(Ištrauka iš “Ein Jesus Leben”, 1948)
WILHELM SCHMIDT
Palyginimai apie prarastą avį ir pamestą pinigėlį (Lk 15,4-10)
Šie palyginimai yra Kristaus atsakymas fariziejams, jų priekaištams, kad jis per daug su visais susitinkąs. Pirmoje vietoje šie palyginimai yra didysis Kristaus širdies išsiliejimas. Čia jis atsako ne tiek save teisiais laikantiems ir kitus smerkiantiems, kiek tų nusidėjėlių būkštavimams, kurie galėjo kilti jų galvoje, kai jie girdėjo, kad Kristus kėlė labai aukštus reikalavimus savo apaštalams ir mokiniams. Jie tada galėjo manyti, kad jie yra laikomi tik užmiršta ir apleista atmata.
Šiais palyginimais Kristus jiems atsako su dideliu švelnumu. Tie palyginimai yra nepaprastos drąsos, gailestingumo ir atlaidumo apraiškos, rodančios neišsemiamą Dievo gailestingumą. Kai šie pirmieji du trumpi palyginimai yra Dievo meilės išsiliejimo posmai, kurie alsuoja nepaprastu saldumu, tai trečiasis (apie sūnų palaidūną) yra jau nebe palyginimas, bet beveik epinis pasakojimas, pasižymįs išbaigtu vieno nusidėjėlio nuodėmių ir jo sugrįžimo pavaizdavimu.
Ramybė A. Jakšto nuotr.
Pirmajame palyginime Jėzus sako:
“Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant savo pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: ‘Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!’ Sakau jums, tai ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti”.
Ar neatrodo, kad mes tiesiog matome gerąjį ganytoją, kuris eina per kalnus ir slėnius, per tankumynus ir krūmokšnius, ieškodamas avies, kuri buvo atsiskyrusi iš kaimenės? Ligi pagaliau jis ją suranda, galbūt įstrigusią į erškėčius. Labai toli yra nuo gerojo ganytojo mintis, kad jis ją šaltai varytųsi namo arba piktai ją muštų. Nekreipdamas dėmesio į savo nuovargį, jis lenkiasi prie jos, džiaugdamasis užsideda ją ant savo pečių ir nešasi namo. Grįžimo namo sunkenybės, užtrukusios galbūt jau iki vėlyvo vakaro, nemažino jo džiaugsmo. Priešingai, atrodo, kad jį net didina, ir tas džiaugsmas taip yra apėmęs jo širdį, kad jau nebegali jos nuraminti ir turi susikviesti draugus bei kaimynus, kad jie padėtų tą džiaugsmą išgyventi. Jis sako: “Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!”
O tas sakinys, kuriuo Jėzus paaiškina šį palyginimą, beveik neleistinai atrodančia drąsa tą džiaugsmą iškelia į dangiškas aukštumas. Jis sako: “Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti”.
Kokia yra tikroji šių žodžių prasmė, tik vėliau bandysime išsiaiškinti, nes jie, kiek pakeista forma, pasikartoja prie visų trijų palyginimų. Bet jau ir dabar yra aišku, kad Jėzus šiuo pasakymu nori iškelti mintį, kad dėl vieno nusidėjėlio atsivertimo danguje yra neapsakomas džiaugsmas.
Paklausykime dabar antrojo palyginimo iš jo paties lūpų. “Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi’. Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio”.
Prieš pirmojo palyginimo idilišką grožį su puikiu ganytojo ir kaimenės vaizdu žalioje Dievo pievos laisvėje antrasis palyginimas pasirodo labai proziško pobūdžio. Čia labai stropi moteris triūsiasi virtuvėje ir pirmu žvilgsniu sudaro nuobodų įspūdį. Bet visų pirma reikia atkreipti dėmesį į tai, kad čia yra atvejis, kada Jėzus šalia palyginimo apie vyrą, nori pateikti ir moterį, kad ir jo klausytojoms moterims pasakytų tiesą tokiu pavyzdžiu, kuris yra artimas moteriškai aplinkai. Čia parodoma taupi ir ūkiškai nusiteikusi moteris, kuriai ir vienos drachmos praradimas yra tokios vertybės praradimas, kad ji negaili jokių pastangų, norėdama atgauti tai, kas buvo prarasta.
