JONAS LAURIŪNAS, SJ
2. “Viešpats su jumis”
Šv. Mišios prasideda tada, kai kunigas išeina prie altoriaus. Susirinkę tikintieji jau laukia. Šis sambūris tampa šventu, liturginiu, tampa aukojančiųjų bendruomene, kai kunigas pasirodo prie altoriaus. Visi atsistoja — tuo išreiškiama savo vienybė su kunigu. Bendruomenė, susirinkusi Aukai, tuo būdu pareiškia save kaip vienovę, kaip vieną kūną. Dėmesys dabar krypsta į kunigą ne todėl, kad būtų koks ypatingas asmuo ar pagarbos vertas žmogus, bet todėl, kad atstovauja Kristui, veikia Jo vardu ir per jį veikia Kristus. Kunigas šiuo atveju yra Kristaus artimybės ženklas.
Pabučiavimu pagerbęs altorių, kunigas išreiškia pagarbą ir susirinkusiems žmonėms. Čia ne šiaip sau žmonės, kaip sakysim, turguje ar sporto aikštėje, bet žmonės, susirinkę Kristaus vardu, vadinas, ir pats Kristus yra su jais. Jis yra čia, jų tarpe — kaip yra išsireiškęs Jėzus: “Kur du ar trys susirinkę vardan manęs, ten ir aš esu jų tarpe” (Mt 18,20).
Venecijos kanalai. K. J. Ambraso nuotr.
Pagarba kitam žmogui išreiškiama pasisveikinimu. Kaip kunigas šiuo atveju turėtų pasveikinti — Dievo tautą — žmones? “Gera diena” — aiškiai čia netinka. Jis sako: “Viešpats su jumis”, žmonės atsako: “Ir su tavimi”. Gali taip pat pasveikinti ir kitokiais, iškilmingesniais žodžiais, pvz., tais, kuriais šv. Paulius baigia savo antrąjį laišką Korintiečiams: “Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais!” Liaudis taip pat atsako: “Ir su tavimi”. Šiuo pasveikinimu norima pabrėžti, kad kunigas savo šventus veiksmus atliks tik Šv. Dvasios dėka. Čia skamba žodžiai: malonė, meilė, bendrystė — tai užuomina į Triasmenį Dievą, kurio gerumas mus supa ir šv. Mišiose pasireiškia.
Kunigas gali pasveikinti ir dar kitais žodžiais — šv. Pauliaus žodžiais iš laiško Galatams (1,3): “Malonė ir ramybė jums nuo Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus”. Kai pasaulyje viešpatauja neramumai, netvarka, Bažnyčia linki mums ramybės, taikos, tvarkos, gėrio. Pasaulietiškas pasveikinimas linki gero ryto, geros nakties, vienu žodžiu apsiriboja tik šia kasdienybe, kai liturginis sveikinimas žvelgia daug toliau ir plačiau ir linki mums pastovaus gėrio.
Vyskupas sveikina dar kitais žodžiais. Dvasininkas, sveikinąs žmones, išskleidžia rankas, tarsi norėdamas perteikti visiems Dievo gerumą ir malonę.
Liaudis, atsakydama į kunigo sveikinimą “Ir su tavimi”, tarsi meldžiasi už kunigą, kad ir jį Viešpats stiprintų.
Šie visi sveikinimai yra ne šiaip sau sugalvoti, bet paimti iš biblinės tradicijos. Jau Senajame Testamente buvo žinomas sveikinimas “Viešpats su jumis” (Rut 2,4). Šitaip Angelas sveikino Mariją: “Viešpats su Tavimi” (Lk 1,28). Ką reiškia šis pasveikinimas? Tai nėra tik linkėjimas, kad Viešpats būtų su tavimi, bet tai yra pripažinimas, konstatavimas fakto, kad Viešpats yra su tavimi. Kunigo pasveikinimas — tai ne tik sveikinimas bei linkėjimas, kad susirinkusiųjų tarpe būtų Kristus, bet ir priminimas, kad tikrai jų tarpe yra Kirstus kaip Vyriausias Kunigas, kaip Amžinasis Kunigas. Kunigas pastebi, kad dabar mūsų tarpe yra atėjęs Kristus: “Kur du ar trys susirinks vardan manęs, ten ir aš esu jų tarpe”. Šitaip krikščionys susiburia apie Kristų, ką pirmųjų amžių krikščionys išreikšdavo žodžiu Ecclesia — susirinkimas.
