Vincas Mykolaitis-Putinas
Vieniem— tu didvyrių palaiminta žemė,
Kitiem— tu nykštukų varginga tėvynė,
O man tu— kaip motina, laukianti kryžkelėj
Su meile, paguoda, globa ir nakvyne.
Vėlai iškeliavęs iš tėviškės klonių
Į kito pasaulio laisvingą rytojų,
Aš pusėje kelio, vidurnakčio glūdy,
Palinkusia galva prieš tave sustoju.
Žinojau, kad tu rūpestinguoju žvilgsniu
Palaiminsi mano ir sėją, ir pjūtį.
Bet leiski man, savo paklydusiam sūnui,
Tyliai prie tavęs ligi ryto pabūti.
Tu man paslaptis, kuri myli ir kenčia,—
Ir žodžiais išreikšti tavęs nemokėsiu,
Tik naują gyvybę krūtinėj pajusiu
Po tavo priglobiančių rankų pavėsiu.
Paskui aš nueisiu, kaip daugel nuėjo,
Į glūdžiąją naktį šešėlių šešėliais.
Bet aušrą ir rytmečio varpą išgirdęs,
Žinosiu, kad tu buvai mirus, o kėleis.
Šiuo eilėraščiu minime Putiną, švęsdami jo 100 metą gimimo sukaktį; prisimename ir kovo 11-ąją,
“kada Lietuva buvo mirus, o kėlės’’...