ALGIRDAS NARBUTAS
Žagarė. Kas ji? Kur jos pradžia, o kur pabaiga? Pradžia. Taip, ji turėjo būti. O pabaiga? Ar miršta miestai? miesteliai? Taip — kaip ir žmonės, pilys, ežerai, net jūros... Bet yra žmonių, kurie nepamirštami, garbinami. Tokia yra Barbora Umiastauskaitė Žagarietė.
Nutiesę liniją žemėlapyje Šiauliai-Ryga, kiek piečiau linijos vidurio rasime Žagarę. Ji stovi Žiemgalos žemėje. Žiemgaliai — sena baltų gentis. Ryga — senas, žilas miestas. O Žagarė? Žagarė senesnė ir už Rygą. Istoriniuose šaltiniuose Žagarė minima 1253 ar 1254 metais. Ji ten vadinama Sagera.
XIII a. vidurys. Dabartinę Žagarę tada supo gūdžios girios, klampios pelkės, tik vakarinėj daly buvo kalvų virtinė. Ten ir stovėjo galinga kunigaikščio Žvelgaičio pilis. Netoli buvo ir dar viena kalvelė, spėjama, kad dirbtinė. Ant jos buvusi Raktuvės (Raktės) pilis — gal žvalgybinė, raktas gynybai nuo kalavijuočių riterių, įsikūrusių dabartinėje Latvijos teritorijoje. Ji stovėjo gal kilometro atstumu nuo senosios Žagarės. Margiris, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio karvedys, pavedęs savo kariui Kosčiuskai pastatyti Raktuvės pilį. Lenkijos ir Lietuvos karalius Vladislovas Jogaila statytojui pilį ir padovanojęs. Vėliau ją paveldėjo bajoras Umiastauskas. Umiastauskai — sena, garsi didžiūnų giminė. Jos nariai XVI a. unijinės Lietuvos valstybiniame aparate ėjo įvairias pareigas. Umiastauskas ir pradėjęs statyti kairiajame Švėtės krante senąją Žagarę. Kiek vėliau dešiniajame krante statėsi naujoji Žagarė.
Umiastauskų šeimoje augo vienturtė dukra Barbora. Nėra žinių apie jos motiną, kuri mirė anksti palikdama mažą dukrelę pamotei. Antroji Umiastausko žmona buvusi labai nedora ir žiauri. Apie ją nei padavimuose, nei istorijoje nėra išlikusių jokių žinių, kaip tik tas faktas. Galima įsivaizduoti, kad jaunutei Barborai teko daug iškentėti despotiškos moters globoje. Barboros motina turbūt buvo labai religinga ir ankstyvojoje vaikystėje spėjo įskiepyti dukters sieloje gilų pamaldumą, nes Barbora pasižymėjo ypatingu pamaldumu. Pagal senų žagariečių pasakojimą, dažnai net pusę kilometro eidavusi į bažnyčią keliais. Prieš altoriaus tabernakulį melsdavosi iki užsimiršimo. Be abejo, toks podukros gyvenimo stilius erzino kilmingosios bajorės išdidumą. Ji neapkentė jos ir įvairiausiais būdais apsunkindavo kantrios ir tylios mergaitės gyvenimą.
Būdama labai geros, jautrios širdies, Barbora mylėjo vargšus ir ligonius, užtardavo skriaudžiamus baudžiauninkus. Atrodo, kad Umiastauskų dvare nebuvo užsiimama labdaryste, ir savo mielaširdingumą Barborai tekdavo slėpti nuo tėvo ir ypač nuo pamotės akių.