Kai Kristui prisikėlus kartą apaštalai žvejojo, o jų darbą sekė ant kranto stovėdamas Kristus ir leido jiems pagauti daug žuvies, apaštalas Jonas sušnabždėjo: “Tai Viešpats” (Jn 21,7). Šitaip dabar sako kunigas susirinkusiems, kai jie susitinka su nukryžiuotu ir prisikėlusiu Kristumi: “Viešpats su jumis”. Šv. Mišiose atsiveria velykinė tikrovė.
Šis susitikimas su prisikėlusiu Viešpačiu šv. Mišiose vyksta įvairiu būdu — per ženklus, palaipsniui ryškėja: tikinčiųjų susibūrime, Dievo žodyje, kunigo asmenyje ir nuostabiausiu būdu — po eucharistiniais pavidalais. Pastarasis Kristaus artimybės būdas — eucharistiniuose pavidaluose mums, tikintiesiems, gal nekelia abejonių, tai žinome nuo mažens. Tik gal nesame gerai įsisąmoniję į kitus Kristaus artimybės būdus — tikinčiųjų susibūrime, Dievo žodyje ir kunigo asmenyje, tad verta apie tai plačiau pakalbėti.
Nuo seno žmonija troško suartėti su Dievu, būti jo artimybėje, jo akivaizdoje. Į šį troškimą Dievas atsiliepia ilgame istoriniame Apreiškimo procese. Pats Dievas eina žmogaus sutikti akivaizdžiu, jam suprantamu būdu. Pasirenka vieną žmogų ir užmezga ryšį su juo, kaip ženklą, kad visiems žmonėms Dievas yra artimas, maloningas. Tai buvo Abraomas. Vėliau Dievas veikia per kitą žmogų — Mozę, paskirdamas jį išvesti vieną tautą iš vergijos. Ir Mozė, ir įvairūs atsitikimai, kad ši tauta sunkiomis valandomis išeidavo iš pavojų, tai ženklas, kad Dievas nori visus žmones globoti, visiems jaučia meilę. Ilga ir skaudi, bet drauge ir nuostabi izraelitų tautos istorija, kad ši tauta nežuvo ir naujoje Babilono vergijoje — tai ženklas, kad niekada žmonija nėra palikta aklam, žiauriam likimui, bet kartu su ja istorijos vieškeliu eina ir Dievas. Toje tautoje atsiradę pranašai kalba apie ateinančius laikus, kada pasirodys ypatingas Dievo Pasiuntinys, ir per jį būsianti sudaryta nauja sandora tarp Dievo ir žmonijos, ir žmonija niekada neliksianti vieniša, bet jos draugu būsiąs Dievas.
Dievo ranka atverčia naują istorijos lapą, kai Nazareto Mergaitė Marija pasirenkama tuo asmeniu, per kurį žmonijai nušvis naujos Dievo sandoros šviesa ir džiaugsmas. Kristaus atėjimas žemėn — tai nauja ir amžina sandora tarp Dievo ir žmonijos. Kai senieji, patirdami įvairią Dievo globą, sakė, kad “Viešpats mūsų tarpe pasistatė palapinę”, taip dabar Betliejus, Golgota ir Prisikėlimas yra naujas ženklas, kad Dievas visada pasilieka su savo žmonėmis. Ir mes galime sakyti, kad Dievas mūsų tarpe pasistatė savo palapinę, apreiškė savo darbą, pasirodė Nematomasis.
