Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

ŠEŠI PAGARBUS ĮSPŪDŽIAI

Antanas Saulaitis, SJ

     Kadangi apie mirusius tegalima tylėti arba tik teigiamai atsiliepti, tai krikščioniška pareigavisuomenėje iškelti gyvųjų asmens dorybių spalvingąją pusę, kuria galima pasidžiaugti ar net pasigardžiuoti.

I. Skautiška darna

      Praeities miglose nyksta pirmosios rytinio JAV pakraščio skautų ir skaučių “Rambyno” stovyklos vaizdai. 1954 m. Menkių rago Peslių įlankos stovyklautojus ištiko uraganas, nuvertęs palapines, medžius. Kapelionu buvo t. Vaišnys, pirmasis rašančiojo sutiktas lietuvių jėzuitas. Žinoma, penkiolikmečiui 41-erių metų kunigas atrodė jau tada gerokai pagyvenęs, ir jaunimas stebėjosi, iš kur senyvas kunigėlis turi tiek jėgų ir kantrybės su jais užsiimti. Pas t. Vaišnį mokytis signalizuotės (Morzės abėcėlės) ir laikyti šios srities patyrimo laipsnių egzaminus buvo tikra mankšta.

Su Antanais Saulaičiais (tėvu ir sūnum).

      Įdomu, jog niekam į galvą neatėjo, kad kunigui netiktų užsiimti, šalia pamaldų ar religinės programos, “pasaulietiškais” dalykais — skautus bei skautes mokyti skautamokslio žinių, kurios šiaip pasaulyje atrodytų toli nuo tikėjimo ar religijos. O skautuose kaip tik religija, religinė programa neatskiriama nuo visumos, nuo gyvenimo. Mūsų kapeliono instruktavimas buvo akivaizdus liudijimas apie skautišką pasaulėžiūrą, apie gyvenimo ir tikėjimo vientisą derinį.

II. Įprastinis “bet”

      Jeigu kompiuteriu ištirtum t. Vaišnio žodyną, pastebėtum, kad gal pusė jo teiginių prasideda žodžiais “dabar” ir “bet”. Užuot vartojus kitų įprastus “gali būti”, “suprantu”, “aišku”, “tikrai”, “sutinku”, “žinoma” ir pan., t. Vaišnys pasirenka žodžius, kurie nukreipia į kitą požiūrį, žvilgsnį, kokios nors nuomonės ar naujienos kitokį atspalvį, reikšmę: visada yra ir kitų galimybių, požiūrių bei išvadų.

      Todėl ir diskusijos vystosi temomis bei klausimais, apie kuriuos t. Vaišnys nusimano, girdėjo, skaitė, gerai pažįsta. Plataus akiračio domesius parodo ir įprotis temas užvesti. Per 16 metų (kiek tokie duomenys suvedami) prie Čikagos lietuvių jėzuitų stalo beveik tris ketvirtadalius atvejų naują temą pradeda t. Vaišnys, nenuilstamai domėdamasis visokiausiais klausimais. Gerai išlavinta atmintis padeda atsižvelgti į kitus duomenis, į naujesnes žinias, taip kad kalbos niekad netrūksta.

III. Jaunatviška kantrybė

      Pagal dvasinio gyvenimo vadovėlius žmogus ilgainiui susitaiko su pasauliu ir su savimi, tapdamas ramesniu, kantresniu. Jaunatvės požymis — judrumas, kantrybės stoka. Juo labiau moderniajame pasaulyje esame pripratę prie “dabar, tuoj pat” psichologijos, pagal kurią turi įvykti, ko mygtuku reikalauji.

      Net 1992 m. operacijos su ilgesniu poilsio laikotarpiu nenumalšino t. Vaišnio guvumo, gal net kantrybę sukarpė tiek, kad vyresnio amžiaus kunigas gyvena jaunuolio skubotumu, liudijančiu jaunatvišką dvasią ir viltį, kad dar pasaulis prisitaikys prie jo lūkesčių ar planų.

