RITA VINCIŪNIENĖ

    Mylėti reikia su saiku, — užgirdau šiandien. Saikas meilėje — taip svarbu! —    įrodinėja man. Meilė ir saikas. Pasakyk apie tai romantiškai keturiolikmetei, virpančiai nuo kiekvieno jos bendraklasio pažvelgimo. Išskės akutes ir pagalvos: kokia kvaila tu, teta! Primink saiką aštuoniolikmečiui individualistui, visą dieviškai moterišką grožį reginčiame tik vienos — JOS —    kaklo išlinkimuose. Gera tau kalbėti, kai viskas praeity! — sumurmės ir nusigręš. Na, ir besaikis tavo jausmas! — papriekaištauk keturiasdešimtmetei savo bičiulei, įsivaizduojančiai, jog tik dabar sutiko Jį, Tikrąjį ir Vienintelį. Ne. Mylintiems meilėje saiko geriau nepriminti.

     Nors labai tvirtai žinau: kiekviena žemiška meilė praeina, nublanksta, kasdienybe tampa. Buvusi besaikė tada atsigręžia neapykantos mirksniais ir kerštauja kerštauja... Nes vis tai — besaikė meilė, rūsti neapykanta — tik žemiška. O dangiška?! O prisirišimas prie Tavęs, Viešpatie, meilė Tau, Jėzau Kristau, tobuliausias mūsų Vaizdiny, mūsų vilčių Nešėjau ir Įkūnytojau? Ar ir ji turi būti su saiku?!

Smuglevičiaus salė — seniausia universitete. Freskomis ir paveikslais ją dekoravo žymus lietuvių dailininkas, universiteto profesorius P. Smuglevičius (1745-1807). Dabar čia Mokslinės bibliotekos skaitykla.Juozo Polio nuotr.

     Taip, pasauliui keisti šventuoliai, didžiumą savo laiko praleidžiantys su malda lūpose ir prie altorių. Beje, ar jų yra dabar, pas mus, apie mus? Nujaučiu, kad yra! Ir — atleisk, Viešpatie, man, begėdei didžiuoklei! — pati tokia noriu būti. Noriu kasdien dalyvauti pamaldose, būti su Tavim, Viešpatie, priimti Tave į savo širdį ir atsidusti: nepalik manęs, tobulasis mano Vaizdiny ir mano Viltie! Bet... aplinkiniai nužvelgia pašaipiais žvilgsniais: sudavatkėjai visai! be saiko jau! — ir... susiraitau sofos kamputy su knyga rankose: nebaisiu jau, ne... Noriu dažnai dažnai kelti akis į Dangų, kur Tu, Viešpatie, toks paslaptingas ir nematomas, bet esantis, noriu kalbėtis su Tavimi, bendrauti, melstis, noriu, kad rožančiaus karoliukai virpintų pirštus kasdien, kasdien. Bet... ausį pasiekia aplinkinių nuostaba: darbo nebe nusitveri, ar ką?! — ir... krinta rožančiaus vėrinėlis iš delno, sustingsta lūpos vidury Sveikamarijos.

     Pasaulis ir čia reikalauja saiko. O mano siela besotė! Kaip man gyventi?!

*  *  *

     Mielieji! Brangieji! Nepakartojami mano vaikai! Atsisveikinu su jumis. Daug daug kas liko nepasakyta. Pamiršau, nedrįsau, nenorėjau, o gal ir jūs netroškot išgirsti. Bet dabar jau viskas vis tiek. Kraunat į mano glėbį rožes ir dėkojat dėkojat. O ir aš — kam primenu, kad būtų stipresnis, ištvermingesnis, aukščiausiajam palinkiu augti dar didesniam, kito atsiprašau už savo nedėmesingumą, kitam pažadu susitikti, kažkurio paprašau nepamiršti manęs, o kažkurį tik tyliai pabučiuoju į skruostą. Man jau graudu su tuo kalnu rožių ant kelių, o jūs vis einat ir einat aplenkdami kitas — mano kolegų — kėdes. Jų rankose tik po vieną kitą žiedelį. Pasidalinsiu, — pamanau ir laukiu iškilmių pabaigos. Bet ar jie priims žiedus iš manęs, ar supras mane teisingai? — suabejoju. O ir jūs — ar neįsižeisit? Juk mačiau priekaištingus jūsų žvilgsnius, kai po egzamino man sukrautas gėles išdalinau kolegoms. Jūs kišot puokštes į rankas pabrėžtinai pridurdami: mokytoja, čia jums! Aš gi — o įžūlioji! — pagalvojau: papirkti norite, neišdegs! — ir, suskaičiavusi visus kolegas, padalinau žiedus po lygiai. Nesijaučiau smagiai. Bet dabar dar nejaukiau. Ak, vaikai, vaikai, na, kodėl jūs neišmokot bent atsisveikinimo akimirką savo meilę visiems padalinti po lygiai?! Ne visi vienodai jos nusipelno! — girdžiu jūsų griežtą, tiesų atsakymą. Bet, mielieji, kai gyveni su Dievu, kai širdy nešiojies meilę Aukščiausiajam ir Tobuliausiajam, argi tada nesinori savo jausmą, savo padėką, pagarbą, dėmesį dalinti visiems vienodai?! Kalta ir aš. Neišmokiau jūsų šito. Todėl atskyrusi glėbelį gražiausių žiedų nunešu prie Šventojo Antano altoriaus ir suklumpu maldai už jus visus. Ir už save, jums prasiskolinusią svarbiausiąja pamoka. Viešpats teatleidžia mums visiems. Mes keisimės, mes augsime, mes tobulėsime!

