Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Kun. Juozas Vaišnys, SJ kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo kelyje

VYTAUTAS KASNIŪNAS

     Lietuvoje jėzuitai atsikūrė 1919 metais, kai nepriklausomas kraštas žengė pirmuosius laisvės žingsnius. 1924 m. įsteigta jėzuitų gimnazija Kaune, pradėtos vesti misijos bei rekolekcijos plačiai išgarsėjo visoje Lietuvoje.

     Dabar aš galiu pasakyti, kad mano gyvenime du kunigai jėzuitai sudrebino po kojomis žemę. Vaikystės metais kun. jonas Bružikas su savo vestomis rekolekcijomis, o vėlesniais metais kun. Juozas Vaišnys. Vienas vedė į tikėjimo dausas, kur užsimezgė gėlių pumpurai, kitas padėjo pastatyti dvasinę pilaitę, kur pražydo gėlės. Abu suvalkiečiai su geriausiomis savybėmis. (Esu išvaikščiojęs Lietuvą skersai ir išilgai, lankęs kaimus ir miestus, pažįstu įvairių gyvenviečių žmonių savybes, būdus, tad galiu apie tai pasisakyti.)

Buvusioji Lietuvių Žurnalistų sąjungos valdyba Detroite perduoda pareigas naujai valdybai Čikagoje. Vidury buvusios valdybos pirmininkas Vautauts Alantas ir naujosios valdybos pirmininkas kun. Juozas Vaišnys, SJ, su kitais abiejų valdybų nariais.

     Vadovaudamas kun. J. Bružiko 50 metų kunigystės minėjimo akademinei daliai, jį apibūdinau pagal Luko evangeliją (19,13-27). Dabar, rašydamas kun. J. Vaišnio tokios pat sukakties proga, pacituosiu Mato evangeliją (25,14-30), kurios mintis yra ta pati, tik pasakyta kitais žodžiais: "Tas tarnas, kuris gavo iš į svetimus kraštus iškeliaujančio šeimininko 5 talentus, jam grįžus, įteikė dar kitus pelnytus 5 talentus. Grįžusio šeimininko už tai buvo pagirtas, ir jis jam pavedė atlikti didelius dalykus, pasakydamas: 'Eikš į savo šeimininko džiaugsmą'".

     Toks yra suvalkietiškos prigimties kun. J. Vaišnys, kuris gavęs iš Kūrėjo kelis talentus, gyvenimo kelyje juos keleriopai padaugino, ir jam buvo pavesta atlikti daug kitų didelių darbų. Dar galim pridurti, kad su suvalkietišku darbštumu, pareigingumu, mylėdamas darbą, taip 1981 m. vedamajame "Laiškuose lietuviams" rašė: "Atsiminkime, jog esame sutverti tam, kad šiandien savo darbu prisidėtume prie pasaulio pagražinimo ir patobulinimo, kad savo gyvenimo vakarą jį paliktume gražesni, negu radome rytą, į jį ateidami".

     1934 m. J. Vaišnys, baigęs Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, pasikalbėjęs su Dievuliu, galutinai apsisprendė kunigo jėzuito pašaukimui. Suvalkijos derlingos žemės laukuose, siūbuojant gelsvų varpų jūrai, rodos, suskambėjo iš giedro, mėlyno dangaus žodžiai: "Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius".

     Klasės draugai Vyt. Abraitis, dr. Algirdas Greimas ir kiti pasakoja, kad J. Vaišnys pasižymėjo tvarkingumu, kuklumu, darbštumu, pareigingumu. Iškiliai pirmavo lietuvių kalbos pamokose, kas ir atvedė jį į lietuvių kalbos žinovo eiles. Kai pokalbiuose dalindavomės, kuo kas būsime, J. Vaišnį paskirdavome į profesorius.

     Gimnazijoje jis aktyviai veikė skautuose, reiškėsi ir kituose gimnazijos būreliuose. Mėgo sportą, mielai žaisdavo šachmatais, grojo smuiku. Čia buvo nueiti kultūrinio bei visuomeninio darbo pirmieji jaunystės žingsneliai, su kuriais 1934 m. atėjo į jėzuitų vienuolyną.