Atidžiau įsižiūrėjus, šis palyginimas pasirodo gilesnės prasmės. Čia prarasto daikto brangumo vertė, žinoma, nėra didelė, bet kaip tik dėl to ji pasirodo dar didesnė. Kai šimto avių ganytojui buvo pražuvusi viena avis, tai vargšės moters prarastas daiktas buvo vertas, apytikriai sakant, trijų dienų uždarbio. Jeigu ta moteris ne tik užsidega žiburį, kad visus namus apšviestų, bet ir šluoja visus namus, ieškodama prarasto pinigo dulkėse ir nešvarumuose, tai to prarasto pinigo vertė šitokiu būdu išryškina nusidėjėlio vertę, kurio Dievas ieško, tai parodydamas dar įspūdingesne išraiška.
Bet dar ir kita gilesnė ir gražesnė prasmė glūdi šiame antrame palyginime. Pinigas turi atvaizdą ir parašą valdovo, kuris tačiau nėra atpažįstamas, kai pinigas yra patekęs į nešvarumus ir dulkes. Ir moteris, jį atradusi, turėjo pirma nuvalyti dulkes ir nešvarumus.
Taip pat ir grįžtančiame nusidėjėlyje Dievo atvaizdas, nuodėmės iškreiptas, turi būti atstatytas į savo pirmykštį grožį. Katalikų Bažnyčia buvusios didelės nusidėjėlės Marijos Magdalenos šventėje brevijoriuje turi gražios išraiškos himną:
“Kartu su drachma, kuri buvo prarasta, karališkam iždui yra sugrąžintas brangakmenis, išlaisvintas iš purvo, atgavęs savo žvaigždės grožį”.
Taip pat ir ta moteris, kuri ilgai ieškotą pinigą yra atradusi, negali susilaikyti iš džiaugsmo ir turi susikviesti drauges bei kaimynes, kad galėtų su jomis pasidalinti savo dideliu džiaugsmu. Jėzus šiuo atveju savo prilyginimui prijungia vienintelį paaiškinimą, kad tarp Dievo angelų yra didelis džiaugsmas dėl vieno nusidėjėlio, darančio atgailą. Žmogiškai kalbant, ir Dievas negali susilaikyti nuo savo džiaugsmo, nepašaukęs angelų. Ir jie tame džiaugsme nuoširdžiai dalyvauja.
Šiais abiem atvejais Jėzus nori pasakyti, kad ir nusidėjėlis, nors jo nuodėmės būtų tokios gausios ir sunkios, neturėtų abejoti grįžti pas Dievą. Jis bus ne tik priimtas, bet bus ir ieškomas, nežiūrint vargo ir pastangų, kol bus sugrįžęs. Ir kai jis sugrįš, nebus kietai išbartas, bet suteiks Dievui tokį džiaugsmą, kuris bus didesnis už bet kokį kitą. Atrodo, kad stipriau aptarti Dievo gailestingumą neįmanoma.
Palyginimas apie prarastą sūnų (LK 15,11-32)
Nusidėjėlio aptarimui nepakanka palyginimų vien apie avies ar drachmos atradimą. Tai yra daiktai ar neprotingi gyviai. Jėzus imasi uždavinio aptarti praradimą daugiaformio žmogiško gyvenimo ir apie tai sukuria palyginimą. Bet tai yra jau ne vien palyginimas. Tai yra žodingas, viską apimantis pasakojimas: kas yra nuodėmė ir ką reiškia atsivertimas — atgailojimas. Tai yra toks pasakojimas, kurio dėka visoks nusidėjėlio nepasitikėjimas Dievu turi nutilti. Jėzus čia pateikia sakralinę baladę, pilną plačių epinių bruožų; pilną natūralios tiesos, gilios vidinės ir psichologinės laisvės.
Pirmasis vaizdas: nuodėmė ir bausmė. Žmogus turi du sūnus. Jaunesnysis sako tėvui: “Atiduok man dalį turto, kuris man priklauso”. Tėvas padalina nuosavybę tarp dviejų brolių. Neilgai trukus, jaunesnysis viską susiima ir išvyksta į svetimą šalį. Ten išeikvoja visą savo turtą, palaidai gyvendamas. Tą kraštą ištinka didelis badas. Ir tas sūnus paklydėlis tuoj pajunta visko trūkumą. Tada jis nueina pas vieną ūkininką prašyti pagalbos. Tas jį pasamdo savo ūkyje prižiūrėti kiaules. Jis norėjo pasisotinti tuo jovalu, kurį ėdė kiaulės, bet jam nė to nebuvo duodama.
Antrasis vaizdas: atgaila ir grįžimas. Tada jis apsigalvojo ir sau sakė: kiek daug darbininkų yra jo tėvo namuose, kurie turi apsčiai ko valgyti, o jis pats čia žūstąs nuo bado. Jis ryžtasi eiti pas tėvą ir sakyti: “Tėve, aš nusidėjau dangui ir tau. Jau nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane kaip padienį darbininką”. Ir jis išsirengė eiti pas tėvą.