Vos subrendus jaunoji Barbora bandė išsiveržti iš palaido dvaro kasdienybės. Ieškodama ramybės ir Dievo artumo, stojo į benediktinių vienuolyną Rygoje. Šis jos žingsnis, be abejo, sukėlė didelę audrą Umiastauskų dvare. Nesinori tikėti, kad Barborą būtų mielai paaukojęs Dievo tarnybai jos tėvas — ji buvo vienintelė jo turtų paveldėtoja. Tėvai būtų geriau sutikę išleisti ją kad ir už vidutinio bajoro, negu matę vienuolės rūbais. Apie Barboros buvimą Rygos vienuolyne liudija senose archyvo knygose rastas pažymėjimas. Bet šis bandymas užsidaryti vienuolyno celėje nepavyko, ir jaunoji bajoraitė skaudančia širdimi turėjo grįžti į šeimą. Dėl to galėjo būti dvi priežastys: nestipri sveikata ir nuolatinis tėvo priešinimasis pasirinktam luomui.
Umiastauskų šeimoje nebuvo krikščioniškų dorybių dvasios, ir neaišku, dar kokiai didikų grupei jie priklausė — katalikiškajai ar protestantiškajai.
Niekada neišaiškinsime, kokie planai ir siekiai buvo jaunosios Umiastauskaitės, grįžus į pasaulietinį gyvenimą. Nėra abejonės, kad būdama turtinga ir, kaip sako padavimas, labai graži, turėjo šimtus progų padaryti puikią karjerą. Neabejotinai turėjo slaptų ir viešų gerbėjų, svajojusių susigiminiuoti su garsia didžiūnų šeima. Kiek ji turėjo pakelti bandymų ir sunkumų šiame gyvenime, — lieka paslaptis. Mes apie tai galime spręsti iš jos pomirtinės galybės — garsių stebuklų, kuriuos savo nuopelnais laimėjo pas Dievą.
Labai neilgas buvo Barboros gyvenimas — šviesus, tyras žybtelėjimas ir didis heroizmas, apvainikuotas šventumo ir kankinės šlove. Ji žuvo savo garbę gindama nuo nedoro tėvo kėslų... Gelbėdamasi nuo baisaus pavojaus, iššoko pro langą iš antro aukšto. Tai galėjo įvykti gal XVII a. pradžioje.
Senuose raštuose randame žinių, kad kūnas buvo palaidotas Butlerių dvaro rūsyje, Žvelgaičių kaime, pusantro kilometro nuo Žagarės miestelio. Žmonės rūmų griuvėsių vieną rūsį ir vadino “Barboros skiepu”. Vėliau ji buvusi palaidota bendrose kapinėse. Tačiau vis sklindant garsui apie jos dorybes ir stebuklus, liaudis pradėjo reikalauti didesnės pagarbos šventiesiems palaikams — kad perkeltų jos karstą į bažnyčią. Karstas su iškilme buvo pervežtas į bažnyčios požemį.
Taigi liaudis jau nuo seno garbino Barborą Umiastauskaitę, net nesiteiraudami, ar Bažnyčia yra ją pripažinusi palaimintąja. Tie tiesiog ją taip vadino. Žmones ypač stebino faktas, kad Barboros kūnas negedo. Vietinės pamaldžios moterys retkarčiais pakeisdavo jos baltus rūbus, kai šie prarasdavo savo šviesumą.
Barboros Umiastauskaitės gyvenimas ir jos pomirtinis likimas turi ir legendinio pasakojimo elementų.
Teigiama, kad Barbora gyvenusi ir mirusi XVII amžiuje. 1595 m. minimas Jonas Umias-tauskas kaip karališkųjų Žagarės žemių ekonomas — administratorius. Rašoma, kad apie Barboros šventą gyvenimą 1755 m. Romai pranešė Žemaičių vyskupas M. Tiškevičius. 1655 m. švedų sukelto gaisro metu iš pelenų buvęs ištrauktas dar nesudegęs jos kūnas. Vyskupas rašė: “Rankos ir kojos tarytum gyvos, jas galima lankstyti”. Tokia Barbora buvo atgal patalpinta į bažnyčios rūsį. Žmonės lankė Barboros karsto vietą, meldėsi, ir buvo skelbiami pagijimai. Vyskupas Tiškevičius užregistravo septynis pagijimus. Paminėtina, kad medinė bažnyčia sudegė 1605 metais, tačiau švedams 1625 m. užėmus visą Kuršą ir Žiemgalą, o 1655 m. liepos-rugpjūčio mėn. ir vakarinę Lietuvos teritorijos dalį, galėjo bažnyčią aplankyti ir nauji gaisrai.
