ALFREDAS GUŠČIUS
“Aš jums sakau — be kraujo praliejimo lietuvių tautos protas nepraskaidrės!” — tvirtino pusamžė moteriškė studentų piketo prie LDDP būstinės metu. Neturėjau laiko vėpsoti į bevėstantį jaunimo protestą, kadangi skubėjau su reikalais, todėl negalėjau atsikirsti ar padiskutuoti su energingąja “kraujo praliejimo” šalininke. Neišsakytos jai kontrmintys slegia širdį ir vis vien veržiasi į viešumą.
Kaip būčiau jai atsikirtęs? Greičiausiai taip:
1) negirdėjau, ar kraujas praskaidrina kieno nors protą, na, gal ir pasitaiko vienas kitas toksai unikumas, bet dažniausiai jo prasiveržimas veikia priešingai;
2) “proto praskaidrinimas” kraujo kaina visuomet susijęs su tautos gretų praretinimu;
3) kraujo arba keršto šaukimasis prieštarauja krikščioniškajai moralei — taigi, tamsta, šitaip teigdama, išsiduodi esanti bedievė, vadinasi, bolševike...
Kraštutinumai susieina — ir ultrapatriotai, ir ultrabolševikai statytini į vieną lygmenį. Nepaisant jų platformų skirtingumo, priemonės, pasirinktos kovai, ir tomis priemonėmis pasiekti rezultatai — panašūs. Ultrabolševikai (leninistai, stalinistai), smurtu, krauju stiprinę komunistinę ideologiją, vulgariais, žiauriais metodais vieniję liaudį, seniai jau rankioja savo “laimingos visuomenės” statybos nuolaužas. Ne vieningą tautą, o sukiužusią... geldą vieną negražią dieną išvystų ir tie ultratautiniai patriotai, kurie ne su meilės, teisingumo, doros vėliavomis, bet su keršto, smurto ir kraujo kalavijais išeitų į naujos, teisinės-demokratinės (ir europinės!) Lietuvos kūrybą.
Kraštutinumai - susieina. Jų buvimas slegia kiekvieno nuosaikesnio, subtiliau jaučiančio ir mąstančio individo sielą... Tačiau sakykite — ar mūsų mažutės Lietuvos nesaugo Dievo Apvaizdos akis? Saugo! Juk nežinia dar kaip būtų išsiteliuskavę destrukciniai porinkiminiai įvykiai, jeigu juos nuo visų Šventųjų ir Mirusiųjų paminėjimo dienų būtų skyręs, pavyzdžiui, mėnesio arba net dviejų savaičių laiko tarpas? Dabar tasai tarpas tesudaro tik kelias dienas. Tikiu, kad būtent šitų taikingų ir gedulingų dienų artumas, jų ypatinga rimties, atlaidumo ir gerumo dvasia nejučiomis prasismelkė į daugelio mūsų mintis ir jausmus, tikriausiai esmingai pakoregavo kai kurių ultrasmarkuolių etines nuostatas, pašnibždėjo jiems, jog aplinkui juos esama ne tiktai siaurai egoistiškai pragmatiškų bet ir universaliųjų, amžinųjų, galbūt paslaptingųjų dalykų. Galbūt jie suvokė, kad šitokių dalykų akivaizdoje nevalia neatsakingus pranašavimus skleisti bei piktdžiugiškai erzelioti ar šokinėti, bet būtina rimtai gilintis į savo vidaus ir išorinio pasaulio esmę, giliai susikaupti ir medituoti.
Kaip tiktai tokių nuotaikų vedini daug vilniečių praėjusio spalio pabaigoje rinkosi į darboviečių sales, į miesto klubus. Šių eilučių autorius lankėsi Rašytojų sąjungoje. Daug ką per praėjusį rinkiminį mėnesį bei per pačius rinkimus ir pirmosiomis dienomis po jų buvau išgyvenęs, tačiau tikrąjį dvasios katarsį patyriau šičia, nekūrenamoje RS klubo salėje, be garso plevenant mirusiųjų plunksnos brolių ir sesių atminimui uždegtai žvakei, sklindant A. Mickevičiaus “Vėlinių”, V. Mykolaičio-Putino, Salomėjos Nėries poezijos elegiškiems posmams, perteikiamiems sodriu Laimono Noreikos balsu, klausantis graudžių Irenos Bražėnaitės atliekamų raudų, nuoširdžių M. Kontrimaitės, J. Mikelinsko, V. Dautarto, I. Pikturnos žodžių apie mirusius kolegas, artimuosius, apie tai, kaip gyventi gyviesiems, kuo tikėti, į ką atsiremti.
Manau, jog mažai kas iš skaitytojų nepritars minimą susikaupimo vakarą vedusio poeto Algimanto Baltakio žodžiams: “Mirusieji gali labai daug, kadangi tiktai jie pajėgūs sutaikinti mus, gyvuosius, kai mes patys, atrodo, jau nebegalime susikalbėti... Gyvenimo sunkumų nuvargintiems ir žemiškuose reikaluose susipainiojusiems žmonėms patarčiau dažniau apsilankyti kapinėse ir bent kartą per metus pakliūti į observatoriją ir pažvelgti pro teleskopą į begalinę žvaigždėtą erdvę”.
Argi nevertas dėmesio šis poeto pasiūlymas? Kviečiu juo pasinaudoti ir patsai stengsiuosi kuo greičiau priglusti prie galingo teleskopo akies.
Gal tada, kaip kadaise įžymusis Karaliaučiaus filosofas, ir mes išgyvensime ontologinę nuostabą, sukeltą virš mūsų plytinčio begalinio dangaus ir moralės dėsnių, veikiančių mumyse...
■ Lietuvoje dabar yra daugiau kaip 50 jėzuitų: 34 kunigai, 9 broliai, 1 klierikas ir 8 naujokai, jėzuitų namai jau įkurti Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje ir Biržuose. Kaune veikia jėzuitų gimnazija. Jėzuitų provincija yra gavusi juridinio asmens teises.
■ Lietuvą jau pasiekė tikybos vadovėlis vyresnėms klasėms “Tikėjimas ir gyvenimas”. Jis buvo išspausdintas Austrijoje 100.000 tiražu.
■ Vakarų Europoje yra apie 22.000 sektų. Joms priklauso apie du milijonai žmonių iš 337 milijonų gyventojų. Taigi jos sudaro 0,6% visų gyventojų. Taip paskelbė “Katalikų pasaulis” Nr. 16.