JUOZAS PRUNSKIS

     Kai mokiausi Rokiškio gimnazijoje, moksleiviai turėjo paprotį įsigyti mažus albumėlius, į kuriuos prašydavo draugus įrašyti keletą sakinių atsiminimui. Giliai į širdį man įsmigo įrašas, kuris mane jau lydi daugiau kaip šešis dešimtmečius.

     “Viskas praeis, pražus kaip sapnas,
     Gyvenimo laimė ir skausmai,
     Ateis mirtis ir šaltas kapas,
     Pakvies ilsėtis amžinai... ”

     Tai man buvo paskatinimas ieškoti gilesnės prasmės gyvenime, kad į tą šaltą kapą, į tą kelionę amžinybėn neišeičiau tuščiomis rankomis.

     Tai verčia žmogų pagalvoti apie gyvenimo prasmę. Didieji žmonės mums gali būti pavyzdžiu, kaip savo gyvenimą įprasminti. Vienas iš kūrybingiausių Europos žmonių ir vienas iš talentingiausių rašytojų Levas Tolstojus, atsisakęs grafo prabangos, po nuodugnių mąstymų rašė: “Mano malda yra tokia: kas gyvena Dievo meilėje, Dievas gyvena jame. Jeigu mes mylime kitą žmogų, mumyse išsipildo Dievo meilė. Broliai, mylėkime vienas kitą, nes Dievas yra meilė”.

     Šitokia idėja persiėmusiam žmogui net ir pati gamta darosi prasmingesnė. William Ward rašė: “Kiekvienas saulėtekis yra žinia iš Dievo ir kiekvienas saulėleidis yra jo parašas”.

     Vienas iš įžymiųjų mūsų amžiaus mokslininkų Charles A. Coulson mums primena: “Mokslas išryškina Dievo veidą. Mokslas yra vienas iš didžiausių Dievo pagarbinimų, nes padeda suprasti, ką Dievas yra padaręs”.

     Buvo laikai, kai žmonės buvo įsitikinę, kad žemė stovi vietoje, o saulė, žvaigždės ir visa visata sukasi aplink. Tai buvo, kaip mokslas įrodė, didelė klaida. O vis dėlto atsiranda žmonių, kurie daro dar didesnę klaidą, manydami, kad jie yra pasaulio centras, viskas turi suktis aplink juos, viskas turi darytis taip, kad jie visuomet pasiliktų centre, o visi kiti taikytųsi prie jų. Jei toks žmogus tvirtai laikosi savo egocentrizmo ir egoizmo, jis tampa diktatorium savo šeimoje, aplinkoje, organizacijoje, kuriai priklauso.

     Žinoma Niujorko didmiesčio vieta yra vadinama Rockefellerio centru. Jo įsteigėjas buvo J.D. Rockefeller. Jo memorialiniame paminkle yra išgraviruotas jo gyvenimo dėsnis, pagal kurį jis stengėsi savo dieną tvarkyti: “Aš tikiu išmintingiausią, mylimiausią Dievą, kokiu vardu jį bevadintume, ir tikiu, kad kiekvieno individo aukščiausias išsipildymas, gražiausia laimė ir didžiausias naudingumas randami harmoningame gyvenime pagal jo valią”.

     Taigi Dievas yra mūsų kelrodis, mūsų gyvenimo švyturys ir įprasminimas. Čia daug padės dažnesnis pagalvojimas, ar Dievas yra manimi patenkintas, ar savo mintyse, pokalbiuose ir darbuose aš vadovaujuosi Dievo ir artimo meile, ar nesuklumpu, kai reikia vykdyti jo įsakymus. Mūsų sąžinė, mūsų širdis, jei tikrai būsime nuoširdūs, duos atsakymą, kurio paklausydami įprasminsime savo gyvenimą, varydami gilesnę vagą gyvenimo dirvonuose.

     Mokslininkas dr. Alexis Carrel, laimėjęs Nobelio premiją už pradėjimą sujungti kraujagysles ir persodinimą gyvybinių organų, savo knygoje “Man the Unknown”, patekusioje į labiausiai perkamų knygų sąrašą, aprašė Liurdo stebuklus, kur patyrė gilų įspūdį, kai pamatė staiga užgyjant žaizdą darbininko rankoje. Jis skelbė, kad religinis aktyvumas pasireiškia polinkyje į Galybę už šio pasaulio. Ta apsiracija, kad ir neformuluotoje maldoje, neša mus į absoliutų grožį, veda į vidinį stiprumą, dvasinę šviesą, neišpasakytą ramybę.

    Ne vienam gilesnę gyvenimo prasmę atskleidžia gamtos stebėjimas, įžvelgiant Kūrėjo visagalybę. Taip, pvz., teisininkas ir politikas W. Jennings Bryan buvo smarkiai paveiktas, stebėdamas ir svarstydamas arbūzo sėklą. Laikraštyje “Omaha World Her-ald“ jis aprašė, kaip jis buvo paveiktas arbūzo grožio. Jis stebėjo mažutę arbūzo sėklą, iš kurios išaugo 40 svarų vaisius. Ta sėklelė, čiulpdama vandenį ir žemėje esantį maistą, veikiant lietui ir saulei, išaugo į vaisių, sveriantį du šimtus tūkstančių kartų daugiau negu ji pati. Iš jos išaugo raudoni skanūs viduriai, o pats arbūzas apsidengė stipria žalia luoba.

    Ir tas išsimokslinęs teisininkas klausė, iš kurgi ta sėklelė gavo tokią jėgą. Jam tas nuostabus gamtos reiškinys atskleidė didžiąją Tvėrėjo galybę, kuri spinduliuoja nepaprastais įvykiais gamtoje. Tad iš jo širdies prasiveržė žodžiai: “Žmogus yra religinė būtybė. Jo širdis instinktyviai ieško Dievo”. Taip pat jis primena, kad mūsų gyvenimo įprasminimas ir yra geriau įžvelgti gamtos reiškiniuose Tvėrėjo pėdsakus, suvokti mūsų gyvenimo uždavinį, neiti šunkeliais, o stengtis pakelti akis į žvaigždes.

    Kaip ateitininkų agronomų korporacijos “Agricola” šūkis skelbia: “Žemę pamilęs, saulės ilgėkis!” O dabar žurnalas “Caritas” savo pirmame viršelio puslapyje skatina: “Kilti ir kelti!”