1876 m. apie Barborą vyskupo fiksuotus faktus mini ir Kauno gubernatorius. Jis rašė: “Numirėlė savo išvaizda maždaug 20 metų moteris ar mergaitė, vidutinio ūgio, jos veidas ir rankos juodos spalvos ir ne visai išlaikiusios savo natūralią formą (...). Tą lavoną vietos ir apylinkių gyventojai laiką šv. Barboros relikvijomis (...) Pasakojama, kad esą tai Barbora, pavarde Umiastauskaitę, buvusi vietos gyventojų kilmės ir buvusi jos pačios tėvo nukankinta už tai, kad nesutiko su juo nusikalsti skaistybei (...). Vietos gyventojų pareiškimais, Barboros užtarimu patirta stebuklų”.
Carinė Rusija pradėjo persekioti Barboros kultą. Iki tol jos nelietė nei prancūzai, nei vokiečiai. 1876 m. Kauno vicegubernatorius Riškovas specialiu raštu kreipėsi į Žemaičių vyskupijos valdytoją vyskupą A. Beresnevičių, kad uždraustų tikintiesiems lankyti Umiastauskaitės karstą ir dėti aukas. 1885 metų rugpjūčio 31 d. Kauno vicegubernatorius rašė Žemaičių vyskupui M.L. Paliulioniui, jog Žagarės klebonas skelbiąs žmonėms Barboros Umiastauskaitės šventumą ir leidžiąs garbinti jos palaikus. Į vyskupo paklausimą Žagarės klebonas kun. S. Limaževičius atsakė, kad žmonės, ligų varginami, padarė įžadus ir pasimeldę, išgiję. Tas pats klebonas rašęs, kad vyskupas M. Valančius atsiuntęs jam knygą užrašinėti Barboros stebuklus, kurių jau 87 įtraukęs į tą knygą. Matyt, vyskupas M. Valančius ruošėsi pradėti Barboros Umiastauskaitės beatifikacijos bylą.
Joniškio rusų žandarai įsakė Barboros palaikus visiškai užmūryti bažnyčios rūsyje. Valdžios spaudžiamas vyskupas tuo reikalu pasiuntė į Žagarę Šiaulių dekaną Tomkevičių. Po to rūsys buvo užmūrytas, o langelis užtaisytas tankiomis grotomis, bet žmonės vis tiek meldėsi prie rūsio langelio, darė apžadus ir Barborą laikė šventąja. Bažnyčioje prie altoriaus buvo prikabinėta daugybė votų — padėkos ženklų už išgijimą.
1897 metais liepos 10 d. caro įsakymu valdžia pradėjo duoti leidimus statyti Lietuvoje katalikų bažnyčias. Dėl to rūsys buvo atidarytas ir Barboros karstas jau netrukdomas visą laiką buvo lankomas maldininkų ir nuolat garsėjo stebuklingais įvykiais.
Šio straipsnio autorius prisimena, kad Antrojo Pasaulinio karo metu, vokiečių okupacijos metais, Barboros Umiastauskaitės palaikai gulėjo stikliniame karste senosios Žagarės bažnyčios nedideliame rūsyje. Matėsi jos rankos ir dalis veido. Apie karstą raudonų plytų grindyse buvo įdubęs takelis. Tai kiek žmonių čia ėjo keliais ir meldė malonės! Ir gimnazijos mokiniai ypač prieš egzaminus gausiai lankydavo Barborą Žagarietę, eidami keliais, melsdavosi, kad sėkmingesni būtų egzaminai.
1963 metais balandžio 2 d. sovietinė valdžia uždarė senosios Žagarės bažnyčią, o Barboros palaikus nežinia kur išgabeno.
Rašoma, kad gal palaikus sunaikino. O prieš tai juos tyrinėjusi keturių gydytojų komisija. Gyventojų tarpe sklido žinia, kad buvusi rasta per šimtmečius sunykusi širdis, plaučiai ir kitos kūno dalys.
