ELENA ŠIDLAUSKIENĖ
Mokytojos asmenybė
Idealus mokytojas? Čia gi tokios platybės, gilybės, aukštybės!.. Idealaus mokytojo supratimą lemia laikmetis, istorinė — geografinė situacija, konkretus žmogus, kurio vaizduotėje tam tikru metu ryškėja vienokie ar kitokie to idealiojo mokytojo bruožai. Idealybė — nereali. Tai kūrybos vaisius. Priešais mano proto ir širdies akis — šviečiantis Idealaus Mokytojo paveikslas, kurį vakar regėjau vienokį, šiandien jis įgijęs kitokių spalvų.
Taigi — keli štrichai mano įsivaizduojamosios lietuviškosios Telšių katalikų vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos paveikslui. Taip, taip, ji ideali, nes aš į ją sukroviau pačius tauriausius, pačius būtiniausius, mano supratimu, mokytojo bruožus. Šį idealą susikūriau ne šiaip sau. Aš pati noriu, stengiuosi būti panaši į šitą mano svajonę. Be abejo, man nesiseka. Tiesa, kai kuriuos josios bruožus jau turiu. Kai kuriuos išsiugdysiu. Nekuklu stengtis būti panašia į Idealiąją Mokytoją? Bet juk aš — ne iš pasipūtimo! Na, — dėl vaikų, dėl Lietuvos...
Patikėkit, man labai mielas žodis Mokytojas. Gera, kai mane vadina tuo gražiuoju vardu. (Tik ne pedagogas, ne!..). Daug daug telpa į šitą žodį. Nespręskime pagal skambėjimą: mokytojas moko. Manau, jog mokytojas labiau auklėja, ugdo negu moko.
Mokytojo profesija — ne vien profesija. Ar aš galėjau būti mokytoja? Ar turiu mokytojo pašaukimą? Vargas tiems, kurie pakliuvo į neturinčių pašaukimo — kunigo, mokytojo, gydytojo rankas... Įeinu į klasę. Sunku. Labai sunku. Tačiau, man rodos, kitur būti negalėčiau. Esu savo vietoje. Rytais skubu pas juos. Pasiilgusi. Mintimis vis prie jų apsistoju... Taigi aš — klasėje. Prieš mane — klavišai, juodesni, baltesni... Paliečiu vieną, antrą...
Skamba, neskamba... Prasčiau ar geriau... Tiesiogine prasme — niekados nesu grojus. Tačiau savo pamoką visados girdžiu tarsi mano pirštais, mintimis ir jausmais grojamą muziką... Galgi turiu pašaukimą? Būti mokytoja gal man Dievo paskirta?..
Norėdama auklėti, mokyti kitus, privalau visuomet pradėti nuo savęs — visapusiškai ugdyti save turiu visą gyvenimą. Mokytojo darbas — ne darbas, o kūryba, — na, kūrybinis darbas, jei norite. Kuriu juos, savo mokinius, bet visų pirma kas dieną kuriu save. Siaubas, kiek gali mokytojas!.. Gero ir blogo gali... Sakyčiau, žodžiais mes, mokytojai, tiek neauklėjame mokinių, kiek savo pavyzdžiu. Mus erzina mums keliami visuomenės reikalavimai. Mes pykstame, kai mums neatleido mažiausios silpnybės. O kaipgi kitaip? Norim nenorim, prilipdom vaikams savo ydas. Mokom gyventi teisingai? Oi, neduok Dieve, jeigu vaikai suvokia, kad mes kalbam viena, o darom kita. Privalome būti šventi? Iš tikrųjų reikėtų. Taip, mes — silpni, klystantys žmonės, kaip ir visi. Tačiau vis dėlto nė sekundei nepamirškime, jog mes — mokytojai. O mokytojo vardas — įpareigoja.
Aš — mokytoja. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Norėdama duoti, turiu pati turėti. Man reikia kaupti ir kaupti kuo daugiau savo dėstomo dalyko žinių. Tą patį kūrinį kiekvienam laikmety literatūros kritikai traktuoja vis kitaip. Kasmet aš pati vis kitu aspektu vertinu tą patį kūrinį. Vadinasi, kiekvieną dėstomą kūrinį kiekvienais mokslo metais turėčiau perskaityti iš naujo. Dar — literatūros teorijos žinios. Pasaulinės literatūros naujovės... Literatūra — mokslas, literatūra — menas. Suvokiama ir jaučiama. Iš vakaro prisiskaičiau Maironio. Rytą einu mokyklon — kupina Maironio — šnabždu jį lūpomis, širdimi dainuoju. O taip! Ir mokslinė analizė...
