Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

PAKALBINIMAS ŽMOGAUS,

SUPRATUSIO, KAD GYVENIMAS -TAI PRIVILEGIJA JĖGOMS IŠBANDYTI

Kalbėjosi Marija A. Jurkutė

     Yra žinoma 1811 m. lotyniška prakalba, kuria Marijampolės mokiniai dėkojo atsilankiusiems į egzaminą svečiams. Ta prakalba skambėjo taip:

     “Patiekiame jums, garbingiems vyrams, mūsų metinės pažangos pratimus ir darbus, kuriuos tik galėjome ir išmokome, ir sekdami bites, kurios skraido ir tinkamus daryti medui žiedus čiulpia, paskui ką tik parsineša, tvarko ir į korius dėsto ir, kaip sako Virgilijus, skystą medų krauja ir saldžiu nektaru pripildo akytes, taip ir mes, jaunuoliai, tų pačių bičių pavyzdžiu, visus mūsų metinio surinktus pėdelius, jums subrendusiems vyrams, atnešame parodyti”.

 

VIII ir IV klasės gimnazistas

     Jau visas amžius nuo tos prakalbos sakymo praėjo, tačiau malonu suvokti, kad jau anuomet Marijampolės jaunimas turėjo pareigos jausmą, gyveno ir mokėsi, turėdamas ir siekius, ir tikslus. Ir vis tiek negali suprasti ir paaiškinti, kodėl gerosios laumės burdamos ir dalindamos vienokią ar kitokią ateitį bei skirdamos ypatingą vietą miestams, vienu jų pasirinko mažą provincijos miestelį Marijampolę.

     Marijampolės miestas-legenda stebina ir priverčia mąstyti kiekvieną, kuris, studijuodamas istoriją ar rašydamas apie Lietuvos praeitį, sužino apie “Varpą” ir “Aušrą”, apie tautos patriarchą J. Basanavičių, lietuvių kalbos tėvą J. Jablonskį, liaudies išsivadavimo didvyrį V. Kudirką, rašytoją V. Mykolaitį-Putiną. Taip, Marijampolė — ypatingo likimo miestas, ilgą laiką turėjęs vienintelį Suvalkijoje Marijonų vienuolyną bei tikrai ypatingą gimnaziją, kuri išugdė tiek garbingų žmonių, kad be jų pasiaukojimo ir veiklos neįsivaizduojama dabartinė Lietuva bei jos kultūra.

     Ir štai dabar pasitaikė reta proga prakalbinti ir iš arčiau pažinti vieną Marijampolės Rygiškių Jono berniukų gimnazijos auklėtinių, dabar kunigą ir kultūros veikėją Juozą Vaišnį, šiais metais švenčiantį auksinį kunigystės jubiliejų.

     —    Pradėkime paprastai. Kiekvieno mūsų jaunystė turi savo spalvą, lemą, kalbėjimą. Prisiminimai apie tą vienintelę jaunystės žemę lydi mus visą gyvenimą, ramina ir įkvepia juodžiausią nevilties dieną. Nes ten buvo ištarti svarbiausieji žodžiai ir išgirstos didžiosios tiesos. Ką apie savo gimnaziją prisimenate Jūs?

     —    Manau, kad gimnazija yra pati svarbiausia mokykla, išauklėjanti ir suformuojanti žmogų. Universitetas tik daugiau ar mažiau “pašlifuoja” tai, kas jau sukurta. Jei man reikėtų atsakyti, ar daugiau naudos gavau gimnazijoje, ar universitete, turbūt turėčiau atsakyti, kad gimnazijoje.

     Mes, Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos mokiniai, didžiuodavomės, kad galime mokytis toje gimnazijoje, kuri didžiavosi ir tebesididžiuoja, kad tose klasėse kadaise sėdėjo Basanavičius, Kriaučiūnas, Kudirka, Jablonskis, pal. Jurgis Matulaitis ir daugelis kitų lietuviškos padangės žvaigždžių. Aišku, buvo ir tokių mokytojų, kurie jai daug garbės nesuteikė, bet jie gal nebuvo labai pastebimi per tą šviesą, kuri sklido iš tų minėtų žvaigždžių.