Nors jau trys dešimtmečiai, kai bažnyčios rūsys tuščias, žagariečiai tiki, kad Barbora nesunaikinama, kažkur slepiasi ir sugrįš į savo garbingą vietą. Iniciatyvus ir veiklus dabartinis Žagarės klebonas kun. L. Čechavičius ne tik remontuoja, restauruoja visas Žagarės bažnyčias, bet ir rūpinasi, kad Barbora Žagarietė grįžtų pas žagariečius. Jo žiniomis, 1963 m. į Žagarę buvo atvykę tuometinis Vilniaus Universiteto medicininės ekspertizės katedros vedėjas prof. J. Markulis, ateistinio muziejaus direktorius Markonis ir architektūros paminklų bei muziejų apsaugos viršininkas J. Glemža. Pastarojo teigimu, Barboros Umiastauskaitės palaikai buvo tikrinti vietoje ir palikti. “Tarybų Lietuvos enciklopedijoje” (1986. Ilt.) rašoma, kad prof. J. Markulis ištyrė K. Donelaičio, Barboros Radvilaitės ir Žagarės Barborytės palaikus.
Klebonas kun. L. Čechavičius iš kai kurių šaltinių sužinojęs, kad Barboros palaikai vietos valdžios buvo palaidoti Žagarės latvių kapinėse, tad žagariečių tikėjimas gali būti vaisingas.
Brošiūrėlėje “Barbora Žagarietė” (1985) pateikiami 1833-1867 metais surašyti į “Autentiškai patirtų palaimintosios Barboros stebuklų” knygą pagijimai. Minimi trys žmonės (Juozas Viršila, Antanas Šinkevičius, zakristijonas Feliksas Masciskis), kurie klausėsi ir paskui liudijo, kad žmonės, atvykę į Žagarę atlikti įžadų, patys pasakojo savo išgijimą. Brošiūrėlėje rašoma, kad pagijimai yra reikšmingi, turint mintyje pagijusiųjų dvasioje veikusias religines ir psichologines jėgas. Štai keletas iš anų ir šių laikų aprašytųjų stebuklų.
Pagijimai
1856.IV.26. Barbora Paltakaitė iš Vaiguvos turėjo pritrauktą koją. Padarius Barborai įžadą, tuojau pasijuto geriau ir pajėgė ateiti į Žagarę įvykdyti įžado.
1859. VII. 27. Petronėlė Čarkauskaitė iš Garnėnų metus buvo akla. Padarius įžadus palaimintajai Barborai, jos akys tiek pagerėjo, kad ji pati galėjo ateiti į Žagarę be vadovo. Taip ji pasipasakojo prieš liudytojus po išpažinties.
Vienas 24 m. vyras Pumpėnų par. Pasvalio raj. susirgo sąnarių liga — sutraukė abi kojas, visai nebegalėjo vaikščioti. Išgirdęs apie Barborą, su arkliais (pokario metais sunku buvo gauti transporto) po trijų dienų kelionės atvyko į Žagarę. Su dideliu vargu brolis nutempė ligonį pas stebuklingąją Barborą. Prie bažnyčios rūsio durų visi ilgai meldėsi, dėjo aukas. Ligonis su savo palydovais grįžo toks pat prie vežimo, nė kiek nejausdamas geriau. Jo globotoja M. Drigotaitė pasiteiravo, argi nė kiek nesijaučiąs geriau. Visų atsakymas buvo: “Ne. Tokia Dievo valia”. Susitvarkę išvyko namo. Kai įvažiavo po trijų dienų į savo kiemą, ligonis pajuto kažkokį šiurpą ir nepaprastą jėgą kūne. Jis ištiesė sutrauktas kojas ir pats išlipo iš vežimo... visiškai sveikas. Sekančiais metais išgydytasis nuvyko į Žagarę padėkoti stebuklingajai už malonę.
