalyvavęs primicijose prieš 45 metus.
Kaip buvo pasakyta, abu kunigai, Vladas Mikalauskas ir Vincentas Pupinis, šventimus priėmė pagal Rytų Bažnyčios apeigas ir tų apeigų laikėsi Mišiose bei kitose pamaldose. Tačiau, jei reikėjo, galėjo vartoti ir lotynų apeigas. Po dvejų metų, baigęs Grigaliaus teologinį universitetą, kunigas Mikalauskas vienuolijos vyresniųjų buvo pasiųstas pastoracijos darbui tarp lietuvių Montevideo mieste, Urugvajuje. Buvo labai veiklus, suorganizavo lietuvius, pastatė jiems bažnyčią (kuri ir dabar tebėra). Po kelerių metų persikėlė į Braziliją, į Sao Paulo miestą; padėjo lietuvių parapijoje, dirbo su jaunimu ir staiga 1955 metais mirė.
Kunigas Pupinis pasiliko prie rusų. Jis buvo Rusų kolegijos namų vadovu, paskui rūpinosi į vargą patekusių rusų šelpimu. Nemaža rusų tuo metu gyveno emigrantų lageriuose netoli Neapolio, laukdami, kol bus paruošti dokumentai tolimesnei kelionei. Kunigas Pupinis juos lankė, padėdavo kaip vertėjas, kartais sušelpdavo; švenčių progomis laikydavo pamaldas; emigrantai labai vertino palaiminimo pamaldas “prieš kelionę”.
1953-58 metais Tėvas Pupinis buvo rusų ir lietuvių “pabėgėlių kunigas” Austrijoje; gyveno Salcburge ir Vienoje, bet dažnai lankė ir kitas vietoves, kur buvo įrengti lageriai pabėgėliams. Pažino rusų stačiatikių vyskupą ir kunigus, santykiai su jais visada buvo draugiški. Katalikų šalpos organizacijos (amerikiečių NCWC ir austrų “Caritas”) niekada neatsisakydavo padėti ir stačiatikiams. Lietuvių Austrijoje buvo nedaug (apie 100). Kunigas Pupinis visus juos pažino ir lankė.
Grižęs į Romą, keletą metų vėl rūpinosi Rusų kolegijos namų reikalais, o 1964 metais buvo pasiųstas į Braziliją, kur rytų apeigų jėzuitai buvo įrengę bažnyčią ir nedidelį bendrabutį rusų berniukams, o seserys uršulietės — panašų bendrabutį mergaitėms. Tie bendrabučiai, taip pat jėzuitų organizuojamos vasaros stovyklos jaunimui padėjo palaikyti draugiškus santykius su visa nemaža rusų kolonija Sao Paulo ir kituose miestuose. Padėjo, žinoma, taip pat iš katalikų “Caritas” gaunama pašalpa maisto produktais, kurie buvo dalijami stačiatikių parapijoms. Viena iš kunigo Pupinio pareigų buvo lankyti šeimas ir rūpintis vaikais; pagal rusų paprotį, kunigo apsilankymas visada prasideda malda prieš namų Ikoną už visus namo gyventojus. Kitas kunigas, austras Johann Stoisser, lankė sergančius ligoninėse ir mirusiųjų kapus, taip pat visada su malda.
Jų abiejų leidžiamas mėnesinis biuletenis rusų kalba, duodantis žinių apie dviejų internatų bei visos rusų kolonijos gyvenimą, buvo labai mėgstamas ir skaitomas. Gražus straipsnis apie kokią nors stačiatikių parapiją, apie rusų bendruomenės veikėjus, dailininkus, gydytojus ar kitus visada buvo naudingas bendradarbiauti su visais. Kunigas Pupinis 15 metų redagavo šį biuletenį ir asmeniškai pažino kelis tūkstančius rusų. Kartais padėdavo lietuvių parapijose. Sao Paulo miestas didelis ne tik savo gyventojų skaičiumi (tada buvo 12 milijonų), bet ir savo plačia teritorija. Be dviejų parapijų, lietuviškos Mišios reguliariai buvo aukojamos keliuose miesto ir užmiesčio rajonuose, paprastai vakare. Kunigas Pupinis sekmadieniais neretai rytą aukodavo šv. Mišias braziliečių seserų-vienuolyne, paskui Liturgiją rytų apeigomis rusams ar ukrainiečiams, o vakare — Mišias lietuvių būreliui kokiame nors iš miesto rajonų.
Pagaliau 1980 metais vienuolijos vyresnieji pašaukė jį į Romą, nes reikėjo kunigo Vatikano radijo rusų skyriui. Tame skyriuje laidas ruošia rusai pasauliečiai (ne visi iš jų katalikai), o radijo vadovybė norėjo, kad skyriui vadovautų ir parengtas laidas patikrintų kunigas, mokąs rusų kalbą. Kunigas Pupinis, daug metų rinkęs medžiagą apie rusų stačiatikių Bažnyčią, radijo laidoms parengė nemaža apžvalgų ta tema, tarp jų per šimtą apybraižų apie stačiatikių vyskupijas Rusijoje po antrojo pasaulinio karo; kai kurios iš šių apybraižų buvo išspaudintos rusų laikraščiuose.
Prieš keletą metų kunigui Pupiniui buvo pavesta laikinai vadovauti Vatikano radijo lietuvių skyriui. Tiesa, po burnos operacijos jis pats negali skaityti ir dalyvauti laidose, daugiau rūpinasi administratyviniais lietuvių skyriaus reikalais. Laidas parengia ir skaito kiti patyrę ir radijo darbui pasirengę bendradarbiai.