Bet juk negaliu atnešti klasėn vieną Maironį. Čia įžengiu visa. Tokia, kokia esu. Kalbėsim, žinoma, apie Maironį. Tačiau mokiniai kuo puikiausiai pastebės, ar perverčiau aš vakarykščius laikraščius, ar pažiūrėjau spektaklį, rodytą per televiziją ar Teatro salėje. Nuo mokinukų nenuslėpsi, moki ar ne dainas Maironio ir ne Maironio žodžiais. Iš tikro jie žinos, ar Eliotą, išverstą Tomo Venclovos, paskaitei, ar — orginalą. Jiems aišku bus, kokiom kalbom kalbi, ką jau apkeliavai... Kaip oro, kaip vandens jie trokšta vi-sa-pu-siš-ko mano išprusimo!.. Atsimenu nuostabųjį mūsų kurso kuratorių garsųjį tautosakininką profesorių Donatą Sauką. Kalbėdavo jisai be galo painiai. Per paskaitas jo minties siūlo nepagaudavai. Po paskaitų knaisiodavomės po jo knygas... Tačiau tautosakos paskaitų nė vienas, rodos, nepraleisdavo. Nedrįsdavo kažkodėl neateiti. Nors profesorius nėra papriekaištavęs. Jo akys spindėjo tyrumu ir erudicija. Mes gėrėme tą šviesą ir labai labai gerbėm profesorių...
Kultūra — dieviškosios egzistencijos švytėjimas... Skaitau. Daug ką skaitau. Tačiau kas vakarą bent po keletą minučių paskaitau mokslų mokslo, menų meno knygą — “Naująjį testamentą”. Mane mokė daug kas. Tačiau Didysis mano Mokytojas — kaip ir kitų— Jėzus Kristus. Gyvojo Dievo žodžio paskaitau ir per pertrauką, ir pamokoje — sau ir vaikams. Į mokyklą — pusvalandis kelio, kuriuo keliaudama mintyse meldžiuosi — “Tėve mūsų...”, “Sveika, Marija...” Dėkoju ir prašau, keliu aukštyn dvasią...
Mano pareiga, — ką gavau iš Dievo, iš namų, iš žmonių, — perduoti kitiems. Tokia žmogiškosios būties grandinė: mes susijungiame vieni su kitais medžiaginių ir dvasinių vertybių perdavimu — paėmimu... Mes tarnaujame vieni kitiems, mes aukojamės vieni dėl kitų. Be šito būtų negyvos idėjos, nešvytėtų mūsų idealai. Pati didžiausioji mano laimė — galėjimas duoti, aukoti. Iš tikrųjų, iš tikrųjų ne sykį aš ją pajutau...
Laimė — tarnauti tiems, kuriuos myli. (Kristus plovė kojas savo mokiniams). Laimė — besąlygiškai, altruistiškai mylėti. Aš ir vėl tikiuosi meilės iš jų? Begėdė! Čia — ne prekyvietė, kurioje už prekę mokama... Bet jeigu aš juose įkvepiu mokėjimą mylėti? Gerai, bet žiūrėk, kad tave pamilę, jie kitų (mokytojų) nepaniekintų. Tavo šviesa, Ele (vardas, reiškiąs šviesą), tegu neapakina jų. Saugoki juos, kad už tavo hipnozės lauko jiems nebūtų tamsu... Aš džiaugiuosi jų buvimu, nes aš ir jie — Dievo vaikai. Aš dėkinga jiems, kad jie yra...
Mokiniai — tušti indai. Ir privalau juos pripilti būtiniausių vertybių — iš savęs pačios. Ne žodžių, o savo gerųjų savybių! Tad turiu būti punktuali, tvarkinga, blaivi, dora... Klasėje, ant palangės, džiūsta gėlė. Be “pamokslų” palaistau. Koridoriuj — šiukšlė. Pakeliu. Gal labiau padės už rodymą pirštu, įsakymą palaistyti gėlę, pakelti šiukšlę? Gal vaikams nepatiks, kad tu už juos padarai? Nežinau, nežinau. Bet vis dėlto dar ir dar sykį palaistau gėlę, pakeliu šiukšlę...