Štai dar vienas Žagarės miestelio pasakojimas: “Tai buvo 1938 m. Viena keleivė užėjo į mano tėviškę, Gruzdžių valsčiuje, Mykolaičių kaime, pas mano tėvus Oną ir Jurgį Vasiliauskus. Ji prašėsi nakvynės. Tėvai priėmė. Ta moteris pasakojo, kad esanti labai pavargusi, nes iš Kauno einanti pėsčia į Žagarę pas Barborą ir nešanti aukų — šilkinę suknelę stebukladarei apvilkti už gautą sūnui kunigui sveikatą. Jis sirgo sunkia liga — gerklės tuberkulioze. Jau ir tyliai kalbėti vos pajėgė, nebegalėjo eiti pareigų. Gydytojai nieko negalėjo padėti, ir liko laukti mirties. Kažkur nugirdęs kalbas apie Žagarės Barborą, pasižadėjo, jei pasveiks, pėsčias iš Kauno į Žagarę nunešti stebuklingajai Barborai šilkinius rūbus. Ta intencija kunigas meldėsi devynias dienas ir pasveiko. Pradėjo normaliai kalbėti. Ligos neliko nė pėdsakų. Kunigo motina pasisiūlė sūnui patarnauti, pati nešė rūbelį visą laiką pėsčia”.
Žymus išgijimas Žagarėje įvyko 1955 m., esant klebonu kun. Povilaičiui.
Vieną dieną ateina į kleboniją ligonė dviejų vyrų už parankių vedama ir prašė kleboną, kad atrakintų rūsį, kur buvo Barboros palaikai. Jis atidarė rūsį. Ligonė įėjusi puolė ant kelių, rankomis apkabino Barboros karstą ir ėmė garsiai verkti, šaukdama: “Šventoji Barbora, tu man sveikatą grąžinai, atvykau tau padėkoti”. Tie vyrai, kurie atvedė mergaitę, į rūsį nėjo ir nesimeldė. Pasirodo, jie buvo aukšti tarnautojai. Kai vėliau paaiškėjo, tai buvo jos broliai, gyvenantys Vilniuje, kurie ją atvežė į Žagarę, karštai sesers prašomi. Mergina sirgo vėžiu, ir gydytojai jai numatė tik dvi savaites gyventi. Jos kūnas buvo tarsi viena žaizda, vietomis net kaulai buvo matyti. Kažkas jai atnešė rūbo skiautelę nuo Barboros palaikų, kaip relikviją, ir patarė pradėti noveną į stebuklingąją Žagarietę. Baigiant noveną, jos sveikata pradėjo greitai taisytis. Žaizdos gijo, atsirado nauja oda. Po novenos ji pradėjo vaikščioti. Praėjus dviem savaitėm, broliai, atvažiavę iš Vilniaus sesers laidoti, rado ją pasveikusią ir vaikščiojančią. Tik buvus taip nusilpusi, kad pati viena niekur negalėjo važiuoti, ir taip už pažastų vedama ji atvyko į Žagarę padėkoti geradarei už stebuklingą sveikatą. Šį faktą pats klebonas Povilaitis papasakojo per pamokslą. Paskui pats dėl to nukentėjo nuo valdžios ir galbūt pagreitino bažnyčios uždarymą.
Brošiūrėlėje sakoma, kad tai tik keletas epizodų.
O senosios Žagarės bažnyčioje buvusi protokolų knyga žuvo Antrojo Pasaulinio karo metu.
Naudota literatūra:
1. Brošiūra. Vaidilutė, “Barbora Zagaraitė” 1985 m.
2. “Tarybų Lietuvos enciklopedija” 1986 D t.
3. Laikraštis “Šiaulių kraštas’,’ 1992.XI.7.
4. Lietuvos istorija.
5. Žagarės gyventojų ir str. autoriaus prisiminimai.
■ Senojo Testamento istorines knygas verčia ir spaudai ruošia kun. Antanas Rubšys. Jo išverstos pranašų knygos jau išspausdintos. Kalbą lygina rašytojas J. Jankus. Išleis prel. V. Balčiūno vadovaujama leidykla “Krikščionis gyvenime”.