(Įspūdžiai pakeliui iš Lietuvos)
ANTANAS SAULAITIS, S J
(Asmenvardžiai pakeisti, kad žmonės taip lengvai neatpažintų ir kad nepergyventų., kad kas nors juos daugiau vertina, negu jie patys sau pripažintų).
RITA. “Gelmė šaukiasi gelmės”, — sako Šv. Raštas apie Dievo Dvasią mumyse, traukiančią mus į Save. Brandi moteris išmąstytais klausimais veržte veržiasi erdvėn, kurią teužpildo pats to troškimo Kūrėjas.
DIANA. Žodžiais norėtų atsitraukti nuo pilkos slegiančios kasdienybės, o tarp jų trykšta rūpestis šios šalies ateitimi, kuri su jauno žmogaus sąmone slaptingai susijusi.
DARIUS. Įgimta ar priimta Dievo buvimo sąmonė išreiškiama tyliai ištverminga tarnyba, nepabūgusia nei tėvų kieto priešiškumo, nei bendraamžių blaškymosi.
ASTA. Nuostabi krikščioniškojo vadovavimo dovana jautrioje sąžinėje kelia rūpestį nuolankiai atsakomybę bendruomenėlėje vykdyti ir savo elgseną su siekiais derinti.
RASA. Ramus paprastumas it anklodėlė supa naujagimį naujos motinos rankose, lyg šimtmečius išbandyta išmintis, nugalėjusi žinomas ir gal būsimas kliūtis.
DARIUS. Dar nepripratęs prie tėvo vaidmens, rūpestingai imasi žmoną su kūdikėliu savo darbščia globa apgaubti.
NIJOLĖ. Kažką per sunkaus išgyvenantys randa čia prieglobstį, atspindintį Viešpaties nesąlyginį rūpestį kiekvienu, kiekviena, net jei kiti nusisuktų.
VYTAUTAS. Ramus berniuko žvilgsnis išduoda bendramečiams nebūdingą ramią širdį, atsirėmusią į namuose ugdomą pagarbą, žavesį ir vienybę.
MONIKA. Pastebėti ir įsidėmėti kitų gyvenimą pradžiuginančias smulkmenas, jomis pasirūpinti tyliai ir nejučiomis... tai Dievo būdas artimą globoti.
DANA. Invalido sūnelio našta motinos širdies nei rankų nenusveria, o tik praplatina apimti kitas šeimas į viltingo solidarumo bendriją.
SIMAS. Niekam nematant, brolis luošą broliuką šilta ramybe apkabina prieš užvilkdamas švarką juomi pasitikintiems žingsniams šaltą, slidų žiemos rytą.
EUGENIJA. Didelės akys atsiveria ir iš vidaus, ir iš lauko, kai užgniaužta viltis savo balsą iš šalies girdi ir griebiasi taip trokštamos gyvybės.
RŪTA. Dailiai ir grakščiai savo gilaus Dievo duoto nusistatymo laikosi, per aiškiai žinodama, pasekmes šeimoje ir visuomenėje.
EDMUNDAS. Kasdien šv. Mišiose su skauto uniforma, lyg tas geltonasis kaklaraištis žymėtų gilų ryžtą, jauno žmogaus širdyje įsirašytą.
SIGUTĖ. Tyliai, suaugusiam nesuprantamais būdais jautraus amžiaus klasės drauges vieną po kitos prie tikėjimo, Dievo ir Bažnyčios traukia ir Jo akivaizdoje suglaudusi delnus išminties semia.
BIRUTĖ. Už tai, ką ir kuomi tiki, verta visa rizikuoti ir visa atiduoti, kad teisingumu išreikštas tikėjimas primestus klystkelius išsklaidytų ir tikroji gyvybė šalyje klestėtų.
TOMAS. Tyras balsas psalmės žodžius tarp jaunų ir vyresnių skleidžia kaip spindulėlis, atkartotine grįžtančius Dievo žodžio knygos ir altoriaus apšviesti.
SKAIDRĖ. Pro akinius tiesios akys žiūri, kai Krikšto vanduo galvą drėkina ir kai ilgai to laukusion širdin pirmąja Komunija teka Gyvasis Vanduo.
KRISTINA. Dar Dievo vardo nežinojusi, Jo balso klausė, save atverdama tokiam buvimui, kad kiekviena, kiekvienas priartėjęs iš karto jaučia: “Čia mūsų visų sesuo”.
NERIJUS. “Aš laikausi”, — taria trijų jaunesnių brolis šalia motinos prie savo tėvo karsto, ir rūpesčio apibrėžtas šypsnys imasi ton nežinion žengti, kur tikra tik Dievo apvaizda.