     Pašaukimas tvirtino jo dvasinį gyvenimą; po naujokyno 1937 m. išvyko iš Lietuvos į Austriją studijuoti filosofijos Innsbrucko universitete. Naciams užėmus Austriją, išvyko į Italiją baigti filosofijos studijų. Teologiją baigė Romoje Grigaliaus universitete ir 1943 m. buvo įšventintas kunigu. Po to dar porą metų studijavo Romoje. 1945 m. išvyko į Šiaurės Italiją, kur dirbo su jaunimu, vadovaudamas Marijos sodalicijai ir katalikiškos akcijos jaunimui, ėjo viršininko pavaduotojo pareigas Torino jėzuitų namuose.

     1948 m. atvyko į Genovą, kur mokytojavo jėzuitų gimnazijoje ir daug dirbo su skautais. Tais pat metais baigė aukštąją skautų vadovų mokyklą ir buvo paskirtas visos Ligurijos vadovų lavinimo vedėju.

     Gyvendamas viltimi, kad galės grįžti į Lietuvą, stengėsi visose savo pareigose įsigyti kaip galima daugiau praktiško patyrimo ir žinių, kurias galės parvežti į savo gimtąjį kraštą. Svetimų kalbų mišinyje — lotynų, italų, vokiečių, prancūzų — lietuvių kalba dulkėmis nebuvo apnešta. Jei Jonas Jablonskis Lietuviškos kalbos gramatikoje rašė, kad "Lietuviška gramatika yra mokslas apie lietuvių kalbos įstatymus ir ypatybes", tai kun. J. Vaišnio rašymo menas yra įstatymų įstatymas.

     Kun. J. Vaišnio iš Kūrėjo gauti 5 talentai pelnė jų žymiai daugiau. Taip jis dvasiniais turtais, intelektu ir kultūrinės bei visuomeninės veiklos pasiekimais pasipuošęs, 1949 m. balandžio 23 — Šv. Jurgio dieną atvyko į Čikagą ir prisidėjo prie atsikuriančių jėzuitų naujos provincijos užsimotų darbų.

     Liko Italijoje praleisti dešimt metų, liko jaunimo ir tėvų ašaros, skaudus atsisveikinimas uoste, lipant į laivą. Sudie, žydrasis Italijos dangau ir 35 našūs gyvenimo metai! Archyve daug laiškų, nuotraukų, matai jaunimo ir tėvų šypsnius pro ašaras. Padėką už ilgų metų darbą, pasiaukojimą, idealizmą, atsisveikinimo gailestį palydėjo laivo sirenų švilpesys...

Ant laivo “Anna C“ denio atsisveikina su laivo savininko sūnumi Eugenijum Costa, kuris buvo T. Vaišnio skautukas, o dabar — kunigas jėzuitas.


     O kokia simbolinė naujo gyvenimo pradžia, kokia staigmena, kai pravėręs naujos jėzuitų gyvenvietės duris, rado besitariančius skautų vadovus apie atgaivintą veiklą. Nuskambėjo pasisveikinimas "Budėk!", ir čia pat svečiui skautui buvo paskirtos naujos pareigos.

     Ir taip su skautiškomis dainomis, aktyvia veikla, su šūkiu "Dievui, Tėvynei ir Artimui" nuūžė, nubangavo per miškus ir laukus, per stovyklas ir sales 44 skautavimo metai Čikagoje ir visoje Amerikoje bei Kanadoje. Sudėjus visus skautavimo metus Lietuvoje, Italijoje ir Amerikoje, koks gražus skautavimo 67 metų skaičius! [vairios pareigos nuo skiltininko iki vyresniojo skautininko, keitėsi kaklaraiščių ir įvairių uniformų spalvos, spindėjo už veiklą laimėti medaliai ir žymenys, tarp jų ir aukščiausias Geležinio Vilko ordinas.

     Aš taip pat, pradėjęs skautauti nuo 12 metų amžiaus, vis svajojęs baigti Gilwelio kursus, stovyklavęs su vyr. skt. J. Vaišniu per 10 metų, jaučiausi lyg būčiau bent iš dalies tuos kursus baigęs. Po laužo, susirinkus stovyklos vadovams vakarinio pasitarimo, kas tą dieną buvo padaryta gerai ar blogai, svarstant kitos dienos programą, jis buvo virš mūsų. Maištingesnės moterys, nenorėdamos kam nors pasiduoti ar paklusti, skautininką Vaišnį tyliai pavadindavo "profesorium". Iš tikrųjų jis tokio skautavimo mokymo laipsnio ir buvo vertas.

