V. Bagdanavičius, MIC
Palaimintojo Jurgio Matulaičio sociologijoje pasisakymas už turto reikšmę natūraliam žmogaus gyvenimui, kaip būtinai žmogaus saugumo sąlygai, gali sukelti abejonių apie neturto įžado reikšmę ir prasmę vienuoliniame gyvenime. Iš tikrųjų Matulaitis sako, kad ekonominiai reikalai “turi neapsakomai didelę įtaką visam mūsų gyvenimui” (Trumpas išaiškinimas šių dienų socialinio klausimo, “Draugija”, 1909 m., 330 psl.). Turtas, pasak jo, turi reikšmės ir tobulybės siekimui. “Žmogus, norėdamas gyventi ir tobulintis, turi ieškoti maisto ir priemonių savo reikalavimams patenkinti”.
Į neturto įžado klausimą vienuoliniame gyvenime verta kreipti dėmesį ir dėl to, kad šis įžadas galbūt yra viena iš priežasčių, dėl ko vienuolinis gyvenimas šiais laikais yra nepopuliarus.
Yra dar kita priežastis, skatinanti rimčiau svarstyti neturto įžado klausimą vienuoliniame gyvenime. Jį skatina šiais laikais susibankrutavusi kraštutinio socializmo arba komunizmo sistema. Ji rėmėsi pažiūra, kad asmuo nėra patikimas turto valdytojas ir kad tą vaidmenį turi perimti visuomenė. Tačiau šiais laikais, paaiškėjus, kad komunistinė sistema ne tik doriniu, bet ir ūkiniu požiūriu savo pažadų nėra pateisinusi, kelia klausimą, ar ir vienuolinio gyvenimo neturto įžadas ir jo praktika yra teisėti.
Taigi vienuolinio gyvenimo žmonėms šiandien kyla gyvastingas uždavinys pateisinti savo praktikuojamą neturto įžadą. Vienuoliniame mokyme galbūt ne visai teisingai per keletą paskutinių šimtmečių neturto įžadas būdavo aiškinamas kaip atitinkantis natūralinę neturto vertybę. Jurgis Matulaitis drįso pažiūrėti į turto turėjimą kaip į natūralią žmogaus prigimties apraišką. Žiūrint į turto turėjimą kaip į natūralų žmogaus galių pratęsimą, į neturto atstovavimą vienuoliniame gyvenime tenka žiūrėti ne kaip į natūralinę vertybę, bet kaip į vertybę, grįstiną ir išlaikytiną antgamtiniu požiūriu.
Žinoma, antgamtinė Dievo malonė yra ne tam, kad kenktų ar naikintų natūrales žmogiškas vertybes. Tačiau, kai norime ir turime neturto dorybę vienuoliniame gyvenime remti antgamtine vertybe, tai iš to nereikia daryti išvados, kad turto valdymas yra kažkas negero. O tokio įsismaginimo kartais pasitaiko. Taip pat į vienuolį nereikia žiūrėti kaip į tokį asmenį, kuris yra nepatikimas, kad galėtų valdyti savo turtą. Jurgis Matulaitis laiko turtą pozityvia žmogaus veikimo priemone, tačiau, nepaisant to, netrukus po šio pareiškimo jis pats ėmėsi organizuoti vienuolinį gyvenimą. Taigi turto turėjimas ir valdymas nėra blogybė iš esmės. Neturto įžadui pateisinti reikia rasti aukštesnį pagrindimą negu tik ekonominį.
Stengiantis ugdyti vienuolinį gyvenimą, galbūt būdavo praleidžiama iš akių, kad neturto įžadas yra išimtinė ir išimtinių tikinčiųjų priemonė tobulėti ir kad neturto praktikavimas nesudaro plataus visuomeninio gyvenimo principo. Į tai neatkreipiant pakankamo dėmesio, atsirado priekaištas katalikiškai tobulumo praktikai, kad ji ekonominį skurdą laiko rekomenduotina visuomenine apraiška.