     Mes džiaugėmės, nes su lietuvių kalba neturėjome tų sunkenybių, kurios kankino kitų tarmių moksleivius. Turėjome gerus, bet reiklius ir griežtus lietuvių kalbos mokytojus: Juzę Augustaitytę-Vaičiūnienę ir Juozą Rainį, kurie savo meilę lietuvių kalbai mokėjo perduoti ir mums. Bet labiausiai esu dėkingas savo tėvams, iš kurių išmokęs kalbėti lietuviškai, neturėjau jokio vargo su lietuvių kalba ir gimnazijoje.

     Labai gražiai ir teisingai pasakyta, kad ten, mano gimtinėje, buvo ištarti svarbiausieji žodžiai ir išgirstos didžiosios tiesos.

     —    Gimnaziją baigėte 1934 metais ir nutarėte tapti kunigu, Jėzuitų ordino nariu. Vysk. Sigitas Tamkevičius yra pasakąs: "Kunigas turi būti pirmose linijose. Kunigas neeilinis Bažnyčios kareivis!” Ar tokių minčių skatinamas prieš pusę amžiaus pasukote keliu, vedančiu į tarnybą Dievui ir žmonėms?

     —    Taip, norėjau būti ne eiliniu kareiviu, bet karininku, vadovu žmonėms į gėrį, ypač į amžinąjį Gėrį.

     Man atrodo, kad mintis apie kunigystę jau lydėjo mane turbūt net nuo pradžios mokyklos dienų. Atsimenu, kad kartais, parėjęs iš bažnyčios, užsilipdavau and kėdės ir sakydavau pamokslą. Rimčiau apie kunigystę galvoti pradėjau gimnazijoje. Problemą, kuriuo keliu pasukti, sprendžiau per visą gimnazijos laiką. Apie tai daug skaičiau, meldžiausi, galvojau. Žinoma, čia daug padėjo krikščioniška dvasia šeimoje, gimnazijos kapelionai... Nors apie savo ryžtą tapti kunigu niekam nepasakojau: nei tėvams, nei kapelionams. Man buvo labai aišku, kad šią problemą turiu išspręsti aš pats.

     O kokia buvo ta problema, kokie buvo neaiškumai?

     Manau, kad sprendžiant pašaukimo problemą, prieš kiekvieną atsiveria du keliai: vedybinis gyvenimas, ar kunigystė. Reikia pasirinkti vieną. Pasirinkimas nelengvas, nes jie abudu yra kilnūs. Dievas, sutvėręs pirmuosius tėvus, liepė jiems veistis, daugintis ir pripildyti žemę. Tai svarbus įsakymas. Bet kiekvienas lengvai gali suprasti, kad pripildyti žemę neužtenka. Žmogus turi būti auklėjamas, vedamas kilnumo, šventumo keliu. Čia kaip tik yra kunigo misija. Ji, be abejo, svarbi ir kilni. Tai buvo man svarbiausias motyvas būti kunigu. Tačiau dažnai ateidavo ir kita mintis: o gal geriau sukurti šeimą ir savo šeimoje auklėti vaikus? Tad šios mintys manęs nepaliko per visą gimnazijos laiką, nuolat apie tai galvojau, svarsčiau pliusus ir minusus abiejų kelių.

     Pagalvojęs apie tą ilgą galutinio apsisprendimo kelią, matau, kad kartais buvo pastebima ir Dievo ranka ar Jo sugestija net kokiais mažais stebuklėliais...

     Aišku, rimtai ir šaltai galvojant, rinkdavau į kunigystės pusę, bet draugaudamas su kokiomis simpatiškomis mergaitėmis, parinkdavau ir į antrąjį kelią. Čia ir buvo pagrindinė mano kova (paties su savimi), iki pagaliau galutinai apsisprendžiau.

     Pasauliečiu kunigu (arba dieceziniu) nenorėjau būti. Buvau nutaręs: jeigu būti kunigu, tai tik kunigu-vienuoliu. Čia vėl atsivėrė du keliai: jėzuitas, ar marijonas? Žinojau, kad tėvai linktų į marijonų pusę, nes tada likčiau Marijampolėje, kur atlikčiau naujokyną, o jei būsiu jėzuitas, turėsiu išvykti į Kauną (tiksliau sakant, į Pagryžuvį, kur buvo jėzuitų naujokynas). Čia vėl beveik stebuklingu būdu pajutau Dievo ranką, patarimą, sugestiją.

Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos trijų lygiagrečių klasių abiturientai, išlikę kartu nuo I iki VIII klasės. I eilės vidury Vytautas Abraitis, II eilės vidury Birutė Drungienė, III eilėje trečias iš kairės Juozas Vaišnys.


     Taip 1934 m. rugpjūčio mėn. 20 d. atsiradau Pagryžuvyje. Aišku, visur pasitaiko ir linksmesnių, ir liūdnesnių valandėlių, bet niekad nesigailėjau savo įvykdyto pasiryžimo, savo žingsnio.

     —    Ar buvote kada nors įsimylėjęs?

     Taip įsimylėjęs, kad prarasčiau protą ir nemiegočiau naktimis, niekad nebuvau, bet kai galvodavau apie galimas vedybas, tai buvau numatęs porą mergaičių, iš kurių vieną gal būčiau pasirinkęs.

     —    Šv. Paulius savo Pirmajame laiške korintiečiams rašo: “Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais ir trokšta patikti Viešpačiui, o susituokęs rūpinasi šio pasaulio reikalais, stengiasi patikti žmonai ir yra pasidalinęs”. Kaip šį teiginį paaiškintumėte dabar?

     —    Celibatas, manau, čia suprantamas ne kaip kunigystės sakramento esmės dalis, bet kaip tam tikro nuoseklumo reikalavimas. Celibatas yra priemonė visiškai atsidėti šv. Evangelijos skelbimui ir kartu paskatinimas bei ypatingas dvasinio vaisingumo šaltinis pasaulyje.

     Nepadalinta širdimi lengviau atsiduodama Jam (Kristui) ir per Jį Dievo bei žmonių tarnystei.

     —    Prieš 50 metų Romoje buvote įšventintas kunigu. Ar prisimenate pirmąjį pamoksląapie ką anuomet kalbėjo 30-metis J. Vaišnys? Ar buvo jame žodžiai “Vince malum in bono” (nugalėk blogį gerumu)?

     Pirmąsias Mišias laikiau (ar aukojau) Romoje. Dalyvavo visi Romoje esantys lietuviai, visa Lozoraičių šeima, pamokslą sakė vysk. Pranas Būčys, MIC. Per visą savaitę vis kitoje žymioje Romos bažnyčioje aukojau Mišias (o Romoje tokių vietų tikrai netrūksta).

     Kur ir kada sakiau pirmąjį pamokslą, jokiu būdu negaliu prisiminti, tik, žinoma, tai buvo Romoje ir sakomas jis buvo itališkai. Bet jau buvau ir pirmiau, būdamas klieriku, sakęs pamokslų.

     Savo pamoksluose visuomet stengiuosi kalbėti apie tai, kas sustiprintų klausytojų tikėjimą, nes tikėjimas yra viso dvasinio gyvenimo pagrindas. Ant to pagrindo stengiuosi statyti namą, kuris būtų paskirtas didžiausiai dvasinei dorybei — artimo meilei. Artimo meilė tai yra viso Kristaus mokslo apvainikavimas, viršūnė. Labiausiai pasirodo ta nesuinteresuota artimo meilė atlaidumu tokiems žmonėms, kurie yra tave įžeidę. Tai čia geriausiai ir pamatome, kaip reikia nugalėti blogį gerumu.

     —    Ar įmanoma žmogų lydėti tikėjimo kelyje, jeigu jis nebuvo auklėtas tikėjimui?

     —    Taip, įmanoma, bet pirmiausia reikia jį lydėti tuo keliu, kuriuo einant galima atrasti tikėjimą, “atsiversti”. Dažnai tai nėra lengvas kelias. Čia gal ir yra viena svarbiausių kunigo pareigų — vesti žmogų tuo keliu.