     O šiandien visuose kambarių kampuose išstatytos jūsų, vaikai, dovanotosios puokštės jau barsto lapelius, rožių žiedai jau lenkia galveles — vysta, nyksta, tuoj neliks jūsų meilės ir padėkos, įkūnytos žieduose, nė ženklo. Nejaugi tik tiek ir iš mūsų bendravimo — susitikimų, pašnekesių, ginčų? Iš linkėjimų vienų kitiems, pagalbos, dėmesio — tik tiek?! Nubirusius žiedelius surinksiu, žiedų aromatas savaime išgaruos — o kas toliau?

     Va kaip, mieli mano vaikai, Viešpats mus moko suprasti viso, kas žemiška, nepastovumą ir laikinumą. Dėkokime Jam už Didžiausiąją Gyvenimo Pamoką.

*  *  *

     O kaip sunkiai aš ryžausi savajam FIAT!.. Vienas Dievas ir Tu, Dvasios Vadove, tai matei. Matei, tyliai stebėjai ir laukei. Gal jaudinaisi, gal nusimindavai, išgirdęs drastiškesnes gaideles mano žodžiuose, bet neišsidavei, tylėjai. Leidai man pačiai rinktis. Ir tik po visiško apsisprendimo pasakei: o už slenksčio — kelias toliau...

     Sėdžiu štai lyg ir tame pačiame kambaryje, supa mane tie patys daiktai — tos pačios margos knygų nugarėlės lentynose, ta pati mamos nuotrauka, ramiu, geru ir viską suprantančiu žvilgsniu stebinti mane iš anapus, rankšluostinė su drobiniu aštuonianyčiu —    kaimiškos seklyčios apgailėtinas simbolis —    bičiulių padovanota gėlė (kuriai net vardo, beje, nežinau), išsikerojusi, išaugusi ant prietemos priglušintos palangės, vėjelis pro atvirą langelį užuolaidą krap krap kutena, vos vos prisiliesdamas prie lengvo audinio. Tas pats sienų margumas, tie patys vakaro šešėliai, žaidžiantys minkštasuolių audiny, ta pati auklėtinių padovanota keramikinė žvakidė, pasipuošusi aptirpusio vaško žvyneliais, tas pats medinis Kryžius ant sienos... Viskas, o viskas tas pat. Ir prieš metus, ir prieš keletą metų, ir užvakar,, vakar, ir — dabar. Ir rytoj! Tik aš! Tik aš jau kita. Vienas Viešpats Dievas težino, kokia aš kita. Džiaugiuosi, nors neramu. O g;al net baugu?! Ko bij.au?.. Visų pirma savo džiaugsmo bijau. Ar būsiu aš verta, Viešpatie, savęs, tos kitos, — baugu. Ar nesuabejosiu, ar neimsiu apgailestauti savojo apsisprendimo, ar nesuklupsiu čia, tuoj pat už slenksčio, baugu. Juk ir pats Viešpats padės! — pasakei Tu, kantrusis Dvasios Vadove, užgirdęs tokias mano abejones.

     Pats Viešpats padės! Tikiu, pasikliauju, nusiraminu. Pats Viešpats padės! Džiaugsiuos ir toliau JO veikimu mumyse.

