RITA LATVĖNAITĖ
Pašoku nakties ketvirtą iš lovos. Ir staiga — toks aiškus žinojimas: mane pažadino įsčiose negimusi ir niekada negimsianti gyvybė. Kūdikis, kurio nelaukiau, nenorėjau, netroškau, kurį atstūmiau, kurį ... nužudžiau. Taip. Ir galiu aš čia išsigalvoti šimtus pateisinimų savo poelgiui: buvau jauna, kvaila, mylėjau beprotiškai, kaip tik dvidešimtmetės tegali mylėti, o vyras pareiškė ultimatumą — “apsikrausim čia vaikais, arba eik velniop su visais ‘varliūkščiais’, arba...” Ir rinkausi antrąją alternatyvą. Nes išties mylėjau ir lenkiausi savo dievukui iki... didžiausios nuodėmės. O dabar — kaip išeina? Mylėdama žudžiau! My-lė-da-ma... Kunige, kai Tu nuoširdžiai ir (pasakysiu daugiau) su šventu naivumu stebėjaisi: kokia nuostabi moters širdis! kas davė jai tokią galią?!.. — aš norėjau sušukti: “Šėtonas! Šėtonas davė moters širdžiai galią, nes ji sugeba žudyti iš meilės. Argi tai ne šėtoniška galia, mielas ir visam pasauliui gero trokštantis Kunige?!”
Daug daug metų praėjo, daug. Kirminėlis tik retkarčiais grybšteldavo sąžinę — ir vėl ramu, tylu. Kol... Kol vienąkart nepabudau, šalto prakaito išpilta — taigi aš žudžiau! Savo noru, savo valia aš žudžiau. Jokia atgaila čia nepadės. Septyniskart po septynias sukalbėčiau kunigo per išpažintį užduotas maldas — nepadės. Šaukti norisi, rėkti norisi, klykti ir gulti kryžiumi prieš moteris, jaunas ir jau pagyvenusias, būriais einančias į poliklinikų ginekologinius kabinetus, išsivadavimo ieškančias. Mielos moterys, mergelės, marčios, sesės, kur einate, nuo ko jūs vaduojatės, ką darote? Ateis ir jums atgailos valanda, tikiu ir žinau — ateis. Sunkiau bus tikinčioms, nes tai nuodėmė, kurios jokia atgaila nebeištaisysi. Nuodėmė iki mirties — pasipriešinta Dievo valiai, paniekinta Kūrėjo dovana, gyvybės stebuklas paniekintas. O jeigu dar sąžiningai einantis savo pareigas kunigas tau, išdrįsusiai atsiverti prie klausyklos, pasilenks prie ausies ir sušnibždės: tik paklausyk, kaip skamba — mo-ti-na-žmog-žu-dė?! Kur tau tada rasti nusiraminimą, kur?!.. O netikinčioms? Nemanau, kad ir joms praregėjimo akimirką bus lengva, oi, nemanau. Sąžinė prabils. Ir kankins. Per miegus, naktį, sapnuose kankins. Gimdysit ir nepagimdysit savo nužudytų kūdikių. Prisimenu, kaip dukra nusistebėjo: mama, ko tu per miegus vaitoji? Vaitoju? — nustebau. Pasirodo, taip. Nors pati nieko negirdžiu, nieko nejaučiu — o dejuoju. Ne aš, tai mano mirtina nuodėmė manyje vaitoja, užmigus sąmonei. Teisinkitės, mielos moterys, sesės, marčios, kaip norit teisinkitės; gyvenimo, buities sunkumais, vyrų neištikimybėm, sveikatos silpnumu, lėšų pragyvenimui stygiumi — niekas nepadės.