     Kartais tas “atsivertimas” įvyksta staiga (pvz., Sauliaus, Bažnyčios persekiotojo, atsivertimas — tapimas Paulium, didžiausiu apaštalu, Bažnyčios šulu. Bet tai įvyksta ne taip dažnai. Paprastai tas kelias būna gana ilgas, reikalaujantis daug patyrimo iš to vadovo ir iš paties asmens, pasiryžusio atrasti tikėjimą.

     Tokių atsivertimų dabar Lietuvoje yra gana daug. Tie žmonės gal ir pirmiau tikėjo, tik bijojo savo tikėjimą viešai parodyti, bet dabar, išnykus tai baimei, staiga atgijo ir tikėjimas. Tačiau daug yra tokių, kuriems tie persekiojimai ir ateistinė propaganda išrovė tikėjimą, palikdami jų sąmonėse tuštumą. Tokiems atgauti tikėjimą jau sunkiau. Čia ir yra tas ilgesnis kelias. Jiems patariama pradėti praktikuoti tikėjimą. Tokiu būdu pamažu jis atgis ir sustiprės.

     —    Pasak šv. Augustino, “amžinasis gyvenimas yra aukščiausias gėris, o amžinoji mirtisdidžiausias blogis. Kad įgytume pirmąjį ir išvengtume antrojo, reikia gyventi teisingai”. Ką Jums reiškia sąvoka teisingai gyventi?

     —    Kai Kristų paklausė vienas jaunuolis, ką jis turi daryti, kad įgytų tą aukščiausiąjį gėrį — amžinąjį gyvenimą, jis atsakė: “Laikykis įsakymų”. Reikia laikytis 10 Dievo įsakymų ir Kristaus paskelbto mokslo. Kito kelio nėra. Tai ir yra “teisingas gyvenimas”.

     —    Kažkas yra pasakąs, jog ir vienos sielos išgelbėjimas tolygus viso pasaulio išgelbėjimui. Turint galvoje ilgus metus, paaukotus sielovados darbui, įdomu būtų išgirsti Jūsų nuomoną šiuo klausimu?

     —    Išgelbėti vieną sielą, be abejo, yra labai didelis ir kilnus dalykas. Bet vieną sielą išgelbėję, turime žinoti, kad pasaulyje dar yra daug sielų, kurias reikia gelbėti. Kunigo svarbiausias tikslas, žinoma, yra gelbėti sielas.

     —    Na, o dabar pereikime prie kitos temos. “Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, tobulinti ir gražinti”. TaiMikalojaus Daukšos žodžiai. Taigi kalbėsime apie kalbą. Daug kas juokdamiesi sako, jog Jūs esate užsienio lietuvių Aldonas Pupkis, nes nei vienas lietuvis čia tiek nesirūpina lietuvių kalbos kultūra, kiek ja rūpinatės Jūs (Lietuvoje tą sėkmingai daro A. Pupkis). Kada ir kokiomis aplinkybėmis pajutote pašaukimą tapti lietuvių kalbos gydytoju?

     —    Gal čia nebūtų tikslu kalbėti apie kažkokį “pašaukimą”. Reikalas privertė. Pirmiau Lietuvoje žmonių kalbą “gydė” “Gimtoji kalba”. Po Lietuvos okupacijos ji buvo pradėta leisti čia, Amerikoje. Keletą metų ji čia ėjo, redaguojant įvairiems kalbininkams, bet 1968 m. tuometinis redaktorius L. Dambriūnas, nusivylęs, kad skaitytojai nekreipia daug dėmesio į šiame žurnale duodamus patarimus, jo leidimą nutraukė, pridėdamas pastabą, kad gal kas nors Čikagoje galės tęsti šį kalbos švarinimo darbą. Niekas nesiryžo. Tada 1970 metais pasiryžau aš ir įvedžiau į “Laiškus lietuviams” kalbos skyrelį, kuris yra iki šiol.

     Paskui, žinoma, tą “gydytojo” darbą tęsiau, dėstydamas lietuvių kalbos kultūrą Ped. Lituanistikos institute, vasaros seminaruose, Mokytojų savaitėse. Kalbėjau kartais per radiją, o dabar vedu Kalbos kultūros skyrelį “Drauge” kiekvieną penktadienį.

Laimina Santuoką.