*  *  *

     Aš tvirtai nusprendžiau eiti į polikliniką ir darytis abortą! — sarkastišku dvidešimtmetės balseliu paskelbia savo nuosprendį jauna, firminiais rūbais pasipuošusi mergina. Tai ir eik, ko dar čia, prieš mane, atsisėdai! — vos susilaikau nešūktelėjusi, bet garsiai pasidomiu: o priežastys? Per anksti!.. Laukiu. Kas dar? Niekas — tik per anksti! Na, apie tai, mieloji, reikėjo galvoti prieš atsigulant šalia vaikino! Žybteli akutėm, papučia lūputes. Suprantu — taip nesusikalbėsim. Todėl sutramdau save ir ieškau kitokių žodžių, kitokių argumentų, šiltesnės ir jautresnės minties. Atrodo, surandu. Kalbu, mintimis probrėkšmais padėkodama: ačiū, Viešpatie, Tu man padedi! Ieškau žodžių, kuriuos pajėgtų suprasti ir ji, ta šauni, ekstravagantiška gražuolė, sėdinti prieš mane ir besitikinti ... ko? Nesuprantu. Juk iš bėdos (o aš sakau, kad tai —    tavo džiaugsmas, mieloji! tavo įsčiose —    tavo džiaugsmas!) aš jos neišvaduosiu. O sėdi. Kažko laukia, kažko tikisi. Ir jau nebesiginčija. Ir sarkazmas išgaravo — kaip nebūta! Ir tokia rami — gal pasitikėjimo savimi neteko, gal širdelė nuolankumu pildosi... Svarstau ir dar kalbu: aiškinu, įrodinėju, įkalbinėju, pasiūlau su katalikiško Šeimos centro medikais pasikalbėti, o gal net su... kunigu. Išsigąstu pati savo drąsos —    ar neperlenkiau lazdos? “Tai aš užeinu ir į bažnyčią”. — nuramina mano “bėdon” patekusi gražuolė ir paima ištiestą kortelę su telefono numeriu. Dar nekyla. Dar sėdi. Kas ją prikaustė prie kėdės?!

     Šis klaustukas neapleidžia manęs ir išėjus į gatvę, kur mašinos pro šalį švilpia tarsi nežemiškos būtybės, o žmonės, medžiai, namai, tvoros ir dulkini šaligatviai — viskas nerealu, tolima, svetima, šalia manęs ir šalia dvidešimtmetės mano klientės. Jau žinau: mes dvi susitikom, nes Viešpaties tvarinys jos įsčiose šaukiasi pagalbos. Dabar lieka tik svarbiausia — ar busimoji motina užgirdo tą pagalbos šauksmą, ar taip įvykdys pažadą nusikratyti kūdikiu, išsilaisvinti iš “bėdos”, apsivalyti.... O, kad ji žinotų, ant kokios juodos, nuodėmingos pragarmės kranto stovi, o, kad žinotų!..

*  *  *

     Palaiminga šventadienio nuotaika. Ramybė. Jau pradėjau jos laukti nuo pat savaitės vidurio, o gal net ir pradžios. Jau išmokau ja džiaugtis ir gėrėtis, ja gyventi ir joje stiprėti.

     Neskubėdama keliesi, prausiesi, rengiesi. Išsiverdi kavą. Persižegnoji, padėkoji Viešpačiui už saulę, orą, vandenį ir duoną. Už save, už savo dukras padėkoji. Įsijungi televizorių ir išklausai Sekmadienio homilijos, kurią skaito gero veido ir protingų akių kunigas. O tada jau išeini. Kelias iki bažnytėlės įprastas ir iki minutės apskaičiuotas. Patenki į pirmųjų; sekmadieninių Mišių pabaigą, o išklausysi antrąsias ir Sumą.