Prisikėlęs Viešpats Kristus nori likti tarp savųjų jau nematomu būdu, nauju artimybės būdu. “Jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas” (Jn 16,7). “Palaiminti, kurie tiki nematę” (Jn 20,29). Šį Kristaus buvimo būdą mūsų tarpe mes galime patirti tik tikėjimu, ne akimis, ne pojūčiais. Kristus sako, kad jį bus galima sutikti kiekviename žmoguje, ypač nelaimingame, kuriame jis yra ir priima patarnavimus — “Kiek kartų tai padarysite vienam iš mano brolių, man padarysite” (Mt 25,40). Tai galima pamatyti tik tikėjimo akimis. Lygiai taip pat Kristus yra ir tuose, kurie skelbia Evangeliją ir susirenka jo vardu: “Kas jūsų klauso, manęs klauso, kas jus niekina, mane niekina” (Lk 10,16): “Kur du ar trys susirinkę mano vardan, ten ir aš esu jų tarpe” (Mt 18,20). Taip pat Kristus yra ir tuose, kurie dėl jo yra persekiojami, varginami. Sauliui buvo pasakyta: “Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji” (Apd 9,5). Vienu žodžiu, Naujojo Įstatymo Dievo tauta — Dievą tikintieji visada yra su Viešpačiu, ir jis visada yra jų tarpe, nors kūno akimis ir negalima to matyti. Laiške žydams yra rašoma, kad “mes esame Viešpaties namai” (3,6). Panašiai rašoma Pauliaus laiške korintiečiams (11,6-16): “Mes esame gyvojo Dievo šventovė”. Įsimąstę į šiuos Šv. Rašto tekstus, išskaitome tiesą: Kristus visada yra savo Bažnyčioje! “Aš esu su jumis visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt 28,20).
Kur yra Bažnyčia, ten yra ir Kristus, kur reiškias Bažnyčia, ten reiškias ir Kristus — jis veikia per savo Bažnyčią.
Liturginė Bažnyčios veikla — tai tarsi antras Kristaus artimybės laipsnis, antra pakopa simbolinėje piramidėje, kuriai būtų galima prilyginti Kristaus buvimą atpirktuosiuose. Ši liturginė veikla reiškiasi sakramentais, sakramentalijomis — laiminimais, šventimais, bažnytinių metų pergyvenimu, oficialia malda (breviorius). Čia ypatingą vietą užima šv. Mišių auka — tai trečiasis laipsnis, trečioji pakopa Kristaus buvimo liturginėje Bažnyčios veikmėje.
Kunigas, sveikindamas susirinkusius prie Viešpaties altoriaus, pagerbia žmonėse esantį Kristų, kurie yra Naujosios sandoros Dievo tauta.
Šv. Mišiose Kristus yra dar ir kitu būdu — kaip Mokytojas, ateinąs nuo Tėvo ir skelbiąs Gerąją Naujieną susirinkusiems ir klausantiems Dievo žodžio. Tai vyksta skaitant ir aiškinant Šv. Raštą. Todėl ši šv. Mišių dalis yra labai svarbi —joje Dievas kalba savo tautai.
Kunigas, vadovaująs, eucharistiniam sambūriui, celebruojąs šv. Mišias — tai yra Kristaus — Vyriausiojo Kunigo esamybės ženklas. Bažnyčia gimė Naujosios sandoros Aukoje iš atverto Kristaus šono. Šioje aukoje ji nuolat atsinaujina. Kunigas ir atvaizduoja Kristų, kuris, kadaise ant kryžiaus sudėjęs savo Tėvui Auką, dabar ją sudabartina per kunigą.
Kristaus buvimas Bažnyčioje, jos liturginėje veikmėje ir ypač šv. Mišiose, savo viršūnę pasiekia eucharistiniame buvime — duonos ir vyno pavidaluose, konsekracijos momente konsekruojančių kunigo žodžių dėka. Tai pats aukščiausias laipsnis simbolinėje piramidėje, kuria norime atvaizduoti Kristaus įvairų buvimą savo Bažnyčioje. Nors šis eucharistinis buvimas yra pats nuostabiausias, bet nereiškia, kad kiti jo buvimo būdai būtų nerealūs ar neverti mūsų tikėjimo ir dėmesio.
Šie visi Kristaus artimybės būdai jo Bažnyčioje yra išaugę iš amžinosios meilės sandoros, kurią dieviškasis Sužadėtinis yra sudaręs su savo mylimąja Sužadėtine — Dievo tauta. Įvairiais tad savo artimybės būdais Kristus veda savo Bažnyčią, ją moko ir atnaujina savo meilę, kuri apreiškia Tėvą.
Šiai įvairiai Kristaus artimybei šv. Mišiose suvokti reikia tikėjimo, tvirto tikėjimo. Kunigas, sveikinąs liaudį, tebūnie mums priminimas, kad čia stovime prieš svarbią paslaptį — čia susitinkame su Kristumi, esame jo artimybėje, ir jis nori apdovanoti mus amžinuoju gyvenimu.