     Su pirma žinute "Draugo" dienraščio kronikoje, kad iš Italijos atvyko kunigas jėzuitas J. Vaišnys, su juo ir be rankos paspaudimo susipažino tūkstančiai lietuvių. Jis greitai buvo pažįstamas ir žinomas plačiuose kultūros ir visuomenės baruose, daug kur kviečiamas, daug kur pats pasiimdamas pareigas. Jam nebuvo mažo ar didelio darbo, užsikrovęs darbais, jis tik rūpinosi surasti laiko ir jį gerai išnaudoti. Redaguodamas "Laiškus lietuviams", jis rašė: "Laikas yra brangus, nes jį gauname lašelis po lašelio, akimirksnis po akimirksnio. Kaip greitai jis praeina! Bėgte bėga valandos, minutės, sekundės.

     Bėga dienos, bėga metai, kurie daugiau nebegrįš, jei laiką blogai sunaudosi, jis tau žuvęs amžinai!"

     Laiko taupumo ir darbštumo dėka 1950 metais išėjo religinės ir tautinės kultūros žurnalo "Laiškai lietuviams" pirmas numeris, redaguojamas kun. Juozo Vaišnio. Atsimenu, tą numerį nusipirkau salėje po Vasario 16-osios minėjimo. Grįžęs namo, tą pačią naktį perskaičiau, raides ryte prarydamas. Ypač patiko straipsniai šeimos klausimais. Tai tema, kuria buvau pradėjęs rašyti Lietuvoje, pažinęs kaimą ir miestą.

     "Laiškai lietuviams" atūžė į Čikagą lyg su audros vėju, žaibais ir griaustiniu. Kiek pažinau, visi skaitė, būriuose apie žurnalą kalbėjo, svarstė, ginčijosi, sveikino. Pirmame numeryje redaktorius rašė: "Šių laiškų tikslas — užmegzti ryšius su visame pasaulyje išblaškytais lietuviais, padėti jiems geriau orientuotis naujose aplinkybėse ir lengviau išrišti įvairias religines-dorovines problemas".

Po metų buvo rašoma: "Tikrai yra ko džiaugtis, kad tas prieš metus kukliai pasirodęs laikraštukas taip įsidrąsino, jog savo tiražu pralenkė daugelį kitų, jau nuo seniau einančių lietuviškų laikraščių, jis tuoj paplito po visą pasaulį, po visus žemynus, kur tik buvo lietuvių. Ne tik Amerikoje ir Europoje, bet ir Azijoje, Afrikoje, Australijoje jis turi skaitytojų".

Sako pamokslą.


     Kreipdamasis į bendradarbius, redaktorius rašė: "Šia proga norėčiau apeliuoti į visų sugebančių rašyti sąžines, kad paaukotumėte vieną kitą valandėlę šiam bendram mūsų visų reikalui — tiesos ir gėrio ugdymui bei skleidimui, pasinaudojant "Laiškų lietuviams" puslapiais".

     Vienuoliškai tyru taurumu šventą meilę skleidė ir skleidžia 43-iuosius metus einąs žurnalas, kad tik tiesa klestėtų, gėris augtų, grožis žydėtų.

     Kaip skaitytojai gerbia redaktorių, prisirišę prie žurnalo, rodo kasmet rengiamos žurnalo metinės šventės, kurios yra lyg spaudos kultūrinės puotos.

     Su pirmuoju numeriu žurnalas pasižymėjo lietuvių kalbos grynumu, taisyklingumu. j. Vaišnys yra žinomas kalbininkas, stilistas, publicistas, jis sutraukė daug įvairių bendradarbių, kaire ar dešine ranka besižegnojančių ar į bažnyčios bokštus nežiūrinčių. Ruošė naujus bendradarbius, rengė rašinių konkursus, įdėjo į rankas plunksnas niekados nebandžiusiems rašyti, surado naujų pasislėpusių talentų. Šiandien šis žurnalas spalvingas temomis, įdomiais rašiniais, aktualiais skyriais, įmaniu technišku sutvarkymu, jis laukiamas ir Lietuvoje, kur jau pasiekia nemaža skaitytojų. Jėzuitams išreikštume savo padėką, jei padėtumėm žurnalui sulaukti penkiasdešimtmečio.