     Bet šiandien truputį kitaip. Šiandien pirmosios Mišios — Šeimų Mišios, vaikų palaiminimo šventė... Todėl jos užsitęsė, ir aš patenku įjaukiią bažnytėlę,pilną išpuoštų vaikų — didelių, mažų ir visai mažyčių kūdikių, dar nenulipančių nuo motinų rankų. Jie eina, juos veda, neša porelėmis prie altoriaus, kur kunigas kiekvienam jų deda rankas ant galvos, suteikdamas pialaiminimą. Pabandau; įsivaizduoti save, vedančią prie Altoriaus abi, jau į trečią dešimtį įkopusias, smaugusias savo dukras, klupdančią jas po kunigo rankomis ir pačią save, parpuolusią po savo kalte... Per vėlu, mieloji, tai padaryti privalėjai žymiai žymiai anksčiau! —ironizuoju sau. Graudu, nelinksma, sekmadienio, ramybė sudrumsta. O šalia dar užsikūkčioja senyvo amžiaus moterėlė. Garsiai, pastriūbaudama verkia ir šluostosi ašaras, verkia iar šluostosi. Kas atsitiko? — noriu pasilenkti ir paklausti, bet užgirdusi, kaip Tėvas pranciškonas kalbasi su trimečių, penkiamečių vaikiukų būreliu: ar atsikelsi kitą sekmadienį? ar ateisi? — atsikelsiu! ateisiu — suprantu viską be žodžių. Graudina Dievo vaiko — tyras, švarus žvilgsnis, virve perjuostas abitas, basnirčios kojos — pašnekesys su tokiais pat tyrais Dievo kūdikėliais. Susitiko vaikas su vaiku ir pasišnekėjo. Visai nevaikiškai, o labai rimtai.

Didžiojo kiemo pietryčių kampe kyla aukščiausias Vilniaus senamiesčio bokštas — XVII a. pradžioje statyta Šv. Jono bažnyčios varpinė. Juozo Polio nuotr.

     Tokia šio sekmadienio pamoka man. Ačiū Viešpačiui.

     Diena po išpažinties. Kai nieko nenori matyti, tik Jį, Viešpatį (o Jis, deja, nematomas). Kai nieko nenori veikti, tik melstis melstis (o tave spaudžia pareigos, buities rūpesčiai). Kai norisi apglėbti visą pasaulį ir karštai pasakyti: myliu!.. Ir tai močiutei, kuri su lazdžiuke išbando šaligatvio plyteles. tik tada kelia numintu batu apautą koją —    pribėgi, padedi susvyravusiai atsitiesti. Ir tam vyriškiui, užleidusiam savo vietą autobuse ir mandagiai pasitraukusiam prie durų, — atsistoji ir tu greta, nes pamatei žilagalvę moterėlę, kuri daugiau pavargusi už tave. Ir tai šešiolikmetei, taip žavingai sukiojančiai vos ne iki dvišakumos apmuogintas šlauneles — graži tavo jauna ir nesutepta siela, o ne kūno išlinkimai, suprask tai, mieloji. Ir nutrūktgalviui savo mokinukui, praūžusiam pro tave ir vos neišbarsčiusiam sąsiuvinių krūvelės iš tavo rankų — sutok, kur bėgi, tu esi toks pat brangus ir gražus Dievo tvarinys, todėl pasikalbėkim. Ir dukrai, supykusiai ant viso pasaulio, nes siuvimo mašina užsikerta ir brėžia šilkiniame jos kūriny kreivą siūlę, —    kokia tai smulkmenėlė palyginus su viskuo, ką Viešpats mums skiria šioje žemėje... Visiems., visiems, ką šiandien sutinku, kas mane užkalbina, kas tik šmėkšteli akyse, o kas tik į mintis užklysta, — visiems be išimties noriu šaukti: myliu! Myliu, nes jaučiu — Viešpats su manimi! Neatšaukiamai todėl trokštu, kad Viešpats būtų su visais, kad liudytų save kiekviename, net pačiame menkiausiame savo tvarinėlyje, kad kiekvienas pagal JO paveikslą sukurtasis bent trumpą mirksnį pajustų: JIS YRA!.. Myliu, nes ausyse dar tebeaidi ramus Dvasios Vadovo balsas: kaip gražu gėrėtis ir džiaugtis Viešpaties veikimu mumyse! O taip!.. Atsidustu ir prašau Viešpatį kiek galima ilgiau pratęsti šias šventas akimirkas po išpažinties.