Modernios ekonominio žmonijos vystymosi studijos šiandien atmeta marksizmo mokymą, kad žmogus yra nepatikimas ekonominio gyvenimo tvarkytojas. Jos atmeta marksizmo komunizmą ir grįžta prie sveikų ekonominio ir visuomeninio gyvenimo pagrindų. Jie sako, kad “privatinė nuosavybė vaidino pagrindinį vaidmenį, kuriantis didžiosioms civilizacijoms” (F.A. Hayek, The Fatal Conceit, the Errors of Socialism, Univ. of Chicago Press, 1988, 33 psl.). Ir kad vadinamasis “bendras gėris” kuriuo taip skardenosi socializmas, pasirodo ne kas mažiau negu siaura savimeilė (13 psl). Tačiau iš to nereikia išvesti, sako Hayek, kad žmogus natūraliai nebūtų visuomeniška būtybė. Kalbos apie tai, kad pirmykštis žmogus buvo individualistas, yra mitas (12 psl). Kai sakome, kad neturto įžado praktikavimas yra greičiau antgamtinės kilmės dalykas negu tokios dorovės, kuri natūraliai kyla iš žmogaus prigimties, iš naujo kyla reikalas pažiūrėti, kas yra mūsų antgamtinė prigimtis. Tai yra net būtinas uždavinys ne vien dėl to, kad mes geriau suprastume savo neturto įžadą, bet ir dėl to, kad krikščioniškas tikėjimas mums pasirodytų savo realia šviesa.
Norint suprasti, kas yra antgamtinė realybė mūsų gyvenime, reikia visų pirma atjungti ją nuo stebuklingumo. Stebuklas, žinoma, yra Dievui galimas. Stebuklas taip pat yra antgamtinis reiškinys. Tačiau ne jis sudaro mums Kristaus suteiktos antgamtinės realybės turinį. Antgamtinė realybė krikščionio gyvenimą supa iš visų pusių. Ir tai yra tokia realybė, kuri yra tiesiog kasdieninis dalykas krikščionio gyvenime. Jeigu mums gimus tėvai mus pakrikštijo, tai jie tai padarė ne savo prigimties galių skatinami, bet antgamtinės prigimties vedami. Gerai įsimąstykime į tą faktą, kad gerai suprastume, jog antgamtinė mūsų prigimtis yra ne daug mažiau kasdieninė mūsų gyvenimo tikrovė, negu biologinė mūsų prigimtis.
Pažinti save ne tik kaip natūralią būtybę, bet ir kaip iš visų pusių supančią antgamtinės malonės būtybę yra ne mažiau gyvastingas mūsų dvasiai uždavinys, negu tyrinėti savo psichologinius ar fiziologinius reiškinius. Ir jeigu mes, šios šviesos vedami, pereitume savo gyvenimą, nustebtume, kiek daug antgamtinės kilmės reiškinių yra mums natūralūs. Pasirodytų, kad tokios kilmės yra kai kurie mūsų įsipareigojimai, maldos ir apeigos.
Vienas iš tokių įsipareigojimų yra mūsų neturto įžadas. Savo turto valdymo mes atsisakome vedami daugelio labai aukštų religinių tiesų. Visų prima, pavesdami savo turto valdymą kitiems, labai realiai liudijame Dievo apvaizdos veikimą savo gyvenime. Tuo būdų sakome, jog jis neleis, kad mūsų gyvenime trūktų medžiaginio saugumo. O jeigu ko nors ir trūks, tai mes priimsime kaip paties Dievo plano apraišką mūsų gyvenime, ir mums yra naudinga tą trūkumą patirti.
Toliau, darydami neturto įžadą, realiai išpažįstame ne tik Dievo, bet ir artimo meilę aukščiausiame laipsnyje, mes sutinkame pakęsti artimą net tada, kai jis, valdydamas mūsų turtą, pasielgs ne taip, kaip mes patys, vedami savo jausmų, norėtume su savo turtu pasielgti. Bet iš tokio pasiaukojimo jokiu būdu nereikia daryti išvados, kad nuskriaustas žmogus yra tobulesnis už nenuskriaustą. Ir pal. Jurgis jokiu būdu neišteisintų tokio vienuolyno viršininko ar ekonomo, kuris neteisingą turto paskirstymą norėtų pateisinti antgamtiniu motyvu.
Dievo ir artimo meilė mus privedė prie dar aukštesnės vertybės, kuria jos pačios remiasi ir kuri yra antgamtinė vertybė pačia giliausia prasme — tai yra krikščioniškas tikėjimo išpažinimas. Tikėjimas padaro tai, kad Dievo Sūnaus įsikūnijimas ir iš to einančios Dievo malonių versmės pasidaro realios žmogiškame gyvenime. Tai gali pasidaryti antgamtine mūsų prigimties dalimi, kai mes tai priimame ne vien žodžio girdėjimu, bet ir savo gyvenimu. Tai labai efektingai paliudija vienuolinis neturto įžadas.
■ JAV katalikų mediciniškų misijų taryba Lietuvai paskyrė skiepų nuo gripo net už milijoną dolerių. Taip pat nupirko iš Olandijos 100.000 vienkartinių švirkštų.