     Kun. Vaišnys yra išskirtinai geras pamokslininkas. Organizacijos, rengdamos suvažiavimus, minėjimus, sukaktis prašydavo, kad jis laikytų Mišias, pasakytų pamokslą. Kai kurie senosios kartos kunigai buvo suskirstę lietuvius į bažnytinius, nebažnytinius ir tautiškuosius. Jų dauguma tik bažnytinius ir teglobojo. Todėl įvairios organizacijos ieškojo dvasinio peno bei prieglobsčio tarp kunigų jėzuitų. Tautinės minties veikėjus sužavėjo kun. J. Vaišnio publicistika, pamokslai, paskaitos. Ir kai advokatas Antanas Olis rengė Niujorke didįjį Lietuvių kongresą su plačios apimties kultūrine, politine programa, dabarties žodžiais tariant, organizavo lyg Baltijos kelią, kad visi lietuviai vieningai dirbtų dėl Lietuvos nepriklausomybės, organizatorių akys buvo nukreiptos į kun. J. Vaišnį, pakviečiant jį invokacijai, pamokslui, paskaitai.

     Invokacija kongrese, Mišių pamokslas tiek senosios, tiek naujosios kartos dalyviams sužibėjo naujos šviesos spinduliais. O kai vyko iškilmingas banketas po labai gražiai ir sumaniai suorganizuoto kongreso, kun. J. Vaišnio tartas žodis tapo pagrindine kalba, visiems griausmingai plojant ir kalbėtoją pagerbiant atsistojus. Inž. Eugenijus Bartkus ir dabar atsiminęs sako, kad tai buvo geriausia programinė kalba. Kalbėtojas sušvito vaižgantišku tautiškumu.

Krikštija kūdikį.


     Apie šį kongresą plačiai rašė spauda, o "Vienybės" redaktorius poetas Juozas Tysliava, pats vadinamas auksaburniu, vertindamas kun. Vaišnio kalbą, jį pavadino antruoju Vaižgantu. Po tos kalbos kongrese tas "vaižgantiškas" išgarsinimas spontaniškai iškilo dalyvių tarpe. Adv. Antanas Olis, grįžęs iš kongreso, "Margutyje" pasakė, kad daug girdėjęs ir skaitęs apie Tumą-Vaižgantą, dabar išklausęs kun. j. Vaišnio kalbas, daug girdėjęs apie abiejų asmenų palyginimus, geriau supranta, kodėl Vaižgantą taip labai visi mylėjo ir kodėl J. Vaišnys taip vertinamas, jis pabrėžė: "Pasakysiu, kad lyg mačiau gyvą Vaižgantą".

     Nuo dabar kun. J.V. buvo kviečiamas į Amerikos lietuvių tautinės sąjungos seimus, suvažiavimus, metines šventes. Buvo siūlymų jį išrinkti garbės filisteriu.

     Jei nepriklausomoje Lietuvoje tėvai buvo laimingi ir didžiavosi, kad jų vaikus pakrikštydavo ar sutuokdavo Vaižgantas, tai tokia pat srove plaukė ir Čikagoje, prašydami, kad kun. Vaišnys suteiktų sakramentus.

     Kun. J. Vaišnys yra Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos ir Lituanistikos Instituto narys. Kas vasarą nuo 1974 metų jis dėstė lituanistikos kursuose, o nuo 1973 m. dėstė lietuvių kalbos kultūrą Pedagoginiame lituanistikos institute Čikagoje. Parašė du praktiškus lietuvių kalbos vadovėlius: "Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba" (1982) ir "Praktinė lietuvių kalbos vartosena" (1985). Taisė kalbą įvairių knygų bei kitų leidinių, veda kalbos skyrius "Laiškuose lietuviams" ir "Drauge".

