ZENONAS PRŪSAS
Amerikoje išaugęs lietuviškas jaunimas yra nemažai prisidėjęs prie nepriklausomybės atgavimo Lietuvai. Ir dabar dar Lietuvai padeda. Bet yra daug ir kitokių atvejų. Ne vienas lietuvis tėvas ar motina gal kartais jaučiasi kaip ta višta, išperėjusi ančiukus. Kiek ta besikapstytų šiukšlyne, kad parodytų, kaip reikia kokį grūdą ar kirminą surasti, ančiukai į tai visai dėmesio nekreipia. Bet blogiausia, kad į tą kūdrą vis puola. Tikriausiai prigers. O į jos įspėjimą visai nekreipia dėmesio.
Skaudu ir lietuviams tėvams, matant, kad jų vaikai dažnai visai nesidomi nei lietuviška kultūra, nei pačia Lietuva. Ir dar po tiek įdėtų pastangų, kad juos išmokius taisyklingai lietuviškai kalbėti. Lietuviškai neblogai moka, o lietuviška veikla visai nesidomi. Kodėl taip dažnai atsitinka?
Negali būti ginčų, ar geras lietuvių kalbos mokėjimas yra svarbu, ar ne. Juk jau beveik prieš 400 metų Mikalojus Daukša savo Postilėje rašė: “Ne žemės derlingumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu gyvuoja tautos, bet daugiausiai išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą... sunaikink ją — atimsi gyvybę ir garbę”. O Lietuvą pamilęs šveicaras J. Eretas rašė: “Vartojimas savo kalbos yra pagrindinė ir būtina sąlyga bet kokiam tautiniam darbui, ar jis vyktų tėvynėje, ar tremtyje” (1). O dr. J. Girnius palygina gimtosios kalbos mokėjimą su raktu, kuris yra būtinai reikalingas, kad įeitum į užrakintą pastatą. Bet šis raktas yra bevertė geležėlė, jei nėra noro įeiti į vidų (2). Taigi vien lietuvių kalbos išmokymo neužtenka, kad jaunąją kartą išlaikytum lietuviškoje bendruomenėje. Juk mes visi esame sutikę ne vieną puikiausiai lietuviškai kalbantį jaunuolį, kuriam Lietuva nieko nereiškia. Kokios gi yra svarbiausios priežastys, dėl kurių dalis jaunosios kartos palieka lietuvišką bendruomenę Amerikoje ir kitur? Jei gerai išsikalbėtum su tokiu jaunuoliu, tai greit paaiškėtų, kad jis yra šimtaprocentinis materialistas. Atseit, kokia jam nauda iš lietuvybės! Toks neturi nė gyslelės idealizmo. Todėl teisingai pastebi dr. J. Girnius, kad “kas susirūpinęs tik savo nauda, tam nieko nereiškia ir tautinė ištikimybė... Be asmeninio idealizmo neįmanoma tautinė ištikimybė” (2).
Atseit, neužtenka vien lietuvių kalbos mokėjimo, kaip rakto, kad galėtum įeiti į tą lietuvišką namą. Reikia ir noro, traukimo į jį įeiti ir ten pasilikti. Tas vidinis paskatinimas gali atsirasti tik tada, jei jaunuolis turi idealistinį nusiteikimą. Materialistui nebus jokio noro tuo raktu pasinaudoti. Deja, išauginti jaunuolį idealistu yra sunkiau, negu jį išmokyti lietuviškai kalbėti ir rašyti. Juk pagal prel. M. Krupavičių, šiame krašte daugelio žmonių idealas yra “materialistinė gerovė, pinigas, technikos pažanga, o jų filosofija — agnosticizmas”(3). O pagal dr. J. Girnių, “seniausias ir, galima sakyti, tradicinis ateizmo pavidalas yra materializmas”(4). Atseit, materializmo šaknys yra ateizme, bedievybėje, o idealizmo — religijoje. Labai sunku yra materialistui būti idealistu. Antra vertus — religija, o ypač krikščioniškoji religija, yra savo esme idealistinė. Juk sunku pasaulio istorijoje rasti didesnių idealistų, kaip Kristus ir jo apaštalai. Jų gyvenime nebuvo vietos savanaudiškumui, noro praturtėti, noro pagarsėti ir per tai laimėti įtakingą valdžios poziciją. Ir pirmieji krikščionys senojoje Romoje, ir katalikai Lietuvoje, išdrįsę praktikuoti religiją Stalino ir Brežnevo laikais, buvo idealistai. O idealistų Vakarų pasaulyje nėra daug. Tiesa, ir čia pasitaiko neva tai idealistų — demonstrantų prieš kokį nors juos asmeniškai paliečiantį reiškinį, potvarkį ar įstatymą. Ypač jei televizija ar spauda atsiunčia korespondentus. Tad jie gali ne tik savo interesus apginti, bet ir pagarsėti. Labai apsimoka. Taigi, nori ar nenori — mūsų jaunimas auga šioje visuomenėje ir negali būti nuo jos izoliuotas. Pavyzdžiui, televizijos įtaka. O televizija vaikui nuo pat mažens formuoja hedonistinę gyvenimo filosofiją, ypač per reklamas. Atseit, gyvenimo tikslas yra būti laimingu, patenkintu, o tai galima pasiekti tik sukaupiant daug materialinių gėrybių. Konkurencijos vardu pasiūlytas egoizmas čia daugelio yra laikomas teigiamu reiškiniu. Šias įtakas labai pajunta čia augantis lietuviškas jaunimas.