Ateis praregėjimo ir atgailos metas — klyksit, rėksit ir jūs dėl savo paklydimo, kurio atitaisyti Viešpats mums nesuteikė galios. Tas paklydimas, tas neapmąstytas ir laiku nesuvoktas poelgis auga, stiprėja jo klaidingumo suvokimas, didėja savo kaltės jutimas, plečiasi nuodėmė. Plečiasi, auga iki begalybės. Iki beprotybės. Naivu sakyti, kad tik vienuolės, kunigai ir pensininkės, kurioms visa tai nebeaktualu, kovoja prieš nėštumo nutraukimus, organizuoja akcijas tuo kai kam tikriausiai jau įkyrėjusiu vardu “Už gyvybę!” mielos sesės, aš liudiju, kad ne taip yra. Nesu dar pensininkė, priešingai, sveika, stipri ir galėčiau dar ne vieną kūdikį pagimdyti. Bet. Aš jau savo gyvenimu perrašiau Vienuolio “Paskenduolę". Žudydama ir nuodydama įsčiose užsimezgusią gyvybę, pati nesiskandinau. Sakysit, Juozelis nepaliko manęs. O taip, nepaliko. Dar daugiau: aš pati jį palikau. Ir gyvenu, užsiauginusi dukras, vaikštau, kalbuosi, juokauju, gėriuosi gamta, Viešpačio pasauliu stebiuosi, meldžiuosi Jam, klupau prieš Altorių. Tik pasakykit, kodėl taip dažnai suima noras gultis kryžiumi ant dulkėtų ir žemėtų cementinių bažnyčios grindų? Iš kur tai? Iš prosenelių laikų, kai nusikaltusios šiam Dievo įsakymui moterys buvo šitaip viešai baudžiamos: prie stulpo šventoriuje pririštos privalėdavo lenktis visiems praeiviams, virkščių vainiku “papuoštos” vedamos į bažnyčią, nuplaktos turėdavo gulėti kryžiumi prieš altorių. Ar palengvėtų dabar mums, motinoms-žmogžudėms, atlikus tokią atgailą? Kažin. Mokytojas Aleksandras Žarskus, doro veido ir šviesios minties lektorius, bara kunigus, kad tie pernelyg tolerantiški tokioms moterims. Bet, manau, ne čia esmė. Visų pirma mes pačios pernelyg atlaidžios ir tolerantiškos savo poelgiams, savo sąžinei, savo paskirčiai čia, žemėje. Kiek daug tokių mano sesių, pavarytų nuo klausyklos, tik paprasčiausiai nusispjautų ir daugiau nė kojos į bažnyčią, prie altoriaus (reikia čia man tų jūsų sakramentų!). O kitos , netgi nuramintos kunigo (“na, ką padarysi, kad įprasta tokio elgesio net nuodėme nevadinti...”), dejuoja ir aimanuoja savo nuodėmę viso ilgo ir klaidaus gyvenimo naktimis. Tai baisu. Tai klaiku...
Ir kokia aš veidmaininga, kai šaukiu: “Viešpatie, jei Tu esi, kam mane taip kankini?!” Ne Jis, ne Galybių Dievas mane kankina, o mano nuodėmė neleidžia man nurimti — spaudžia, raižo peiliais širdį, verčia dejuoti, aimanuoti, šaukia atgailai, amžinai ir begalinei. O Viešpats visa tai stebi visareginčia apvaizdos akimi ir tikriausiai nesistebi mano (mūsų!) menkumu, silpnumu, polinkiu nuodėmėn: gyvenkit, žemės vabalėliai, džiaukitės ir verkit, linksminkitės ir dejuokit, nusikalskit ir atgailaukit, bet nepamirškit — AŠ esu, AŠ viską matau. Nepamirštu. Todėl štai stoviu Dievo namuose, prieš Altorių, klausausi nuoširdžios kunigo maldos: “Viešpatie, atleisk visas kaltes, net ir pačias didžiausias, visiems, kurie Tavęs atsiprašo...” Kristaus kančios atnaujinimo aukoje šimtus kartų atsiprašau ir kartoju: “Viešpatie, nesu verta, kad Tu ateitum... nesu verta... ” Kiek dar ilgai taip kartosiu?!
Ak, mielos moterys, mergelės, marčios, dukterys, sesės, anūkės, užgirskit mano aimaną ir nekartokit tokios klaidos. Prašau jus, maldauju, guluosi kryžiumi prieš jus visas, susiruošusias į polikliniką pas pažįstamas ir “geraširdes” gydytojas: sustokit! raskit savyje jėgų suprasti Viešpaties mums dovanotą gyvybės paslaptį ir pateisinkit Didžiojo Kūrėjo dovaną, nusilenkti Jo valiai! Vardan Dievo Tėvo ir vardan savęs, menko, silpno Dievo tvarinio...
Ilgai mąsčiau, kaip pasirašyti šį rašinį. Ir prisiminiau: buvo močiutė, griežta, principinga, reikli senos lietuviškos merginų dorovės saugotoja. Mane, pasiruošusią tokiam žingsniui (deja, tuo metu jau ji ilsėjosi kapų kalnelyje), būtų stvėrusi už plaukų ir trenkusi į grindis: “Ką?! O apie nuodėmę pagalvojai?!” Taigi teprabyla griežtai ir reikliai į jus visas, mielos sesės, toji praėjusios šimtmečio dorovės normų ugdyta kaimo moterėlė, biblijiniu vardu — IEVA — iš kapo duobės. Mane ji nuolat aplanko sapnuose. Tai ne man