III. Atmintinos pamokos

      Turbūt niekas neprilygsta “Laiškų lietuviams” redaktoriaus uolumui lietuvių kalbai. Dešimtmečius sąžiningai dėstė Pedagoginiame lituanistiniame institute Jaunimo centre, PLJS Ryšių centro rengtuose vasaros lituanistiniuose seminaruose, mokytojų savaitėse Dainavoje ir kitur, savo jaunus ir suaugusius mokinius mankštindamas lietuvių kalbos drausme.

      Labai malonu iš buvusių mokinių išgirsti gražių prisiminimų apie dėstytoją, reikalaujantį daugiau, negu mokinys sugebėtų įvykdyti, ir paties dėstytojo džiaugsmą mokiniais, kurie pasisavino lietuvių kalbos žinias ir šiai kalbai meilę. Dešimtys tėvų bei motinų kantriai moka tokių studijų mokestį, kai jų vaikai savo auklėtojų kalbą negailestingai “tinkamu ir netinkamu metu” taiso.

IV.    Kalbinis uolumas

      Prie solisto — nedainuoji, prie dantų gydytojo — nerodai dantų, prie kalbininko — nedrąsu kalbėti. Lietuviams kalbininkams pasirinkus prancūzišką kalbos supratimą, perduotą Lietuvon per rusų kalbininkus, anglosaksų kultūroje augęs ne visada mielai priima tokį skirtingą požiūrį į kalbą ir jos reikšmę. (Tai yra, prancūziškos krypties kalbininkai nustato, kaip galima kalbėti; angliško supratimo kalbininkai labiau aprašo gyvą ir lanksčią kalbą.)

      Neabejotina, kad pritaikyti taisykles ar nuostatus yra būdas su žmonėmis bendrauti (kaip įsivaizduoju — dainininkai vis vertina kitų balsus, dantų gydytojai iš karto mato kitų dantis, kunigai skaičiuoja žmonių nuodėmes, o lietuviai kalbininkai — sėdi teisėjų krasėje, užkraudami naštas, kurių “nei mes, nei mūsų tėvai negalėjo pakelti”). Tenka stebėtis t. Vaišnio atlaidumu, kai nevykęs kirtis prasmunka neišnagrinėtas.

V.    Ištikimybė “Laiškams”

      Visą gyvavimo laikotarpį “Laiškai lietuviams” — plačiausiai skaitomas lietuvių žurnalas už Lietuvos ribų (ir dabar jau 350 egz. pasiekia Lietuvą). Per keliasdešimt redagavimo metų leidinys galėtų sustabarėti to paties redaktoriaus priežiūroje, bet “Laiškai” mielai skaitytojų skaitomi, kol ir kiek akys leidžia. Religinio bei tautinio žurnalo straipsniai ir skyriai tiek įvairūs, kad plačioji visuomenė visada randa ką įdomaus — nuo “Šypsulių” ligi graudžių straipsnių.

      Žinoma, mėnraštis iš redaktoriaus nereikalauja tiek daug, kiek savaitraštis ar dienraštis. Tačiau t. Vaišnys ant savo stalo deda straipsnius kelis mėnesius priekin, kad žurnalas tvarkingai ir laiku skaitytojus pasiektų. Beveik metus iš anksto renkamos temos metiniam straipsnių konkursui, ieškoma bendradarbių, viršelio dailininkų.

     Kai atrodė, jog išeivijos autorių skaičius mažėja, atsirado nauji bendradarbiai Lietuvoje, ir “Laiškai” įgavo naują mostą, redaktoriui labai prie širdies.

VI. Du neužsitarnauti nuopelnai

     T. Vaišnys visuomet didžiuojasi savo marijampolietiškumu, o jo gerbėjai bei gerbėjos sveikina su gražia amžiaus sukaktimi. Kadangi šios dvi savybės atsirado be sukaktuvininko pastangų, netenka jų plačiau apibūdinti.