Ištikimybė... Tėvynei. Vyrui... Turbūt ji prasideda nuo ištikimybės žodžiui... Ar pasitiki manimi mokiniai? Rusų okupacijos metais būčiau moment išlėkusi iš mokyklos, jei nebūčiau vieno maniusi, kita sakiusi, trečia dariusi... Vis dėlto nesu šventoji... Homo sovieticus. Na, taip labai “negriešijau”, bet švari per tuos metu neišlikau... Šiandieną galiu, turiu būti vientisa asmenybė! Pirmiausia — niekad nemeluoti sau. Meilė mokiniams negali būti veidmainiška. Iš tiesų nė į galvą man neateina prieš mokinius vaidinti turtingos, jei gyvenu skurdokai (sąžiningu darbu nebuvo įmanoma prasigyventi, — paaiškinu). Žinau, mokiniai mėgsta matyti mokytoją, pasipuošusią nauja suknele. Pasakau viską tiesiai: norėčiau ir aš, bet negaliu, todėl ir todėl negaliu... Ir pamoka — ne vaidinimas. Niekados nemokėjau vienu balsu kalbėti per pamokas, kitu — po pamokų. Ir mokinių nenoriu artistų, bijau jų dvilypumo... Nė nepajuntu, kaip kitąsyk sušneku grynai žemaitiškai, — pati širdis padiktuoja, jog šitą mintį natūralu pasakyti tiktai taip, nes mums, grynakraujams žemaičiams, bendrinė kalba — savotiška vaidyba. Tiesa, ji neturi mokslinės analizės tradicijų. Tačiau kartais ir kūrinį mokiniui leidžiu nagrinėti tarmiškai, jeigu jį varžo bendrinė kalba.
Minėjau, kad turtų taip ir nesusikroviau per aštuoniolika savo darbo metelių, nors plušėjau, rodos, iš peties — prie sąsiuvinių prarymoti šeštadieniai, sekmadieniai, bemiegės naktys... ir nebaliavojau, neuliavojau... Tačiau man visai negėda, kad visas svetainės kampas ne spalvotu televizoriumi puikuojasi, o vešliai žaliuojančiomis, žydinčiomis gėlėmis. Skelbiu savo mokiniams, jog ne materialinės vertybės svarbiausia, — ir savo gyvenimu tai įrodau.
Jokiu būdu neslepiu nuo mokinių, jog manyje knibždėte knibžda silpnybės, kurių niekaip nesugebu nugalėti. Ir prašau jų, kad jie nedarytų taip, kai aš negerai darau, — gal jiems išeis... kartais net susimąstau, ar ne per daug mokiniams atsilapoju, — progai pasitaikius, atveriu jiems (pamokymui) slapčiausius savo gyvenimo klystkelius. Bet vėl manau sau: geriau pati prisipažinsiu, negu kuomet nugirs iš kitų. Taigi su vaikais tikrai būnu savimi.
Viena iš mano silpnybių — nepasitikėjimas savo jėgomis, bailumas. Kaip tai nugalėti? Mokytoju būti taip sunku. Juo gali būti tiktai tvirtas žmogus. Suteik, Dieve, prašau, man tvirtybės...
Laisvą žmogų gali auginti tiktai laisvas žmogus. Aš turiu laisvę pasirinkti, kuo būti, kokia būti. Aš pasirinkau atsakomybę už savo ir kitų likimą. Mano ir manųjų auklėtinių laisvė negali būti egoizmo patenkinimas, naudos ieškojimas savo biologinei prigimčiai, stengimasis patikti visuomenei. Aš ir mano mokiniai tegu trokšta Dievui patikti, vykdydami jo įsakymus. Ir nevalia pataikauti daikto, pasipūtimo, alkoholio... vergams.
Jeigu myliu žmones, nė mintis negali kilti, kad išdrįsčiau jų negerbti. Savąją tiesą galiu kitam pasiūlyti, bet neturiu teisės ją prievarta brukti — net vaikams. Neturiu jokios teisės net pagalvoti, kad mano pažiūros, poelgiai teisingesni už kitų.
Beje, kokia nuostabi Dievo kūrinija savo skirtybėmis! Juk žmonės — kaip tie medeliai: eglės, ąžuolai, uosiai, berželiai, — visi skirtingi ir visi žavūs. To betrūko, kad žmonės (taipogi mokytojai bei mokiniai) atrodytų tarsi štampuotos detalės. Kas gali būti puikiau už žmogų, turintį savitą, spalvingą išorės ir vidaus veidą! Žinoma, vienam artimesnis toks, kitam — kitoks. Tačiau reikia išmokti žavėtis skirtybe. Tolerancijos! Kantrybės! To ir kitus reikia mokyti. Kai vaikai ieško jų pamėgtų mano bruožų kituose mokytojuose ir nusivilia neradę, stengiuosi jiems parodyti, kad savitų, tik jam būdingų gražių bruožų, turi tas ir kitas mokytojas. Sakau, kad ir aš kiekvienoje klasėje randu ką nors nuostabaus ir atsiremiu į tai. Beje, tolerancijos homo sovieticus, verskis per galvą, bent šiandien dar niekaip neišmoks. Trūksta jos, labai trūksta suaugusiųjų, net artimiausiųjų, atžvilgiu, deja, ir man... Skaldau sau antausius už kiekvieną netolerantišką mintį ar žodį, bet... Dievo meldžiu pagalbos, tačiau...