RAMUNĖ. Prie arbatos ir sūrio, be daug žodžių kalba augmenijos aplinkoje, kurią tapo gabūs pirštai ir kuri liudija įsišaknijusį krikščionės švelnų brendimą.
MARIUKAS. Ne daug žodžių, ne daug to vaikiško amžiaus reikalavimų, o berniuko elgsena ir būdas traukia ir šeimą, ir ten esančius draugėn.
JUDITA. Kaip švelnioji Dievo apvaizda, jaunos moters ramus žvilgsnis gano globojamąsias; tyra širdis vienu kartu susemia ir vaikus, jaunimą, ir Šv. Rašto žodį, ir altorių į tik vieną Kristaus tikrovę.
KATRYTĖ. Akys lyg ilgam miegui merkiasi po sunkios virtuvės darbo dienos; suskilusios rankos sukimba maldai tam Viešpačiui, kuriam ir ji, ir jos pamaitinti, pamaitintos tarnauja.
ARŪNAS. Ašaros rieda išsiskyrimo valandėlę, kai nejučiomis mus suartina jo dukryčių ir žmonos dainos, skelbiančios Atgimimą.
IRUTĖ. Kaip vargonai jos rankose, taip ji... Viešpaties, palydą pindama taip savaime į vientisą, sklandžią tikinčios bendruomenės šventę ir auką.
VAIDA. Skaidrus šypsnys ir jautri dvasia sklinda iš už ligoninės patalo į šeimą ir į lankytojus kantriai žvelgiančio veidelio, kai gyvybė tokia trapi.
ŽYDRŪNAS. Tiesiai ir šviesiai Krikšto žvakutės liepsnelė atspindi jauno vaiko ramias tamsias akis, radusias meilingą užuovėją ten, kur solidarumas iš Evangelijos gimsta.
AUDRA. Žmonos ir motinos aistringa ištikimybė glaudžiasi prie savųjų kiekvieną valandėlę, ir ši išskirtinė meilė juos ilgai, ilgai lydėtų, nakčiai užtemus.
RENATA. Auklėtojos paslaptinga ir pagarbi viltis paliečia jauniausią ir vyriausią gyvybinga meile, atskleidžiančia ir jos, ir jų širdyse glūdintį lobį, kad visuomet gyventume.
JŪRATĖ. Kaip švelnus nepailstantis vėjelis, žodžiu ir darbu įjungia kiekvieną, padrąsindama imtis linksmai atsakomybės už save ir kitus Dievo akivaizdoje.
RAMUNĖ. Linksmas šypsnys nelengvus uždavinius kaip rožinį grandinėlėn varsto; linksmas žodis, juokas, tyras džiaugsmas traukte traukia.
ROMAS. Ištvermingas dėkingumas ir ištikimas “Taip” gyvybę teikia, kaip plačios rankos žemę arčiau medelio, jauno ir seno, žertų, kaip stiprus vėjas graso.
DALIA. Kaip vamzdelis tyrą gaidą laido, kaip žiedelis vidaus gyvybė atsiveria, taip atviras tikinčiosios žodis, patirtis padeda kitiems išgirsti ir savo “Teesie” tarti.
IRENA. Ramusis žodis, švelniausias judesys didžią dvasią skleidžia saviems ir tolimiems, ir auklėtojos pagarba gyvybei prispaudžia prie širdies.
PETRAS. Neužmirštama ir neužmirština vaikystėje skriauda išsklaido daugelį veikiančią baimę, ir drąsa gyventi, kovoti atsispindi šeimoje, tapusioje viena.
JURGITA. Ir lūpos, ir rankos be žodžių balsiai taria švelnias sąmojaus ir suvokimo mintis, lipdančias drauge esančius į vieną.
VILIJA. Tik kažkoks gilus išgyvenimas pajėgia didžiadvasišką širdį visiems atverti ir po mostų skraiste draugėn suburti.
JONAS. Dešimtmečius ištiestos rankos nuosprendžio akimirką nepaėmė ką į gyvenimą įvedęs, ir toji žmogaus dalelytė lieka amžiams skausmingai jautri.
LAIMA. Evangeliniu jautrumu ir medumi bei pienu dalijasi šalyje, kurioje gėrybės neteka, išskyrus iš solidariai dosnios dvasios savo silpnai seseriai ir mažam broliui.
DENISĖ. Su ašaromis akyse kovoja ne už save ar saviškius, o skriaudžiamuosius savais priėmusi už juos ir galvą, ir viltis guldo.
