SES. ONA MIKAILAITĖ
Ir mūsų tarpe yra nemažai žmonių, kuriems maldingumas ir dvasingumas reiškia kažkokį nenormalumą, perdėjimą. Kitiems tai, paprastai šnekant, davatkiškumas. Geriausiu atveju — liekana iš praėjusių laikų. Mes, lietuviai, ypač bodimės išorinių religingumo apraiškų. Daug kam tai nesutinka su geru tonu, o dažnas vadina veidmainyste.
Maldingumas gal dar šiek tiek tinka močiutėms. Joms ir dera rožantėlį pro artrito iškreiptus pirštus leisti. Jos gi ir neturi ką geresnio veikti, o poterėlius kalbėti juk nieko nekenkia. Gal pažįstame ir kitų žmonių, dar gilios senatvės nesulaukusių, kuriuos galima vadinti maldingais. Bet tikriausiai tas epitetas teikiamas su tam tikra ironija. Žiūrėk, laksto į bažnyčią dieną naktį, o nieko gero nenuveikia. Dar mano esąs už kitus pranašesnis... Tokių tai jau nepakenčiu!
Taigi žodis maldingumas mūsuose gero vardo neturi. Ir reikia pripažinti, kad maldingų žmonių, kurių gyvenimas atitiktų jų pamaldumą, kuris spindėtų gerumo ir artimo meilės darbais, taip jau daug nėra. Aišku, maldingumas pats savyje nėra blogas: palinkimas į maldą, prisirišimas prie bažnyčios niekam nekenkia. Tačiau maldingumas gana dažnai virsta kažkuo kitu. Šv. Kotrynos iš Sienos, Bažnyčios daktarės, raštuose aprašoma, kaip Viešpats Jėzus ją apšvietė, kaip maldingumas lengvai gali virsti gana paviršutinišku dvasiniu pasitenkinimu. Daugelio maldų kalbėjimas savyje nėra naudingas ar priimtinas nei Dievui, nei žmogui. Kodėl? Todėl, kad prisirišimas prie tokių praktikų dažnai kyla iš baimės, egoizmo ar kitų užslėptų žmogaus psichinių ypatybių. Maldingumas tiek geras ir naudingas, jei jis padeda žmogui tapti geresniu kasdieniniame gyvenime, jei jį verčia darbais rodyti meilę Dievui ir žmogui.
Maždaug per dvidešimt metų amerikiečių religinėje literatūroje paplito žodis “dvasingumas” (spirituality). Ta tema prirašyta nemažai straipsnių bei knygų, teikiama įvairių dvasingumo kursų, seminarų bei pratybų. Kai kuriuose rateliuose dvasingumas tapo tiesiog madingu dalyku. Tačiau ne visiems aišku, ką tai iš tikro reiškia. Lietuvių kalba, kai vadinam žmogų “dvasingu”, tai skamba kur kas rimčiau, negu vadinti žmogų “maldingu”. Tai reiškia kažką gilesnio. Dvasingas žmogus įdomus, neatstumiantis; norisi geriau jį pažinti, su juo rimčiau, giliau pasikalbėti.
Vienas autorius, Eugene H. Ciarlo, dvasingumą aptaria taip: vadinti žmogų dvasingu — tai kažkas daugiau, negu aptarti jo ištikimybę kurios nors religijos doktrinai ar disciplinai; tai greičiau reiškia, kad toks asmuo ieško kažko didesnio, vertingesnio, gilesnio negu kasdienis gyvenimas, apkrautas daiktais ir malonumais, gali duoti.
Šis autorius toliau dėsto, kad žmogaus religingumas dažnai nukenčia dėl to, kad jis pasitenkina išoriniu maldingumu. Maldingi žmonės ištikimai lanko bažnyčią, kalba maldas, džiaugiasi dvasinio pasaulio grožiu. Tačiau šie maldingi žmonės ne sykį pasirodo tik žaidžiantys dvasingumo pakraščiuose. Jie linksmai šokinėja aplink gelmę, kurion iš tikrųjų bijo įkristi. Toks maldingumas, palyginti nesunkus, laikinai nuramina mintį bei širdį. Jis gali būti ir atrama žmogui, bet tik iki to momento, kai asmeninė nelaimė, šeimos tragedija ar kitas blogis jį užklumpa netikėtai, lyg vaiką, smagiai renkantį žiedus pievoje saulėtą dieną.