Taigi mokytojas — tai tėvas ir motina, vadas, draugas, pavyzdys... Tarp kitko, turėtų jaustis balansas tarp mokytojo — draugo ir mokytojo — autoriteto. Tad štai kokia atsakomybė iškyla tau, mokytojau!
Vadinasi, dirbu, kiek sugebu, gerai, nelaukdama kontrolės. (Nes juk dirbu ne dėl kontrolės!). Laikau save mokyklos mokytojų bendruomenės sraigteliu, rajono mokytojų sraigteliu, Lietuvos dalelyte, žmonijos sąnariu. Pastebėjau, jog mano bendražygiui nesiseka. Kaip, jo neįžeidžiant, jam padėti? Paklusnumas — dorybė, — tad nekompromituosiu mokyklos vadovų autoriteto — jų žodis man šventas. Deja, deja!.. Jeigu su mokiniais kartais išgroju visai neblogas melodijas, mokytojų vis dar šalinuosi. Ničniekaip nepajėgiu savęs įtikinti, jog tai mano broliai, seserys. Svetimi jie man kažkokie. Nesmerkiu jų, neniekinu, bet... O klusnumu viršininkams visą amžių pasižymėjau. Tiesa, mūsų bendram triūse dalyvauja ir mokinių tėvai. Vaikas į mokyklą ateina su namų problemomis. Su tėvais visados susišnekėdavau. Pirmąsyk susitikus, jie atverdavo man savo sopulius. Tiktai nežinau, ar aš jų naštą palengvindavau? Iš visų konfliktinių situacijų — su vaikais, mokytojais, tėvais — stengiuosi išsikapstyti taikiu būdu. Mano charakteriui — tai sėkmingiausias būdas — ne sykį šituo įsitikinau. Visi esam vieno laivo keleiviai. Gyvenu ne pati sau, — kartu visi gyvename. Tad turim padėti vienas kitam.
Mokymas — auklėjimas — tai procesas, su pradžia, eiga ir pabaiga. Neleistina — bet kada ir bet kaip. Nebelaukit, buvę sovietiniai mokytojai, konkrečių mokymo-auklėjimo gairių. Dievas juk davė galvas. Beje, ne po vieną juk esame palikti, o visi krūvoj...
Esu mokytoja. Ir dieną, ir naktį. Ir žiemą, ir vasarą. Ir mokykloje, ir gatvėje, ir savo namo kieme... Bet tai nereiškia, kad šitoji profesija turi kažkaip kvailai, juokingai, ligūstai mane užantspauduoti. Esu žmogus. Esu aš. Gyvenu. Visur paprasčiausiai žmogiškai gyvenu. O mokytojo darbu tarnauju bendruomenei. (B. d.)
■ Lietuvos jaunimo katalikiškų organizacijų dvasios vadu paskirtas kun. Robertas Grigas. Jam patikėtos ir Kauno arkivyskupijos katalikų masinės informacijos priemonės, kurioms turės vadovauti.
■ Vokietijos katalikų akademikų sąjungos prezidentas dr. N. Darga rašo LKMA valdybai: “Krikščionims demokratams reikia daugiau padirbėti su paprastais žmonėmis (kaimiečiais), kad juos įtikintų savo geresnėmis idėjomis. Katalikams neįsijungus į visuomeninius reikalus, situacija negali pasikeisti. Manau, laikas ne trauktis, o aktyviai įsijungti j darbą. Taip pat manau, kad vienas svarbiausių uždavinių — stiprinti ryšius su V. Europos šalimis, tik ne politiniu lygiu, bet tarp žmonių, ypač jaunimo. Ką jūs manote apie bendrus Vokietijos ir Lietuvos intelektualų (Katalikų Akademijos) seminarus, kurie vyktų Lietuvoje ar Vokietyjoje? Tema turėtų būti įdomi abiem pusėms”.