ALBINAS. Ne iš ašies, o iš tolimo užkampio spindi jaunam ir senam suprantama meilinga išmintis, pasauliui nepriimtina, o Viešpačiui — sava.
ALDONA. Vaišingai ištiestose rankose lino rankšluostis ir kaimo šilimos duona virpa tuomi, ko ilgametis išeivis visame kame iš savo gimtinės lauktų.
RAMUTĖ. Tie patys įžadai neatskiriami prieš Viešpaties ir Jo šeimos riša, kai kruopšti dvasia tiesiu veidu ištikimą viltį pina.
RYTIS. Nevaržo nei bėdos, nei neaiškumai, kai gyvenimu žengia tokiu, koks jis yra, su ryžtingu noru savo įnašu tvirtai išpuošti.
RAMUTĖ. Limpa prie jos, kaip prie tiesios nendrės blaškomi lapeliai, ir išskirtinė meilė Jam švyti ir klasėje, ir šalto vandens skalbykloje.
INGA. Aš būsiu balsas tų, kurie kalbėti nedrįsta, ir žodis tų, kuriems suprasti taip sunku — mikliom rankom savimi tiltą stato, užantspauduotą tėviškės žyme.
STASYS. Ramina seną brolį pagarbia rūpesčio rasa, ir dvelkia nuo altoriaus kaip smilkalai šviesi, jautri dvasia, kurioj tiek skausmo ramų poilsį atranda.
NIJOLĖ. Kaip meškiuką, savo vaiką glaudžia akys apgautos širdies; romumo liūdnas veidas klausia, kai atsakymo nėra.
MARIJA. Prie darbo Viešpatį atradusios šypsnys: priėmusi Jį sau, Jame save paskyrusi, linksma dvasia kitiems save atiduoda.
GERARDAS. Senas kunigėlis nuvargusia širdele kopia pro bažnyčią, pasiilsėdamas kelis kartus, iki mokyklos, nešdamas dešimtmečių ištikimą tikėjimą jaunajai kartai.
EDITA. Už tylaus, ramaus veidelio slypi miklūs pirštai, spalvingai išdailinantys lapelį po lapelio, kai giliai džiugi dvasia ir žiemą pavasarį mato.
VITA. Nedrąsi maža mergytė nusisukusi į langą, o visos juslės laukia, kol svečias prieis ir prajuokins, kaip mes Tavo švelnaus palytėjimo laukiame, Viešpatie.
GINTAS. Didelės darbščios stambių krumplių rankos tik ieško tokio darbo, kuris didžios širdies dosnius mostus išreikšti galėtų.
JULIJA. Trobelėje senutės dainos šimtmečių gaida, lyg virbalas, veria anuos ir šiuos laikus į vientisą viltį laisvai tikėjimu gyventi.
JONAS. Tėviškės lauke naujai sodinti, vos įžiūrimi ąžuolėlių stiebeliai didžiai praeičiai atminti ir ateities viltims taip kantriai ugdyti.
BENA. Internato mergytė ant stiprių kelių ir tarp šiltų rankų kaip pūkinėje įsisukus, suradus saugią, neatšaukiamą meilę toje, kuri save Tau pavedė.
ANTANAS. Varto pageltusių nuotraukų, iškarpėlių, šventų paveikslėlių, vieno kito laiško albumą, sunkiais laikais buvusį ir užuovėja, ir šaltiniu.
ALMA. Tvirtus ir gatvėje, ir gyvenime žingsnius veda didi drąsa, iš sunkaus pergyvenimų taurios širdies iškošta į meilę saviems ir kas mūsų.
ALDONA. Senelės miklios akys, rankos dešimtmečius tai atviruką, tai leidinėlį ar knygą iš pensijos krepšelio renka siųsti tiems, kuriems žodis ir mintis brangi.
Lietuva yra ne vien žemė, ne tik politika ir ekonomijos lūkestis; ne tik svajos ir sapnai. Lietuva yra, virš visko ir visur, žmonės, žmogus. Lietuva yra vardai vaiko, jaunuolio ir jaunuolės, suaugusio ir suaugusios, senelio ir senelės, ieškančių Dievo veido. Ją vardai yra Lietuvos dovana svečiui.
■ Šią vasarą netoli Vilniaus numatoma surengti lietuviškai, rusiškai ir lenkiškai kalbančiam jaunimui vasaros stovyklą, kurioje bus nagrinėjami įvairiausi moraliniai klausimai.
■ Kauno Kunigų seminarijoje buvo paminėtos teologo, kultūros istoriką buv. Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinio kun. Stasio Ylos 85 m. gimimo ir 10 m. mirties metinės.