     Kai Lietuvių žurnalistų sąjunga po gražios veiklos nusilpo, buvo pradėta dairytis, kas galėtų ją išgelbėti, perorganizuoti, sudaryti veiklią valdybą. Visų akys nukrypo į "Laiškų lietuviams" redaktorių. 1971 m. išrinkta LŽS valdyba taip pasiskirstė pareigomis: kun. J. Vaišnys — pirmininkas, Vytautas Kasniūnas — vi-cepirm. ir leidinio redaktorius, Vladas Būtėnas — vicepirm., Algirdas Pužauskas — sekr., Jurgis Janušaitis — iždininkas. Ši valdyba, su mažais pakeitimais, išbuvo tris kadencijas. Buvo pradėtas leisti "Lietuvis žurnalistas", įsteigtas dr. Petro Daužvardžio fondas, kuris premijomis rėmė jaunuosius žurnalistus, tai pat atgaivinti tradiciniai žurnalistų pokyliai, kurie sutraukdavo kartais apie 900 žmonių. Tūkstančiai dolerių pelno suplaukdavo į premijų fondą. Jurgis Janušaitis būdavo vyriausias tų pokylių organizatorius. Būdavo organizuojami LZS suvažiavimai, simpoziumai, nusipelniusių visuomenės veikėįų bei žurnalistų pagerbimai.

     LZS valdyba išsilaikė trijose kadencijose, nes su pirmininku kun. J.V. buvo malonu dirbti. Jis turėjo visas geras būdo savybes, kurios tinka vadovaujančiam asmeniui, su kaupu nuoširdžios tolerancijos.

     Prie kun. J. Vaišnio gražbylystės ir kitų savybių reikia pridėti ir gerą humoro dozę. Kartą jis pristatė žymų humoristą. Per kelias minutes jo kalba taip prajuokino klausytojus, kad tas humoristas juokavo, jog programa jau baigta. Tikrai tas humoristas nesukėlė tiek juoko, kaip jo pristatytojas.

     Mokslo metų pabaigos dieną Lietuvos bažnyčiose varpai skambėdavo, linksmą žinią skelbdavo. Skambėjo varpai ir Marijampolės bažnyčioje. Po pamaldų iš bažnyčios išėjo jaunos mergaitės ir berniukai, jų tarpe ir gimnaziją baigusieji.

     Ši diena jiems labai svarbi, daug kam naujo, o kai kam ir savarankiško gyvenimo pradžia. Vakare gimnazijoje bus išleistuvės, o dabar visi nutarė paskutinį kartą pabūti vienui vieni. Susirinkę po pamaldų Vytauto Didžiojo sode, lyg priesaiką atlikę savo tėvynei, visi nuskubėjo, lyg vėju nulėkė į Šešupės pakrantes jaunystės svajas išsakyti sau ir draugams. Klegėjo linksmos kalbos, juokas, krykštavimai, dainos. Žaisdami ir mesdami į upę akmenukus, sukeldavo bangeles. Jie juokaudami spėjo, kas bus generolas, ministras, teatro žvaigždė, baleto šokėja... O kokia graži jaunystės palaima! Kiek daug spalvingų svajonių...

     Kai ratu susikibę ilgų metų draugai su daina atsisveikino, spausdami vienas kitam rankas, jaunuolio Juozo Vaišnio veidas išskirtinai spindėjo, gaubiąs visus malonia šypsena. "Aš būsiu jūsų dvasios vadovas, aš būsiu kunigas jėzuitas", — ne lūpos sakė nueinantiems draugams, bet džiaugsmingas širdies plakimas. Praėjo nemaža metų, ugdžiusių pašaukimą, daug valandų išsvajota Šešupės pakrantėse, klausantis mėnuliui ir žvaigždėms, vėjui ir saulei.

     Šešupėje šoktelėjo žuvis. Didesnės bangelės atsimušė į krantą, gimnazisto juoda uniforma vandenyje ilga kunigo sutana išsiliejo. Einant upės pakrante, žvyro akmenėliai minėjo praėjusias dienas: "Šeimininke, davei man penkis talentus, aš pelnysiu kitus penkis". Šeimininkas atsakė: "Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! jei būsi ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!" (plg. Lk 25-21).

     Dangaus ir žemės Šeimininko džiaugsme išgyventa 50 metų. Čia surašyta tik dalis pelnytų talentų, ką mes patyrėme, girdėjome, skaitėme ir jautėme, kiek Tikėjimo ir Lietuvybės bankuose indėlių padėta, kiek talentų kultūros ir visuomenės fondams suaukota.

     O Tu, Dievuli, suskaitysi, kiek dvasinių turtų ir gėrybių į Tavo klėties aruodus sukrauta.