Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Neužmiršk PATIES GERIAUSIO ...

     Suskambėdavo skambutis kunigo Vaišnio paskaitai ir žiūrėkit — jau visi šio kurso studentai sėdėdavo vietose, ne taip, kaip po eilinio skambučio. Mat normaliai tai būtų buvęs laikas eiti sau kavutės pasirūpinti, dar pasisvečiuoti kito kurso patalpose ar vartyti lietuviškas knygas Instituto prieangio patraukliose (po nosim) lentynose. Bet prieš kunigo Vaišnio paskaitą — oi ne! Mes ne tik sėdėdavome vietose, bet dar laukdavome jo tyliai, su paruoštomis pamokomis rankose. Drebėdavome. Kunigas Vaišnys nemažai iš mūsų reikalaudavo, bet atlyginimas ir šiandien tebėra vertas išlieto prakaito.

     Kai įstojau į Pedagoginį Institutą 1986 metais, tik tada ir susipažinau su mūsų kalbos visažiniu kunigu Vaišniu. Kiti studentai mane prigąsdino apie kunigo griežtumą, perspėdami, kad teks stropiai dirbti, norint jį patenkinti. Jie tiesą sakė, bet gal truputį perdėtai, nes aš patyriau kunigo paskaitas kitaip. Jis ne iš piktumo mus griežtai auklėjo, bet iš rūpestingumo. Kunigas Vaišnys sielojasi Lietuvos jaunimu, Lietuvos ateitimi ir lietuvių kalba, kad ji būtų gryna, graži, ir kad mes galėtumėme didžiuotis, ją vartodami. Jis nori, kad kiekvienas asmuo čia ir Lietuvoje širdingai stengtųsi nuolatos gerinti savo kalbos mokėjimą bei vartoseną, kad lietuvių kalba išliktų graži ir taisyklinga.

Smuikuoja poilsio valandą.

     Kunigas Vaišnys moko mus lietuvių kalbos gryninimo, bet iš jo priėjimo prie tos temos galima išmokti kur kas daugiau. Nuo pačių pirmųjų man išgirstų jo pastabų jautėsi, kad kalbos išlaikymas yra rimtas reikalas ir kad visiems privaloma sąmoningai vengti barbarizmų, savo kiekvieno pasakymo klausytis, saugotis, sau nepaliaujamai “policininkaujant”. Tasai kunigo Vaišnio įdiegtas sąmoningumas persiliejo į užsimojimus kitose srityse; pavyzdžiui, reikia lygiai tiek pat stengtis besimokant lietuvių istorijos, literatūros bei dirbant su išeivijos jaunimu. Taigi iš kunigo Vaišnio pamokų aš pasisėmiau ir naują pagarbą lietuvių kalbai, ir ryžtą nuolat siekti tobulumo lietuviškuose darbuose.

     Šalia tokių rimtų mąstymų noriu pridėti, kad kunigas Vaišnys yra jaunimo draugas. Jis labai mielai dalyvauja jaunimo renginiuose, talkininkauja dvasiniais reikalais įvairioms organizacijoms ir paprasčiausiai domisi mumis bei mūsų pasisekimais. Retas žmogus, kuris įstengia taip paveikti jaunimą. Viena akimirka kunigas Vaišnys taiso mūsų kalbą (— ne rugsėjo devinto, o rugsėjo devintą dieną!) o kitą akimirką kunigas kartu su mumis palapines stato Rako miške! Aš pati pasitariu su juo įvairiais klausimais, ypač dabar, kai mokytojauju lituanistinėje mokykloje. Kunigas Vaišnys mielai siūlo patarimus. Džiaugiuosi, pažindama tokį nuostabų, ypatingą asmenį. Galiu didžiuotis, kad kunigo Vaišnio įtaka paveikė ir mano gyvenimą.

     Asta Kazlauskaitė

* * *