CHIARA LUBICH
“Todėl priimkite vieni kitus, kaip ir Kristus jus priėmė Dievo garbei” (Rom 15,7).
Laiške Romos krikščionims šv. Paulius šiais žodžiais duoda vieną iš paskutiniųjų patarimų. Ši bendruomenė, kaip ir daugelis kitų, kurios buvo paplitusios graikų — romiečių pasaulyje, buvo sudarytos iš pagonių ir žydų palikuonių. Jų galvosena, kultūrinis susiformavimas ir jautrumas dvasiniams dalykams buvo labai skirtingi. O toks skirtingumas išugdė sprendimų, priešingų nuomonių, teisių nepripažinimo ir netolerancijos galvoseną, kuri negalėjo būti suderinama su tuo, ko Dievas iš jų norėjo.
Apaštalas, norėdamas padėti jiems įveikti tas sunkenybes, patarė apmąstyti tą malonę, kurią jie gavo savo atsivertimo metu. Tai, kad Jėzus pašaukė juos į tikėjimą ir davė Dvasios dovaną, buvo aiškus įrodymas jo asmeniškos meilės kiekvienam. Nepaisant jų praeities skirtingo gyvenimo būdo, Jėzus suvienijo juos, kad būtų vienos širdies ir vienos sielos.
Šie šv. Pauliaus žodžiai primena mums vieną jautriausių Jėzaus meilės aspektų. Savo žemiškame gyvenime Jėzus visuomet priimdavo su tokia meile kiekvieną, ypač atstumtuosius, pasimetusius, labiausiai reikalingus pagalbos. Toji Jėzaus meilė, užtikrindama jo draugystę, kėlė pasitikėjimą, kad jis tikrai myli kiekvieną. Taip ji pašalina išdidumo ir savimeilės kliūtis, kurios buvo įsigalėjusios to meto visuomenėje. Jėzus buvo matoma išraiška tos tobulai priimančios meilės, kurią dangiškasis Tėvas turėjo kiekvienam, užtai sekdami tokia jo meile ir mes privalome taip mylėti vienas kitą. Tai ir yra pirminė Dievo valia mums, kad ir mes taip darytumėm. O taip mylėdami, kaip Jėzus mylėjo, mes duosime garbę Dievui geriausiu būdu.
Kaip mes turėtumėm gyventi pagal čia mąstomus žodžius? Jie kreipia mūsų dėmesį į vieną mūsų žmogiškos savimylos aspektą, kuris yra sunkiai nugalimas. Tai yra įsigalėjęs palinkimas izoliuotis, atsiskirti ir šalintis nuo kitų, kurie yra mums priešingi ir kurie galėtų trukdyti mūsų ramybę.
Užtai bandykime gyventi pagal tuos žodžius pirmiausia mūsų šeimose, su bendraminčiais, bendradarbiais, visuomenėmis, stengdamiesi išsilaisvinti iš polinkio kitus teisti, diskriminuoti, neigiamai apie kitus galvoti, piktintis ir netoleruoti. Tokie polinkiai gali būti įprastiniai, užtai lengva jiems pasiduoti, ypač kai jie kompromituoja ir šaldo žmonių santykius. O jie juk ir sulaiko tarpusavio meilės plitimą.
Mes, vykdydami Jėzaus meilę, liudysime, kaip jis priima kiekvieną artimą, tada ir mes galėsime taip elgtis su kiekvienu artimu, kurį mums Dievas siunčia, ypatingai su tokiais, kuriuos bendras visuomeninis egoizmas linkęs išskirti ir atmesti.
Priėmimas kitų, kurie yra kitokie negu mes, yra esminis pagrindas krikščioniškam gyvenimui. Tai yra gera pradžia meilės civilizacijos kūrimui ir skleidimui tos aukojimosi kultūros. Tam darbui ypač šiandieną Jėzus mus ir šaukia.
Mes dėkojame Dievui ir džiaugiamės, kad taip aukotis kartu su mumis stengiasi daugybė tikinčiųjų visuose kontinentuose ir tautose. Tai mus drąsina ir skatina būti dar uolesniais.
Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius.