J. LAURIŪNAS, S J
Vienas studentas papasakojo liūdną įvykį. Jis buvo ketvirtame kurse. Visa grupė gražiai išlaikė žiemos sesijos egzaminus. Išvargę, bet linksmi išsiskirstė kiekvienas savais keliais žiemos atostogų. Kai kurie nusprendė paslidinėti. Praėjo tik pora dienų, ir laikraštyje pasirodė žinutė apie jų kurso seniūno mirtį. Tai buvo lyg perkūno trenksmas iš giedro dangaus. Kas galėjo nutikti? Jis buvo gero elgesio, gabus, darbštus, nuoširdus, linksmas jaunuolis, puikus sportininkas. Tiesiog nesinorėjo tikėti, kad šis profesorių ir studentų gerbiamas vaikinas jau būtų negyvas...
Kas atsitiko, klausė pažįstami, skaitydami laikraštyje apie jo mirties pranešimą. Buvo taip: vaikinas išvyko kelioms valandoms paslidinėti ir negrįžo. Kitą dieną jį rado gulintį vienoje pašlaitėje su nulaužta koja. Jis buvo be sąmonės. Nuvežus į ligoninę, buvo rasta plaučių uždegimo pažymiai. Jis buvo per stipriai peršalęs, gydytojams nepasisekė jo išgelbėti.
Kaip pasakojo tas studentas, šio draugo netikėta mirtis jam buvo pirmas susimąstymas, sukrėtęs jį iki sielos gelmių. Kas yra gyvenimas? Koks jis trapus! Jam visu aštrumu iškilo gyvenimo problema. Mirties akivaizdoje jam dabar kitaip atrodė jaunystės žaidimai, civilizacijos blizgesys. Mirtis — siaubinga mįslė žmogaus gyvenime, kuri žiauriai pasityčioja iš visų jo svajonių ir planų.
Mirtis, kaip tamsi mįslė, iškilo ne tik šiam studentui. Visų laikų žmonija mąsto apie mirtį. Urvinis žmogus bėgo nuo jos, sukdamas iš kelio lokiui ar liūtui. Nuo jos bėga ir XX amžiaus žmogus, negailėdamas pinigų gydytojams ir vaistams. Bet neišbėga... Pasaulis keliauja į juodą saulėlydį... Žmogus sugeba šiek tiek prailginti savo gyvenimą, įveikti kai kurias ligas, bet nuo mirties vis tiek neišbėga.
Žmogus mėgina išbraukti mirties vardą iš savo sąmonės: metasi į darbą, pasineria kūryboje. Jis nori užmiršti, kad mirs. Jis nori sukurti “rojų žemėje” — krauna materialinių gėrybių kalnus, galvoja, kad ekonomika padės įveikti mirtį. Deja, visos žmogaus pastangos ištrūkti iš mirties glėbio baigiasi nesėkme. Dar niekam nepavyko ištrūkti iš mirties glėbio. Nė vienas negali pasakyti apie save: “Aš esu gyvenimas”.
Kristaus žodžiai — “Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius”. Šie žodžiai daugumos Kristaus amžininkų ausyse turėjo skambėti kaip nesąmonė, kaip piktžodžiavimas Dievui. Taip kalbėti gali arba pakvaišėlis, arba pliauškalius. Net ir tie, kurie buvo artimi Kristui, kaip, pvz., jo mokiniai ar Lozoriaus seserys, ir tie jo nelaikė gyvybės Viešpačiu, Dievu. Kristus jiems atrodė kaip didi, nuostabi, daug galinti asmenybė, bet kad jis turėtų galios mirčiai, to jie nesitikėjo.
Įvykis Betanijoje — Lozoriaus prikėlimas — buvo ženklas, prašokąs visus kitus ženklus — stebuklus, kuriuos Kristus buvo padaręs iki šiolei. Kristus save atskleidžia ne iš karto, bet po truputį, palaipsniui. Jis taikosi prie aplinkybių bei žmonių psichologijos ir kas kartą vis ryškiau parodo savo dieviškumą.
“Ta liga ne mirčiai, bet Dievo garbei — kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus”. Tų žodžių mokiniai pradžioje nesuprato. Jų prasmę sugaus tik tada, kai pamatys Kristų, prisikėlusį iš kapo. Lozoriaus prikėlimas, be abejo, buvo didelis įvykis jų akyse. Tai sustiprino jų tikėjimą ir pasitikėjimą Kristumi. Jie dabar matė, kad Kristus gali įveikti ne tik ligas, ne tik demonus, bet ir mirtį. Kristaus veikloje jie vis daugiau pamato dieviškų bruožų.
Evangelistas pastebi, kad “daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį”. Šis stebuklas atliko dvigubą vaidmenį: sustiprino apaštalų tikėjimą ir pažadino naujų tikinčiųjų į Kristų.
Apaštalų tikėjimas ir pasitikėjimas Kristumi nepajudinamai pasidarė tik tada, kai jie gavo Šv. Dvasią, “tą Dvasią, kuri prikėlė Jėzų”. Taip rašo šv. Paulius, kalbėdamas apie mirusių prikėlimą pasaulio pabaigoje (Rom 8.11).
Šie Pauliaus žodžiai susišaukia su pranašo Ezekielio žodžiais, kurie buvo skirti išrinktajai tautai — žydams, Izraeliui. Tai yra aktualu ir mums, kuriuos Kristus atpirko savo krauju, kuriems savo mirtimi ir prisikėlimu atvėrė vartus į amžinybę, kuriems siuntė Dievo Dvasią.
Prancūzų literatūroje galima rasti apsakymų apie garsųjį karvedį Napoleoną, kuris asmeniškai pažinojo daugelį savo kareivių, jiems tardavo vieną kitą žodį, paduodavo ranką. Tie paprasti žmonės, suvargę kareivėliai, jausdavosi laimingi, kai imperatorius juos prakalbindavo, ranką paduodavo. Iš tiesų su kiekvienu iš mūsų bendrauti nori Dievas. Jis nori kiekvienam iš mūsų paduoti ranką. Štai kodėl mes apdovanoti nemirtingumu! Dievas nori bendrauti su žmogumi.
Jis nori, kad būtume jo partneriai. Todėl jis sukūrė mūsų sielą nemarią, todėl jis prikels mūsų kūnus, todėl jis teikia mums amžiną gyvenimą, todėl mes jaučiame savyje amžinybės ilgesį, ką vadina kai kas “amžinybės instinktu”. Todėl ir Kristus visuomet kalbėjo apie gyvenimą, ne apie mirtį. Jis sakė, jog atėjęs tam, kad žmonės turėtų daugiau gyvenimo, kad turėtų amžiną gyvenimą. Jis save vadino gyvenimu. Jis mirė tam, kad sunaikintų mirtį. Nuo tada niekas tikrai nemiršta: “Kas tiki mane, bus gyvas”.
Bažnyčios apeigose yra viena rūsti scena: Pelenų dieną kunigas barsto tikintiesiems galvas pelenais ir sako: “Atsimink, žmogau, kad esi dulkė ir dulke pavirsi”. Tuos žodžius būtų galima kiek pakeisti: mes kilome iš Meilės ir vėl grįžtame į Meilę. Mirtis tik nutraukia mūsų ryšį su šia žeme, mes pradedame gyventi tikrąjį Dievo vaikų gyvenimą.
XVIII a. kompozitorius kun. Antonio Vivaldi vieno savo kūrinio, kuris vadinosi “Keturi metų laikai”, pabaigoje parašė tokius žodžius: “Tokia yra žiema, bet ir ji mums atneša džiaugsmo”. Žiema, kad ir rūsti, turi savo džiaugsmo: jauku ilgais vakarais sėdėti prie židinio šiltame kambaryje su knyga rankoje ar klausytis muzikos. Žiema žada pavasarį, žada saulę, gyvybę ir žiedus. Mūsų gyvenimas — kaip toji žiema: rūstus, varganas. Bet jame yra ir daug džiaugsmo, daug šviesos: didžiausias džiaugsmas, didžiausia šviesa — tai, kad mes esame Dievo mylimi, esame nemarūs.
Bet į šią nemarumo šalį Dievas prievartos keliu mūsų nestumia. Palieka laisvę mums patiems apsispręsti. Šv. Paulius mini du gyvenimo būdus: vieną, kai esame dvasiški, antrą, kai esame kūniški (Rom 8,8). Pirmasis būdas — kai stovime Kristaus pusėje ir laikomės jo nurodymų. Antrasis — kai nesilaikome Evangelijos. Šis kelias veda į mirtį, į amžiną atsitolinimą nuo Dievo. Tikroji mirtis — tai nutolimas nuo Dievo. Baisiausia, kad mes niekada negalėsime numirti, net jei ir norėtume — mes juk amžinybei esame sukurti. Bet amžinybė be Dievo — tai amžinybė tamsoje, o tai baisiau negu mirtis.
Amžinybė mums tenka ne kaip burtas — mes ją renkamės. Jei mūsų dienos bėga šviesoje, atsigręžus į Kristų, vykdant Dievo valią, tai visa mūsų amžinybė bus šviesoje. O jeigu mūsų dienos bėga tamsoje, nusigręžus nuo Kristaus, darant bloga, tai mūsų amžinybė bus tamsoje.
Kristus yra vartai į amžinąjį gyvenimą. Jis stovi prieš mus ir siūlo mums savo meilę, kuri gali mus perkeisti, išvesdama mus iš gyvenimo ribotumų į nesibaigiantį džiaugsmą. Mes turime pasitikrinti, kaip yra su mumis: ar mes klusnūs Dievo balsui, ar mes priimame Dievo meilę, ar mes vykdome jo valią. Ar mumyse reiškiasi šviesa ir dvasia? Mes jau šiandien galime būti apsidraudę nuo amžinosios tamsos, jau šiandien gali mūsų sielose plūsti džiaugsmo bangos. Kaip, kokiu būdu? Kristus nurodo būdą: “Kas laikysis mano žodžio, neragaus mirties per amžius” (Jn 8,51).
■ Po visą Lietuvą paplitusi šalpos ir artimo meilės organizacija “Caritas”. Jai vadovauja Nekaltai Pradėtosios Švenč. Mergelės Marijos kongregacijos seselė dr. Albina Pajarskaitė.
■ Lietuvoje statomos 27 naujos katalikų bažnyčios.
■ Rusijos prezidentas B. Jelcin per stačiatikių Kalėdas dalyvavo jų pamaldose.
■ Lenkijos vyskupas nusprendė įsteigti savo žinių agentūrą.
■ Raguvos parapijoje Anelės Klivickienės rūpesčiu atstatyta ar naujai pastatyta daugiau kaip 10 kryžių.
■ Kretingoje, tėvų pranciškonų globoje, sėkmingai veikia mergaičių kolegija su sustiprintu teologijos kursu.