KAZIMIERAS J. AMBRASAS, SJ
Atrodo, kad iš Adrijos jūros atbangavusios kaip sunkiai prikrauti debesų laivai rūko marškos neleidžia kaip reikiant net atsikvėpti. Trukdo bent kiek geriau pasižiūrėti į blizgančius bažnyčių bokštus, išdidžiai besidairančias viršum miesto raudonuojančių įvairiaformėmis čerpėmis stogų. Neleidžia kaip dera pasigrožėti išraizgytais kaip lapo gyslos, kaip rodo žemėlapiai ir kelionių vadovai, kanalais ir gan dažnokai viršum krantinių iškeltais tiltais. Ką čia šnekėti: gražus tas Italijos šiaurėje per amžių klodus išaugęs perlas. Tikrai nebe reikalo Napoleonas šį miestą pavadino puošniausiu Europos salonu.
Venecija. Į čia pirmąsyk 1523 metais iš Ispanijos atkeliavo baskas Ignacas Lojolą. Taigi 1993 kaip tik sukanka 470-osios metinės. Monserate kuo stropiausiai pagal tų laikų nurodymus atlikęs per tris dienas viso gyvenimo išpažintį, kovo iš 24-sios į 25-ąją visą naktį kaip tikras viduramžių riteris išbudėjo ir prie Švenčiausiosios Mergelės Marijos kojų sudėjo savo ginkluotę, — kardą, šalmą, šarvus, — kuriuos anuomet nešiodavo kariai. Šitaip tas ryžtingas vyras atsisveikino su praeitim, kurią nulaužė kaip vyšnios šakelę. Nuo tol pasuko kitur. Kristaus Gerosios Naujienos skleidėjo keliu. Norėdamas išplaukti Italijon, pėsčias patraukia aplinkiniu keliu pro Manrėzą į Barceloną todėl, kad judriame, tiesiai į šį miestą vedančiame kelyje nenorėjo susitikti pažįstamų žmonių. Vienuolika mėnesių uoliai išpasninkavęs, išbudėjęs, meldęsis ir gavęs nemaža vidinių dovanų ir apšvietimų, slaptingų dangiškųjų malonių, prie Kordoner upės anuomet pradėjo ir surašė, o paskui papildė savo garsiąją, dabar daugeliu kalbų paplitusią “Dvasinių lavybų” knygelę Alkaloje, Paryžiuje, Romoje. Lojolą 1523 kovo 13, o gal 14-ąją, Verbų sekmadienį, pasiekė Romą, kur popiežius Adrianas VI jam leido keliauti į Šventąją Žemę. Į Kelionę Venecijon išsirengė 1523 metais kovo 31-ąją. Veneciją pagal ano meto nustatytas taisykles pasiekė vandens keliu. Sargybiniai, įlipę į laivelį, kaip visų kitų keleivių, Ignaco dokumentų netikrino, dėl ko daugelis buvo nustebinti. Mat Ignaco bendrakeleiviai suklastojo tuos pažymėjimus, o jisai šitaip elgtis nenorėjo. Vien pasitikėjęs Dievo Apvaizda, visiškai jokio pažymėjimo nepasirūpino ir štai to begalinio pasitikėjimo nebuvo apviltas. Apie tai mini ir savo autobiografijoje. Atsidūręs Venecijoje, Ignacas maitinosi iš išmaldų. Nakvodavo Šv. Morkaus aikštėje po portikais arba Dožų rūmų priekiemiuose...
Šv. Morkaus bazillika.
Štai tie nuo drėgmės, lietų ir rūko apjuodę kapiteliai, lieknutės su išraitytomis fryzėmis kolonos, išlakios arkos su moterų, karių, liūtų, angelų galvomis. Štai tos nuo jūros aitraus ir drėgno alsavimo nelygiais, apmūsijusiais šuorais išmargintos gotinių rūmų sienos. Tačiau kokia jų didybė! Kokia statybininkų, projektuotojų vaizduotė! Koks erdvės ir statybinės medžiagos savybių kūrybiškumas, prabilęs talpiomis salėmis, ilgais koridoriais, aukštų varpinių išlakumu, karališkais aikščių mastais. Žinoma, kartais net ir didingiausi žmogaus kūriniai neatlaiko amžių naštos. Lygiai kaip ši garsioji varpinė, kuri, neišlaikiusi savo svorio, 1902 metais pažiro plytų, dulkių ir akmenų sąvarta. Tačiau po dešimties metų vėlei pakilo venecijiečių rūpesčiu visu savo pirmykščiu grožiu, lakumu ir didingomis (98,6 metrų aukščio) proporcijomis. Greičiausiai, kad ji šiuo metu pranoksta net buvusiąją: tokia grakšti, rimta ir didinga stovi šioje visame pasaulyje žinoma Šv. Morkaus aikštėje. Tarp daugelio bažnyčių ir 356.000 turinčiame gyventojų mieste ji eiklumu ir savąja formų derme tarsi netylančio lig mūsų dienų Venecijos garso, didybės ir vis dar neblėstančios urbanistinės šlovės simbolis! Gal ir anuomet kur nors po šiuo ar kitu portiku, prie kurio nejučiomis atsiremi, žiūrėdamas į trapius, tarsi Vilniaus Šv. Onos bažnyčios gotinius, nutįsusius į žydrą padangę bokštelius, ir tada buvo prisiglaudęs Ignacas Lojolą. Gal jis čia ramiai kramtė gailestingo venecijiečio padovanotą duonos žiauberę. O galbūt susisupęs į savo palaikį apsiaustą, kaip dabar benamiai, neretai pasitaiką didmiesčiuose, kur nors tysojo po anuo skliaustu. Rasi, ir Ignacas, eidamas per šią simetriškai taisyklingą, priešais Dožų rūmus plytinčią ir su aiškiu skonio pajutimu sumanytą gan erdvią aikštę, kur tiek balandžių kasdien be atvangos suka ratus apie atsikliūvančius iš smalsumo ar iš reikalo keliauninkus, užvertęs galvą žiūrėjo, kaip tiedu bronziniai venecijiečiai ant Šv. Morkaus bazilikos viršaus kas valandą su dideliais kūjais, trenkiamais į išpūstapilvį varpą, skaičiuoja viso pasaulio gyventojų laiką. Kaip išvaizdžiai šie simetriški, panašūs lyg vandens lašai portikai aiškiai ir įspūdingai pavaizduoti (1496) Džiovanio Belinio (Giovanni Bellini) Dievo Kūno Šv. Morkaus aikštėje iškilmingoje procesijoje. Tasai paveikslas ligi mūsų dienų tebėra išlikęs garsioje Akademijos galerijoje.
Ignacas Lojolą nenori prašyti imperatoriaus ambasadoriaus Alonso Sanchez paramos. Mat vengė viešumos, — kad kas nesužinotų, jog jis kilęs iš garsios, kilmingos giminės. Net neieško lėšų kelionei į Šventąją Žemę. Jis, kaip yra išlikę šykščių žinių, buvo globojamas kažin kokių dviejų sinjorų. Vienas iš jų, greičiausia Marcantonio Trevisan, anuometinis Venecijos Respublikos senatorius ir 1553 metais dožas, buvo pasikvietęs Ignacą, tikriausiai į vieną senovinį namą, vadinamą Dievo Motinos Marijos vardu. Antrasis, matyt, bus tasai “turtingasis ispanas” (jo vardas lig šiolei nežinomas), kuris jį sutikęs paklausė, ką čionai veikiąs ir ką ketinąs toliau daryti. Sužavėtas atvykėlio giliu dvasiniu gyvenimu, labai rūpestingai globojo Ignacą iki paskutinės dienos, kol tasai sėdo į laivą. Ignacą taip pat buvo priėmęs neseniai išrinktas dožas Andrius Gritis (Andrea Gritti). Po šios audiencijos minėtasis Venecijos didikas taip patvarkė, kad Lojolą galėjo būti priimtas į galerą “Negrona”, turėjusią išplaukti į Kiprą (ši sala ligi 1571 metų išbuvo Venecijos dominija), į kur rengėsi keliauti ką tik paskirtas gubernatorius Nikalojus Dolfinas (Nicolo Dolfin).