     Šį darbą tęsti skatina ir Lietuvos kalbininkai.

     —    Kukliai nutylėjote apie žurnalo “Laiškai lietuviams” redagavimą. O juk šio žurnalo vienas ryškiausių bruožų yra nepaprastai graži, taisyklinga lietuvių kalba. Tiek dirbant, ar lieka laisvalaikio?

     —    Laisvo laiko daug nelieka, ypač dabar, kai amžius ir buvusios operacijos susilpnino sveikatą, kai nėra tiek energijos kaip pirmiau. Bet būtinai to “laisvo laiko” reikia rasti. Juk vienas Amerikos prezidentas yra pasakęs, jog jis taip apsikrovęs įvairiais darbais, kad per 12 mėnesių jokiu būdu jų negalėtų atlikti, bet per 11 mėnesių gali... Tad atostogos ir poilsis padeda. Aš save kaltinu, kad jau kuris laikas beveik neturiu reguliarių atostogų. Pirmiau bent porą kartų per savaitę išeidavau pažaisti teniso, bet dabar tos operacijos sutrukdė. Gal reikės vis tiek ką nors daryti... Kartais ir vieno darbo pakeitimas kitu jau yra tam tikros “atostogos”, tam tikra atgaiva... Atgaiva yra ir persimetimas bent keliais sakiniais su įdomiais žmonėmis.

     —    Edgaras Po, paklaustas patarimo, kaip būti laimingam, maždaug taip yra pasakęs: reikia siekti, kad tave mylėtų žmonės, reikia kasdien savo darbe padaryti ką nors nauja, reikia mylėti ir saugoti gamtą ir visa tai daryti, negalvojant, kas už tai tau padėkos. Ar norėtumėte papildyti laimės sąvoką?

     —    Ne vienas žmogus yra prisipažinęs: “Laimingu tapau tada, kai kitą padariau laimingą”. Jau daug kartų per pamokslus esu pasakojęs tokį gražų pavyzdėlį:

     Viena mergaitė ėjo taku ir pamatė tarp erškėčių įstrigusią peteliškę.

     Ta vargšė peteliškė plasnojo sparneliais, stengėsi išsilaisvinti, bet jokiu būdu negalėjo. Mergaitei pagailo jos. Ji priėjo ir atsargiai išlaisvino peteliškę iš erškėčių. Peteliškė, pasijutusi laisva, nuskrido, bet tuoj vėl grįžo, pasivertusi gerąja laume. Ji pasakė mergaitei: “Tu buvai tokia gera, išlaisvinai mane iš tų erškėčių. Aš noriu tau atsilyginti. Prašyk, ko tu labiausiai nori, ir tavo noras išsipildys. Mergaitė pagalvojusi pasakė: “Aš noriu būti laiminga”. Geroji laumė jai kažką pakuždėjo į ausį ir pranyko. Nuo to laiko mergaitė jautėsi labai laiminga. Tai pastebėjo ir kiti. Visi ją klausė, kokia yra tos laimės priežastis. Mergaitė atsakydavo: “Aš paklausiau gerosios laumės patarimo”. Tada žmonės ją klausė, koks buvo tas patarimas. Mergaitė pagaliau prisipažino: “Geroji laumė man sakė: “Kiekvieną dieną atsimink, kad tu kitiems esi reikalinga”. Štai kur laimės paslaptis: jeigu žinosi, kad esi kitiems reikalingas, stengsiesi jiems padėti...

     Ačiū už atskleistą laimės paslaptį. Neabejoju, kad geroji laumė daug ką yra pašnibždėjusi ir į Jūsų ausį. Todėl, kad Jūs geras ir visiems labai reikalingas!

     Na, o dabarsveikiname! Sveikiname Jus, melsdami Aukščiausiąjį Jums geros sveikatos, linkėdami neblėstančios energijos, naujų darbų visada,kaip rašė šv. Paulius korintiečiams,pasižymėdamas “tyrumu, išmintimi, pakantumu, gerumu. Šventąja Dvasia ir neveidmaininga meile, tiesos žodžiu ir Dievo jėga" (2 Kor 6,6-7).

Su italų skautais prie namelio, kuriame gimė šv. Jonas Bosco.