Kad daugelis Amerikoje išaugusio lietuviško jaunimo dar turi idealizmo, tai didele dalimi religijos nuopelnas. Religingų lietuvių tėvų vaikai dažniau išauga lietuviais, negu nereligingų. Juk mūsų ankstesnioji išeivija buvo beveik lygiai pasiskirsčiusi tarp “dešiniųjų” (tikinčiųjų) ir kairiųjų, kurių dauguma buvo netikintys. Beveik po šimto metų tik tikinčiųjų atžalos — Lietuvos vyčiai — dar savo gretas skaičiuoja tūkstančiais, dar tebėr jautrūs lietuviškoms problemoms. O netikinčiųjų vaikai su mažomis išimtimis ištirpo amerikietiškoje masėje. Tai netiesiogiai išpranašavo prieš šimtą metų prof. Bagdonas. Nors pats būdamas laicistas, jis 1889 metais VARPO Nr. 4 rašė: “Bažnyčia yra vienintelė Lietuvoje, prilaikanti šiek tiek dorovę tarp tamsesnių mūsų brolių... Lietuvystė ir katalikystė ypač rusiškoje Lietuvoje, labai arti tarp savęs surišti. Pašalinkime tik katalikystę, tai pražudysim lietuvystę”(3). Be abejo, šis prof. Bagdono įspėjimas galioja ir lietuviams išeivijoje.
Kaip vaikus išauginti religingais lietuviais? Vaikų psichologas dr. Justinas Pikūnas sako, kad “vaikas yra daugeliu atžvilgių tėvų elgsenos ir jausmų atspindys”(3). Taigi, jei tėvai savo religine praktika yra tik “šiaudiniai katalikai”, jei tik retkarčiais tenueina į bažnyčią, vargu ar ir vaikai išaugs praktikuojančiais katalikais. Tie tėvai, kurie rūpinasi vaikų išauginimu lietuviais, neturėtų užmiršti, kad jų pastangos bus daug sėkmingesnės, jei nepamirš religijos. Juk krikščioniškoji religija pabrėžia aukos svarbą. O svetimame krašte užsiangažavimas lietuvybei gi yra auka, o ne “geras biznis”. Pagal dr. J. Girnių, “savame krašte būti patriotu lengva, nes čia patriotizmą nesunku suderinti su asmeniniais interesais. Svetur ištikimybė gimtajam kraštui niekuo nebegali būti naudinga, greičiau ji reikalauja aukos”(2). Religija yra pagrindinė lietuvybės išlaikymo sąlyga, nes pagal šv. Augustiną, ji vysto idealizmą bei nesavanaudiškumą ir ragina patriotiškumą. Pagal šv. Augustiną, “pirmieji tau yra tėvas ir motina, bet tėvynė tebūna aukščiau ir už tėvus”. Juk žodis “patriotizmas” yra kilęs iš žodžio “pater” (tėvas), implikuojantis, kad tėvų tėvynė yra ir turi būti ir tavo tėvynė (2). Krikščioniškoji moralė laiko tėvynės meilę privaloma dorybe. Taigi, pagal Krupavičių, “tėvynės meilė yra religijos dalis, tad tėvynė ir tėvynės klausimai priklauso religinei-dorovinei sričiai”. Todėl “tobulas katalikas niekad negali nutausti”(3). Jei jaunas žmogus bus religingas ir jei lietuvybė bus jam pateikiama religiniam kontekste, sunku bus jam pasitraukti nuo lietuviškos bendruomenės.
Ne tik šeima yra svarbi religiniam išauklėjimui. Gali padėti ir katalikiškos mokyklos. Bet gal dar svarbesnės yra lietuviškos religinį auklėjimą skatinančios organizacijos, ypač ateitininkai ir skautai. Ateitininkų organizacijos reikšmę lietuvybės išlaikymui labai vykusiai suformulavo buvęs VLIKO pirmininkas J. Matulionis. Jis rašo: “Esu augęs ir brendęs ateitininkų organizacijoje. Man tada įstrigo šios organizacijos skelbiamas vienas dėsnis — tautos reikalai, visuomenės reikalai, organizacijų reikalai eina pirmiau savųjų reikalų, asmeninių”... Todėl “iš ateitininkų pasaulėžiūros išeina jos praktiška išvada: tarnyba tautai, tarnyba per ją ir žmonijai, kartu ir tarnyba Dievui”(5). Skautų organizacija irgi skatina nesavanaudiškumą, artimo meilę, Dievo ir per tai tėvynės meilę, taip pat ir idealizmą. Gaila tik, kad šiose organizacijose galima aktyviai dalyvauti tik gyvenant prie didesnių lietuvių bendruomenių. Deja, didelė dalis jau Amerikoje išaugusių lietuvių profesionalų išsibarstė po visą Ameriką. Tik nedaugelis iš jų išaugins savo vaikus lietuviais. Tiktai tie, kurie su religijos pagalba išaugins savo vaikus idealistais ir nesavanaudžiais.
PANAUDOTA LITERATŪRA
(1) J. Eretas. Išeivijos klausimais. 26 psl.
(2) J. Girnius. Tauta ir tautinė ištikimybė. 1961
(3) M. Krupavičius. Lietuviškoji išeivija. 1959
(4) J. Girnius. Žmogus be Dievo. 1969
(5) Mano pasaulėžiūra. Red. J. Prunskis