Laivas “Negrona”, pakėlęs inkarą ir išskleidęs bures, iš Venecijos išplaukia liepos 14-ąją. Štai toji prieplauka ir Šv. Morkaus aikštė. Iš čia kadaise išplaukdavo pasaulin venecijiečių laivai. Tikriausiai per šią aikštę žingsniavo anuomet ir Ignacas į laivą. Rasi, ir anuomet taip raudonavo, tvieskė raudonais saulėlydžių gaisais dangus ir kaip gaisras rausvino ir taip jau raudonomis čerpėmis dengtus stogus, kurie atrodė kaip švytinčios Kolorado valstijos kalnyno stačių skardžių atmainos. Gal ir anuomet šitaip nuostabiai tviskėte tvieskė gausybės rūmų, namų ir bažnyčios stogų skiauterės. Regis, ir tada krantinėje būriavosi minia, išlydinti į ilgą kelionę laivą ir kartu visus, išlydinčius ir iškeliaujančius, smelkė viena įtartina, neduodanti ramybės mintis: o gal paskutinįsyk? Greičiausiai ir andai ramiai stūksojo štai ta aukštoji varpinės bokšto smailuma, kurion įsikraustęs gaidys, norėjo užgiedoti taip mėgstamą, atmintinai žinomą melodiją iškeliaujantiems ir palydai. Apie šią kelionę pats Ignacas Lojolą rašo autobiografijoje. Be to, du bendražygiai ją mini savo dienoraščiuose: ciurichietis Petras Fuslis (Pietro Fuessley) ir strasburgietis Filipas Hagensas (Fillipo Hagens).
Iš Venecijos išplaukęs laivas “Negrona” lygiai po mėnesio pasiekė Kipro uostamiestį Famagosta. Pagaliau išplaukę iš Kipro salos jau kitu laivu, maldininkai į Šventąją Žemę pateko rugsėjo 4-ąją. Venecijon iš Šventosios Žemės Ignacas Lojolą grįžo vėlei per Kiprą 1524 metais sausio mėn. Tada jau buvo įsižiemoję. Snyguriavo ir gerokai šalveno. O Ignacas buvo pernelyg mažai apsitaisęs. Apsimovęs vien kojinėmis lig pusės blauzdų, ano laiko mados plonutėmis drobinėmis, kelius tesiekiančiomis kelnėmis. Įsispyręs į lengvus batelius, o ant nugaros jau gerokai apiplyšusią striukę užsivilkęs su trumputėlaičiu vėju perpučiamu apsiaustėliu. O koks čia sausis prie amžinai teliuškuojančio neramaus vandens būna, galima įsivaizduoti nesunkiai! Juk štai — dabar tik gruodis, — dar nė vienos snaigės, bet negailestingas šiaurys taip veria per rūbus, taip įžūliai žnaibo skruostus, kad atrodo, jog ne drėgme varvantys slenka pažeme miglos tumuliai, bet kvapą gniaužianti viduržiemio pagela. Išties, be jokios dvejonės, tada turėjo virpėte virpėti iš Šventosios Žemės grįžęs Ignacas Lojolą šiame “puošniausiame Europos salone”. Dar gerai, kad vėlei į savo globą jį priėmė vienas iš tų labdaringųjų sinjorų, kuris ir anksčiau prieš išplaukiant juo rūpinosi — dovanojo saujelę skatikų ir gerą gelumbės atraižą. Šitaip pasisekė šilčiau apsidengti ir išsigelbėti nuo alkio.