Kai jis buvo dar toli, tėvas jį matė ir buvo užuojautos sujaudintas. Jis išsiskubino jo sutikti, apkabino ir pabučiavo. Tačiau sūnus kalbėjo: “Aš nesu vertas vadintis tavo sūnumi .
Trečias vaizdas: džiaugsmas ir atleidimas.Tėvas pasakė tarnams, kad skubiai atneštų geriausius drabužius ir jį apvilktų. Liepė jam užmauti žiedą ir kojas apauti sandalais. Liepė papjauti geriausią veršį, nes reikia iškelti puotą ir linksmintis, nes šis sūnus buvo negyvas ir dabar vėl atgijo, jis buvo pražuvęs ir vėl yra atrastas. Ir jie pradėjo puotauti.
Ketvirtas vaizdas: teisingasis ir nusidėjėlis. Vyresnysis sūnus buvo laukuose. Kai grįžo ir prisiartino prie namų, išgirdo muziką ir šokius. Jis paklausė vieną iš tarnų, kas čia dedasi. O tas jam atsakė, kad grįžo jo brolis ir dėl to tėvas leido papjauti veršį ir linksmintis, kad sūnus sugrįžo.
Vyresnysis brolis labai supyko ir nenorėjo eiti vidun. Tada tėvas išėjo ir ėmė jį perkalbėti. Jis tėvui pasipriešino: “Žiūrėk, tiek metų aš tau tarnauju ir niekad tavo įsakymų neperžengiau. Bet tu man niekad nedavei nei ožiuko, kad galėčiau pasilinksminti su draugais. Bet kai šis tavo sūnus, išeikvojęs savo turtą su ištvirkėlėmis, grįžo, tu įsakei papjauti veršį”. Tėvas tuoj jam atsakė: “Sūnau, tu esi visada su manimi. Viskas, kas yra mano, yra ir tavo. Bet mes turime džiaugtis ir linksmintis, nes tas tavo brolis buvo miręs ir yra atgijęs, buvo dingęs ir dabar vėl atsirado”.
Palyginimo analizė. Šio trečiojo palyginimo turinys skiriasi nuo kitų abiejų tuo, kad nusidėjėlis čia yra atvaizduotas tikru žmogumi. Taigi ne tik gailestingasis Dievas, bet ir nusidėjęs žmogus yra aptariami kaip asmenys. Tai reiškia, kad tikras nusidėjėlis yra lygus tėvui, stoja prieš tėvą toks, kaip tėvas. Ta mintis slypi jau ir paties sūnaus reikalavime savo paveldėjimo dalies, kad tokiu būdu nuo tėvo atsiskirtų. Ir dar daugiau. Noras pamatyti svetimas šalis nuvedė jį šalin nuo meilės ir dėkingumo tėvui ir atvedė ieškoti laisvo bei nevaldomo gyvenimo. Neturime praleisti iš akių, kad sūnus svetimose šalyse pasidarė piktas, didelis nusidėjėlis, dykaduonis eikvotojas.
Bet paskui jį ištiko nesėkmė. Kaip tik tada, kai jis visą savo turtą buvo išeikvojęs, visą kraštą, kuriame jis gyveno, ištiko badmetis. Gausūs jo ligšioliniai draugai ir draugės išsklido; palikdami jį vieną dideliame varge. Ir šis turtingoje šeimoje gimęs sūnus turi eiti tarnauti kokiam pagoniui! To pažeminimo dar negana. Jam, kaip žydui, dar tenka paniekinantis darbas — prižiūrėti kiaules. Ir to dar negana — jis pastatomas žemiau už gyvulius. Kadangi trūksta duonos, mielai jis būtų pasinaudojęs kiaulių ėdalu, bet ir to jam nebuvo duodama. Ir taip jis yra ne tik iš vidaus blogas nusidėjėlis, bet ir iš išorės labai nusigyvenęs žmogus.
Piemenys prie savo kaimenių turi pakankamai laiko mąstymui. Ir mūsų kiaulių ganytojui to netrūko. Tada atėjo jam į galvą sugretinti tai, kas buvo seniau, ir tai, kas yra dabar. Jo tėvo ūkyje žemiausi padieniai darbininkai turėjo pakankamai duonos, o jis miršta badu.