*  *  *

     Kunigo malda. Kada ją pirmąkart pajutau? Beprasmis klausimas, nes neprisiminsiu. Tik žinau, kad tomis akimirkomis, kai staiga nei iš šio, nei iš to pajusdavau keistą, visiškai nesuprantamą, žodžiais sunkiai apibrėžiamą trauką į kažką aukščiau, bet toliau nuo realios, kasdienės, įprastos egzistencijos, nevalingai suimdavo noras šaukti; kunige, ką darai? paleisk?.. Nustebdavau pati užgirdusi savyje tokį absurdišką priekaištą. Paskui noras priešintis dingo. Jį pakeitė keistas vidinis virpulys ir aiškus minties nuskaidrėjimas. Giedra, gera, ramu, viskas paprasta ir aišku. Retos akimirkos, bet kaip jos mielos, kaip reikalingos, kaip gydančiai veikia ir kaip jų lauki!.. Tik neseniai supratau: tai ir būdavo kunigo maldos akimirkos. Maldos už mane — menką, ieškančią, klaidžiojančią, o taip dar neseniai buvusią aklą, ilgą laiką vaikščiojusią su banalybių valkčiu ant akių. Kaip gali jaustis, kai kunigas kukliai ištaria: paprašiau Viešpatį pagalbos, matyt, išklausė!?. PAPRAŠIAU VIEŠPATĮ... O kartą netgi: aukojau šv. Mišias už tave!.. Ačiū, — sumurmi, nebežinodama, kaip besijausti. Todėl sakau: garbė tam Viešpaties Tarnui, taip dorai besirūpinančiam kitų sielų išganymu. Belieka melstis pačiai — už viso gyvenimo nuodėmes. Ir taip pat prašyti Viešpatį, kad Jo kūriniai susilauktų kiek galima daugiau tokių pasiryžėlių, paskyrusių save Jo tarnystei. Garbė Viešpačiui! Garbė Jo Tarnui! Kitų sielų besąlygiškas atsivėrimas tebūnie jam didžiausias atlygis iš Tavo, Viešpatie, rankų!

* * *

     Sausra. Gamtoje ir sieloje. Pievos, kuriose anksčiau sodrią žolę kramsnodavo tingiai atrajodami sotūs galvijai, — rudos, nuogos. Dykvietės, o ne pievos. Laukuose javai — jau nebe javai, o tik sausi stagarėliai žaisliukams pinti. Dirvose daržovės sunyko, dar nespėjusios suklestėti, — nebeišgelbėsi. Miestų aikštės — tarsi po gaisro, gelsvais pelenais nubėrusio visas vejas. Viešpats baudžia, Viešpats primena, Viešpats perspėja... Sausra gamtoje.

     Ir sieloje. Trūktelėjo tarsi dalgiu mintis: kažkas pasityčioti nori iš mano ėjimo prie Viešpaties. Senka gaivinantis vilties šaltinis, senka. Tuoj išdžius. Instinktyviu grauduliu, stichiškomis ašaromis išsilaistys išsilaistys ir išdžius. Ir liks stagarai, išdegusi plynė, bevertė dykvietė... Viešpatie, už ką Tu mane baudi?! Mokai? Bandai? Primeni ir perspėji? O gal tik paprasčiausiai pataisai mano nuklydimą šonan. Neprisirišk prie jokio mano kūrinio žemėje, — sakai, o aš negirdėjau. Jis laikinas, akimirka :— ir jo neliks, — tikinai, o aš tik atlaidžiai šypsojausi. AŠ būsiu visur ir visada! — įrodinėjai, o aš neįsiklausiau. Jei taip, Viešpatie, jei atitaisai mano nuklydimą, tuomet... ačiū! Už sausrą sieloje. Ji juk bus laikina. Praeis metų akimirka — ji vėl sužaliuos viltimi. “Nežiūrėk daugiau į save kaip į išdegintą žemę... Leisk kristi ryto ašaroms, Jo meilės rasai”, — perskaičiau kažkur maldos žodžius. Juos kartosiu, kartosiu... Ir palengvės. Ką gi, nutolini man brangų ir reikalingą žmogų nuo manęs, bet pats, O Viešpatie, nenusigręžk, nepalik manęs. Žinau: nesu verta! Bet juk tu glaudi prie savęs ir nevertus. Suvokdama, kad Tu manyje apgyvendinai savo Malonės stebuklą, parinkai atidų jo, to stebuklo, globėją, stebėtoją, dalyvį, todėl prašau tik vieno: būk iki galo teisingas, leisk man likti ištikimai Tau, stebuklo Kūrėjui, ir Jam, Tavo stebuklo dalyviui. Pirmąkart gyvenime taip noriu būti ištikima! Argi šis noras nevertas Tavo dėmesio? Nenoriu likti išdeginta žeme, nenoriu...

