Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KELI PRISIMINIMAI

 (Kun. Juozas Vaišnys - skautas)

SESĖ NIJOLĖ

     Neretai amerikietiškoje spaudoje tenka perskaityti tokie posakiai: “Scout’s honor”, “Oh he is such a boy scout...” Jie anaiptol nėra teigiami, dažniausiai įdėti į kokio nors niekadėjo lūpas, akivaizdžiai pabrėžiantys, kad tokie dalykai, kaip asmens garbė, kaip tarnyba artimui, yra kažkokios atgyvenos, šiems laikams nebetinkantys anachronizmai.

      Negalima būtų teigti, kad panašių posakių nesigirdėtų ir lietuvių tarpe. Žinoma, skautybės idėja tikintį asmenį jie skaudina ir, žinoma, verčia pažvelgti į save, į savo brolius-seses skautus.

Riša kaklaraištį įžodį davusiai paukštytei.

      Tačiau kaip visur ir visada yra žmonių, ištikimų savo idealams. Lietuvių Skautų Sąjungoje, kuriai turiu garbės priklausyti nuo vaikystės, sutikau daugelį idėjos ir pareigos asmenų, kuriems skautybė — gyvenimo būdas.

      Vienas iš jų - v.s. kun. Juozas Vaišnys, SJ. Jam šiandien nuoširdžiai spaudžiu kairę, sveikindama su auksiniu kunigystės jubiliejum ir, manau nesuklysiu, su daugiau kaip 60-mečiu lietuvių skautų eilėse!

      Pirmą kartą kun. Vaišnį sutikau 1950 m. Čikagoje, užmarštin panirusiuose Tremtinių Namuose, netoli “Draugo” patalpų, tolimoj 23-čioj gatvėj. Būrys jaunimo buvom suėję į kažkokį posėdį skautiškais reikalais. Kun. Vaišnys nešiojo šiaudinę skrybėlę, ir aš buvau tikra, kad jis čiagimis lietuvis, senosios emigrantų kartos atžala. Mat ką reiškia vaikystėje susidaryti įvaizdžiai: šiaudinė skrybėlė — amerikonas — truputį keistas — ne toks, kaip visi. Bet su ta šiaudine skrybėle a priori charakteristika ir baigėsi. Kun. Vaišnys buvo vienas iš mūsų — brolis skautas, tuntų kapelionas, skautiškų stovyklų, švenčių, suvažiavimų dalyvis, įdomus, sklandus, turiningas pamokslininkas.

      Bet ne iš žodžių, o darbų pažįsti žmogų. Nežiūrint šio naudoto-pernaudoto posakio, sktn. Vaišnys man buvo ir pasiliks žmogus, kuriam padėti artimui niekad nebuvo trafaretinis šūkis, atsietas nuo gyvenimo.

      Kada 1956 m. išgyvenau savo motinos mirtiną ligą, kun. Vaišnys buvo tas, kuris ligonę ne tik lankė ir guodė, bet mane vežiojo į ligonines, ramino ir patarė. Kada stovi vienas brangaus žmogaus mirties akivaizdoje, raminantis žodis ir ištiesta ranka reiškia daugiau, negu galima papasakoti.

Trys jėzuitai dvasios vadovai skautų stovykloje: Stasys Kulbis, Jonas Raibužis ir Juozas Vaišnys.


      Be to, malonūs ankstyvųjų skautavimo metų Čikagoje prisiminimai taip pat neapsieina be sktn. kun. Vaišnio. Tai vyr. skaučių sueigos senoviškuose Tėvų Jėzuitų namuose Paulinos gatvėje: tai mūsų pašnekesiai, klausimai ir diskusijos, kurių moderatorius būdavo kun. J. Vaišnys; tai šv. Mišios jaukiame tų namų salone (Jaunimo centras ir koplyčia — dar tik ateities planai), kurių metu mes, skautės, jau aktyviai dalyvaudavome aukoje, garsiai skaitydamos maldas (Vatikanas II irgi dar buvo tolimoj ateity).

      Na, dar ir įvairios stovyklos, iškylos, kur kun. Vaišnys, uniformuotas, su didele fetra vietoje anos vasarinės skrybėlės, naudodavosi proga parodyti savo kulinarinius sugebėjimus cepelinų ir balandėlių gamyboje!

      Prisimenu, kaip skanūs buvo tie balandėliai, pietaujant prie kastinio stalo vienoje stovykloje iš tų “paskendusių vasarų”! Skanūs buvo gal ir dėl to, kad prie jų vyniojimo į kopūstlapius kun. Vaišniui talkinau visą ankstų rytą, visą ilgą priešpietį, kol balandėlių skaičius pasiekė 200!

      Kai skautas padaro kasdieninį gerąjį darbelį, atriša savo kaklaryšio mazgą. Kun. skautininko Vaišnio gerieji darbeliai ir darbai artimui per gausūs, kad būtų galima spėt kaklaryščio mazgą atrišinėti. Belieka tik palinkėt — geros sveikatos geriems darbams ir toliau daryti!