Tačiau jo apmąstymas eina dar toliau — ligi visiško sugrįžimo. Jis nori grįžti ne tik dėl to, kad kenčia alkį ir pažeminimą, bet ir dėl to, kad yra sunkiai nusidėjęs prieš Dievo įstatymą ir prieš gerąjį tėvą. Jis dabar jau nėra vertas vadintis jo sūnumi. Dėl to jis prieina prie kitos minties. Kai visas savo nuodėmes jis pergalvojo, pradėjo jausti gilų vidinį gailestį, kuris buvo toks didelis, kad jis negalėjo jo išlaikyti savo širdyje. Jis nori keltis ir eiti pas tėvą, išpažinti savo kaltę. Su gailesčiu jungiasi ir pasiryžimas. Prisijungia ir pasiryžimas atsilyginti, kurį jis pats sau užsideda — grįžęs namo, jis nori būti paprastas darbininkas, kaip ir kiti jo tėvo samdiniai.
Dabar jis yra pasirengęs prisipažinti. Jis yra viską gerai apgalvojęs ir išstudijavęs, ką sakys, ir kad jo nesulaikys nei laukiamos tėvo bausmės, nei gėda, nei jo paties menkystės sąmonė. Visas nuodėmes jis išraus iš savo sielos.
Matome, kad ir pats Dievas šiame palyginime įgauna gražių, jaudinančių bruožų. Visų pirma jis yra tėvas. Jis kreipia dėmesį į savo vaikų teises ir dėl to nekliudo savo jaunesniajam sūnui atsiimti savo paveldėjimą. Net ir sūnaus noras išeiti į svetimą šalį nesutinka jo pasipriešinimo. Tačiau kai jį pasiekia žinios apie sūnaus netvarkingą gyvenimą, tai jis skaudžiai išgyvena, bet jo meilė ir rūpestis sūnumi nuo to tik padidėja. Jis nesiliovė tikėtis jo sugrįžimo. Dėl to jo akys visada buvo nukreiptos į kelią, kuriuo sūnus išėjo iš savo namų. Ir dėl to jo tėviškos akys, nors pradžioje ir abejodamos, vėliau nudžiugo tikrumu vėl pamatyti savo sūnų, net po kiaulių ganytojo apranga jį atpažindamos.
Kai artėjant prie namų, sūnaus žingsniai darėsi lėtesni ir net delsiantys, tai tėvas, nežiūrėdamas savo senatvės, išsiskubino jo sutikti. Viso pasakojimo viršūnę sudaro jų susitikimas: baiminga viltis besigailinčio sūnaus ir pilna ilgesio tėvo viltis. Į tai Jėzus sudėjo visą švelniausią meilę: tėvas metasi sūnui ant kaklo ir jo veidą uždengia savo pabučiavimais.
Sūnus, patyręs šitokį nelauktą tėvo priėmimą, stengiasi tam tikra prasme išsivaduoti ir prieiti prie žodžių. Tėvas leidžia jam pasakyti tik pirmuosius jo giliai išmąstytus žodžius: “Aš nevertas vadintis tavo sūnumi”. Bet toliau tėvas neleidžia jam sakyti, kad jį priimtų kaip padienį darbininką. Jis jam duoda savo atsakymą, pašaukdamas tarnus ne tam, kad atneštų samdininko drabužius, bet kilmingai gimusio sūnaus aprangą.
Toks didelis yra tėvo džiaugsmas, kad jis negali jo sulaikyti savo širdyje, jis kviečia visus namus džiaugtis kartu su juo, ir kad to džiaugsmo išraiška būtų pokylis su linksma muzika ir šokiais. Visi turi džiaugtis taip, kaip tėvas poetiška forma savo džiaugsmą yra išreiškęs:
“Šis mano sūnus buvo negyvas
ir yra sugrįžęs gyventi.
Jis buvo žuvęs
ir vėl yra atrastas” (plg. Lk 15,32).
Teisingojo klausimas. Šiame trečiajame palyginime atsiranda dar vienas žmogus, kurio prie bendro džiaugsmo negalima pritraukti. Čia pasirodo naujas pavidalas, kuris ankstesniuose dviejuose palyginimuose nebuvo pasirodęs. Jį čia Jėzus įveda, turėdamas ypatingą tikslą.