Tačiau dvasingumas mus verčia eiti gilyn, eiti ten, kur nelabai net norime eiti. Dvasingas žmogus pirmoje eilėje eina savęs pažinimo keliu. Jis nebėga nuo savęs, nesidangsto ir nevengia atvirai pasižiūrėti j savo trūkumus, pripažinti savo klaidas, matyti savo ribotumą. Be tokio nemeluoto savęs pažinimo neįmanoma tapti dvasingu žmogumi. Be jo liekame prie vaikiškų žaidimų, kuriuos vadiname įmantriais vardais. Neveidmainiškas savęs pažinimas atveria kelią į tikrą artimo meilę. Kai pamatom savo tikrą veidą, nesame tokie greiti apkalbėti ir smerkti kitus. Kai pripažįstam patys sau, kaip dažnai patys suklumpame, net gerų norų ir įkvėpimų vedami, tuomet ne taip sunku tą patį ir kitiems pripažinti. Ogi pats sunkiausias dalykas — atleisti kitam — galimas tik tada, kai nebėgam nuo savo kalčių, o nuolankiai galim pasakyti: “mea culpa”. Tai jau dvasingumo pergalė, nes psichologiškai visi esame stipriai linkę išteisinti save, o kaltinti kitus.
Kai kurie psichologai net yra sudarę sąrašus epitetų, kaip žmogus savo ypatybes vadina vienais vardais, o kitų — visai kitais. Pavyzdžiui: aš esu tvirto nusistatymo, o jis — užsispyrėlis; aš esu lankstus, o jis — lepšis ir t.t. Tai charakteringas žmogaus psichologinės savisaugos mechanizmas. Tik dvasiškai pažengęs ar subrendęs žmogus sugeba ramiai ir nuolankiai pripažinti, kad jis ne visuomet pasireiškia kaip tobulybės viršūnė, o tai ypač matyti, kaip jis moka paprastai priimti mažas, kasdieniškas klaideles. Daugumas mūsų teisinamės arba vaidiname neklaidingus.
Pasakojama apie garsų anglų žurnalistą, apologetą, į katalikų tikėjimą atsivertusį G.K. Chestertoną, kad jis užsimojęs dalyvauti rašinių konkurse. Tema buvo tokia: “Kokia priežastis didžiausių mūsų laikų pasaulio problemų”. Chestertonas į tą sudėtingą klausimą atsakė taip: “Aš pats”. Pasirašė ir išsiuntė konkurso skelbėjams. Tai buvo trumpiausias ir tiksliausias atsakymas į pateiktą klausimą, tik nežinia, ar jis buvo tinkamai įvertintas. Blogio priežasčių ieškome visur, tik ne savyje.
Blogį matome visi. Blogį aptarti, pasmerkti sugebame visi. Bet “blogį nugalėti gerumu” sugeba tik tie, kurie išmoko eiti Kristaus pėdomis. Ir mes matome, kad blogio nugalėti kitaip negalima, tik gerumu. Nei savo tautoje, nei savo šeimose nieko nepataisysime, kol neišmoksime “blogį nugalėti gerumu”.
Dvasingumo yra įvairių rūšių, nors nuostabu, kaip tikrai dvasingi žmonės esminiuose dalykuose sutinka. Krikščioniškasis dvasingumas reiškia eiti Kristaus pėdomis. Seniausias krikščionybės aptarimas tai — kelias, o ir pats Kristus vadinamas Keliu. Visų amžių dvasingų krikščionių patirtis tvirtina, jog Kristaus pėdsakai veda ne vien gražiais, bet ir erškėčiuotais keliais. Kristaus pėdsakai aplaistyti prakaitu, ašaromis ir krauju. Kiekvienas žmogus gyvenime išlieja nemažai ašarų, prakaito ir kraujo. Tai gali jį suminkštinti ar užkietinti; pašventinti ar nužmoginti. Dvasingas žmogus anksčiau ar vėliau išmoksta kentėti su Kristumi, išmoksta žiūrėti į žmogišką gyvenimą Kristaus šviesoje. O tas mokslas yra pats sunkiausias, nors pats vertingiausias.
Daugumas mūsų nešiojame nemažai kartėlio širdyje. Daugumas su senų laikų psalmistu norime šaukti: “Kurgi tas tavo Dievas?!” Ir kol neįžiūrėsime savo gyvenime Dievo pėdsakų, tol jų nerasime niekur kitur. Tol ir liksime paviršutiniški.