*  *  *

     Ko vertos ilgos kalbos apie krikščionišką artimo meilę, jeigu nėra ir niekuomet nebuvo nė vieno žmogaus, kuriam galėtum viską, o viską paaukoti? Netgi gyvybę — ir net nedvejodamas. O mano gyvenime — buvo toks žmogus? O kaipgi. Ir ne vienas. Ir YRA. Taipogi ne vienas. Brangios, niekuo nepakeičiamos, į nieką neišmainomos, mylimos nuo pat pirmo krustelėjimo tavo įsčiose būtybės — mano kūnas ir kraujas. Brangus, artimas, netgi būtinas mano egzistencijai žmogus, kuriam patiki slapčiausius sielos virptelėjimus, su kuriuo riša dvasios giminystė... Vadinas, puiku, vadinasi, aš turiu teisę kalbėti apie krikščionišką artimo meilę.

     Deja. Jaučiu, kad tokios kalbos lieka kalbomis, o žodžiai — beverčiai ir tuščiai skambantys. Kodėl, kai tik išgirstu apie krikščionišką artimo meilę, vis prisimenu Putino posmus apie šventeivas saldžiomis kaip cukrus šypsenomis, kurių akys pakeltos į dangų, o širdys — klampaus dumblo pilnos? Nejaugi todėl, kad matau savo aplinkoj tokio —“šventeiviškumo” apraiškų? Na, taip, yra žmonių, kurie ir mandagų paslaugumą, ir dėmesį, ir susirūpinimą kitu ir net meilę jam, savo artimui, gali vaidinti. O širdies gelmėj likti šaltas, abejingas, gal net neapykanta kitiems apsinuodijęs žmogus. Žmogus, stropiai bandantis atlikti krikščionišką pareigą, kurią jis pats sau prisiėmė, manydamas, ko gero, taip labai gražiai įtinkąs Viešpačiui, tarnaująs Jo tvariniams. Šalta ir nejauku šalia tokio žmogaus. Tai ar gali jis Viešpačiui patikti? Ir aš su savo pusine krikščioniška artimo meile — ar patinku Viešpačiui? Ar Viešpats mus moko mylėti tuos, kurie mums reikalingi ir kuriems mes — ne bereikšmės būtybės, ir nusigręžti nuo tų, kurie nemalonūs, nusibodę, įkyrėję? Tai kodėl aš taip neįsiklausau į šią Šventojo Rašto tiesą, kodėl dar neatlikau šios didžiojo Kūrėjo mums visiems skirtos užduoties, kodėl neišmokau Jėzaus Kristaus lūpomis taip karštai aiškintos pamokos?

     ... Ko vertos tada visos ilgos kalbos apie artimo meilę?

* * *

     Kaip karalius sėdi skausmas savo soste marmuriniam! — giedojo poetas giesmę SIELVARTUI, nes žinojo jo skonį. Atėjo ir man tokia diena. Kai skausmas — karalius įsirioglino visom keturiom į sostą — mano sielą. O kaip dažnai iki šios akimirkos vis pamąstydavau — na, kodėl, ak, kodėl man taip gera, šviesu, ramu? Aplinkui tiek daug kančios, ašarų, sielvarto, o aš sau leidžiu dienas tyliai, ramiai, be didesnio rūpesčio ar sukrėtimo. Netgi nusistebėdavau: už ką man, Viešpatie, tos ramios, tylios dienos? Ar aš verta tos dovanos, tos malonės?.. O, kaip aš daug ko, pasirodo, nesupratau. Juk tyla, ramybė buvo netvari, netgi apgaulinga, gerumas ir šviesa — trapi, netgi pavojinga. Visa tai vedė į didelį, iki šiolei dar nepatirtą ir neragautą skausmą — sielvartą. Lėkiau, kaip plaštakė į liepsną lėkiau. Banalus palyginimas, bet šiuo atveju jis nepaprastai man tinka. Apsvilau, apdegiau, sėdžiu tuščiame kambary, spaudžiu rieškučiose virpančią savo paklydėlę sieliūkštę ir kukčioju kukčioju. Už ką? Kodėl? Kam to reikia, Viešpatie?.. Ir vėl, ir vėl Tau, Visagali mūsų širdžių Valdove, priekaištauju, ir vėl Tu man neįtikai...

    O Dangūs, nejaugi aš Jūsų tvarinys — toks nevykęs?!

    Kaip karalius sėdi skausmas... O taip! Ir tegu. Ir reikia jo, jau seniai reikėjo. Sielai nuo to bus geriau! — pasakė mano Dvasios Vadovas. Jis teisus. Jis žino, ką kalba. Na, nusišluostyk ašaras, mieloji, ir padėkok Viešpačiui už skausmą — karalių. Jis apvalys tavo sielą, tikėk!

(Kaunas, 1992)