Tokia tamsi, niūri naktis!
Tolyn— tamsyn —
Sutemo žemėje visoj...
Gūdu ir šalta —
Ir tyliai gęsta žvaigždė danguje.
Ar dar beras atėjęs Dievo Žodis,
Ar į Betliejų kelią besuras?
Uždekit žiburius!
Uždekit, žmonės, žiburius širdžių!
Uždekit—
Meilės ir Gerumo...
Užuojautos...
Jautrumo,
Broliškumo liepsną!
Paduokite rankas vieni kitiems,
Kad vėl sušiltų širdys!
Kad brolis brolį žemėje pažintų!..
Uždekit žiburius,
Kad tamsią nuodėmingą naktį
Pro jus ir vėl— kaip tąsyk —
Nepraeitą
Betliejaus Kūdikis,
Neradęs šilumos,
Kampelio prisiglausti...
Kad nenueitų vėl
pas asilą ir jautį...
Uždekit žiburius! O, broliai!..
Uždekite tiesos žvakes,
Kad melo šaltis
sukaustytų ir pavergtų širdžių nenumarintų!
Uždekit džiaugsmo žiburius!
Paberkit ilgesio liepsnas
Ir laukit— visą naktį —
Giedodami, kaip žemė gieda!
Ir laukite,
kaip motinos širdis.
Tada Jisai ateis—
Per kietą skausmo gruodą,
Per neapykantos ledus —
Į mūsų širdis —
laukiančias, mažas,
vargingas...
Kuokštelis šieno—
nors mažų aukų,
Vargingos ėdžios —
klystanti širdis,
Ir Grotos sienos —
tai užuovėja nuo melo,
Menkutė šiluma —
tas ilgesys Tiesos!..
Ir štai — karaliaus sostas!
Jį atlydės didingi angelai,
kuriems nereikia
Atpirkimo.
Jie Dieuvi —Žmogui
nuo dabar tarnaus,
paskelbę piemenims
palaimos žinią.
Atėjo MEILĖ, kad mylėtų
vargšus ir nevertus;
Atėjo MEILĖ, kad kentėtų,
atvertų nuodėmės vaikams
dangaus vartus;
ŠVIESA atėjo, kad nušviestų
aptemusius skliautus...
Uždekit, žmonės, žiburius širdžių!
Uždekit!
MEILĖS ugnimi! —
LACRIMA