Tai yra vyresnysis tėvo sūnus, apie kurį palyginimo pradžioje buvo tik trumpai užsiminta. Jis grįžta iš laukų nuo kasdieninio darbo. Jo nustebimas dėl muzikos ir šokių, kuriuos jis išgirsta kieme, yra visiškai suprantamas. Bet nėra suprantamas jo pykčio prasiveržimas, kai jis sužino priežastį. Nesuprantamas yra ir jo vengimas eiti į namus ir dalyvauti tame linksmame pobūvyje. Kai tėvas, dėl to susirūpinęs, išeina laukan, norėdamas jį perkalbėti, tai išaiškėja priežastis, kuri jį jaudina ir dėl kurios jis kvietimui priešinasi. Jis ilgus metus yra sunkiai dirbęs ir ištikimai tarnavęs, o jam nebuvo leista turėti jokio malonumo. O kai šis jo brolis sugrįžta, kurio siautimą pasaulyje jis aptaria stipriausiais žodžiais, tuojau buvo suruoštas pokylis. Visa tai atrodo labai protinga galvosena.
Iš tikrųjų tai yra logiškas, šaltu protu išmąstytas elgesys, bet širdis čia tyli. Tiesa ir šilima yra tai, ką jam atsako didelė tėvo širdis savo gyvastinga logika. “Mes turime džiaugtis ir linksmintis, kad tas mano sūnus ir tavo brolis buvo miręs, o dabar yra nuostabiai atgijęs naujam gyvenimui. Jis buvo prarastas tolumoje ir svetimybėje, o dabar atradęs kelią į tėvynę”.
duoda suprasti, kad danguje yra daugiau džiaugsmo dėl vieno iš jų nemėgstamų žmonių negu iš devyniasdešimt devynių pamaldžiųjų, turinčių tokį pamaldumą kaip fariziejai.
Galima matyti, kad tos fariziejiškos dvasios turėjo ir vyresnysis sūnus. Iš to, kaip jis savo gerus darbus išskaičiuoja, kaip kietai smerkia savo brolį, atrodo, kad jis turi tiek išdidumo ir neapykantos kitiems kaip fariziejai. Jėzus, išvesdamas į sceną šitokį asmenį, nori atkreipti dėmesį į tokių žmonių grupę, kurie savo vien išoriniu korektiškumu ir siauradvasišku savęs pervertinimu daugeliu atsivertimo atvejų yra suvaidinę labai pragaištingą vaidmenį. Jie atsivertimą labai apsunkina ir net sunaikina pačioje jo užuomazgoje. Žmogus, kuris myli nusidėjėlį, geriau supranta jo kovų sunkumą ir labiau džiaugiasi jo pergale. Geram ganytojui yra didžiausias džiaugsmas pagelbėti nuklydusiai aviai ir žuvusiam sūnui grįžti pas Tėvą.
Visų šių trijų palyginimų pagrindinis tikslas buvo sužadinti nusidėjėliuose, net ir didžiausiuose, grįžimo galimybę ir drąsą, jeigu jie dar abejotų. Jeigu jie abejoja, Jėzus nori jiems pasakyti, kad džiaugsmingas Dievo noras jiems atleisti yra nuolat Dievo mintyse, jis niekad nėra išleidęs jų iš savo akių, jis visuomet vaikščioja paskui juos, norėdamas juos sau susigrąžinti.
Žmonija turėtų būti Jėzui amžinai skolinga už šiuos tris palyginimus. Tiek daug nusidėjėlių, jais pasiremdami, rado kelią į išsilaisvinimą, apsivalymą ir grįžimą į Tėvo namus. To žmonijai kaip tik labiausiai reikia. Šventųjų žmonijoje yra labai maža, bet nusidėjėlių labai daug. Religija, kuri šios didžiosios žmonijos daugumos neįtraukia į savo ypatingo dėmesio sferą, negali būti tikra religija.
Nėra abejonės, kad Jėzus žmonijai parodė aukščiausias dorines viršūnes. Jų didžiausias idealas yra išreikštas šiais pamokslo nuo kalno žodžiais: “Būkite tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas”. Ir betarpiškai prieš tai jis savo mokiniams pakartotinai kėlė didžius reikalavimus, nurodydamas nuodėmės bjaurumą ir kenksmingumą. Niekas kitas nėra taip išaštrinęs žmonių sąžines, bet taip pat niekas kitas nėra taip plačiai atkėlęs vartus atgailaujančiam nusidėjėliui. Jis tai darė, norėdamas sužadinti drąsą ir pasitikėjimą per tuos vartus įeiti.
Tą pasitikėjimą jis yra sustiprinęs savo elgesiu su nusidėjėliais. Jis, būdamas Tėvo Sūnus, pilnas malonės ir gerumo, ieško nusidėjėlių, kad juos išvestų į sugrįžimo kelią. Tai jis laiko pagrindiniu savo pasiuntinybės tikslu. “Žmogaus sūnus yra atėjęs, kad ieškotų ir išgelbėtų tai, kas yra prarasta”.
Vertė V. Bagdanavičius, MIC