Dabar Venecijoje niekas daugiau jo nebegalėjo sulaikyti. Per Genują jis iškeliauja Barcelonon. Čionai prasideda naujas Ignaco Lojolos gyvenimo tarpsnis, kupinas svarbių įvykių ir didelių permainų. Prasideda jau gerokai persiritusio per trisdešimt metų vyriškio studijos Barcelonoje, Alkaloje, Salamankoje (1524-1527), Paryžiuje (1528-1537). Su kokiu atkaklumu ir drąsa jis semiasi žinių, kaip godžiai trokšta mokslo, kaip užsispyręs jo siekia, kad tik kuo daugiau prakustų, išprustų, žinotų. Tatai ne koks nors mados įgeidis. Anaiptol. Be šių mokslo pamatų jis negalės mokyti to, kas išdėstyta knygose, ko reikalauja anuometinė Bažnyčia ir jos autoritetai. Štai kodėl jis net apsigina ne tik bendro lavinimosi (artium) bakalaurą, licencijatą, bet gerokai, net pralenkdamas daugelį kitų, pasistūmėja filosofijos, teologijos moksluose. Itin įsidėmėtina jo kelionių ir mokymosi vieta Paryžius, kur jis susirado šešis bičiulius: savojietį Petrą Fabrą (Pierre Favre), ispanus Jokūbą Lajinezą (Diego Lainez), Alfonsą Salmeroną (Alonso Salmeron), Mikalojų Bobadilą (Nicoles Alonso Bobadilla), Pranciškų Ksaverą (Francisco Xavier), portugalą Simoną Rodrigezą (Simon Rodrigues), per kurį jų grupelė dar padidėjo vienu savojiečiu ir dviem prancūzais — Klaudijum Džėjum (Claude Jay) ir Jonu Koduru (Jean Codure) su Paskasi-jum Broetu (Paschase Broet). Visi šie vyrai atliko dvasinį susitelkimą pagal Ignaco parašytas, dvasinį gyvenimą trokštantiems gilinti taisykles — “Dvasines lavybas”. Be jų iš tikrųjų kažin ar būtų pats šios grupelės vadas tapęs šventuoju ir vargu ar būtų atsiradusi Jėzaus Draugija. Jie pasiryžta siekti to paties idealo, kaip ir Ignacas, jiems dėstęs savo busimojo apaštalavimo mintis, aiškinęs Kristaus mokslo idėjas, brėžęs aktyvios ir plačios veiklos gaires. Paskui jie visi pasižada gyventi neturte, nutaria keliauti Jeruzalėn ir pasiaukoti sielų išganymo labui. Daugel kas lig tol įsikūrusių vienuolijų įstatų, Ignaco supratimu, jiems netiko. Jie norėjo daug ką pakeisti, nuo daugel ko atsisakyti. Tiesiog kitokiais būdais tarnauti Dievo garbei ir artimo sielos gerovei. Tačiau, žinia, naujus kelius nusitiesti, kitus takus prasiminti ne taip jau lengva ir pigu. Todėl ypatingai svarbus šio laikotarpio bruožas — ieškojimai. Ignacas kategoriškai ir beatodairiškai net savo nusibrėžtų planų neketina vykdyti. Štai kokia jo nuomonė: jei nepasisektų nukeliauti Šventojon Žemėn, jie visi nusprendžia stoti Kristaus Vietininko — Popiežiaus — tarnybon ir kuo klusniausiai pasišvęsti jo žiniai: tegul jis siunčia juos, kur tik nori.
Šiek tiek pabuvęs gimtoje Aspetijoje (Azpeitia) ir trumpai pasimokęs Bolonijoje (Bologna), kur lūkuriavo iš Paryžiaus atkeliaujančių bičiulių, Šv. Klemenso koledže (collegio di San elemente), kurį įkūrė kardinolas Džilis de Albornos (Gil de Albornoz) ispanams, toliau gilino teologijos žinias. Tiktai šioje mokykloje susirgęs, 1535 gruodį jis jau vėlei atsiduria Venecijoje, kur praleidžia visus 1536 metus. Čionai Ignacas nei suserga, nei turi rūpesčių su nakvyne. Mat buvo priglaustas labai išprususio ir gero vyro — Švč. Trejybės vienuolyno viršininko — Andriaus Lipomanio (Andrea Lippomani). Šio vienuolyno įkūrimo tikslūs metai nežinomi. Pirmosios žinios apie šią bendruomenę yra pasiekusios iš 1256 metų. Čionai, prie Didžiojo kanalo (Canal Grande), vingiuojančio per patį Venecijos senamiestį, gerokai savo smaigaliu įsibridusio kaip pusiasalis į jūros vandenį, netoli nuo dabartinės jėzuitų bažnyčios, Ignacas šiam mieste praleido nemaža dienų.
Čionai būdamas, jis sutiko nemaža garsių ano meto žmonių, iš kurių paminėtini teatinų vienuolijos įkūrėjai: vyskupas Jonas Petras Karafa (Gian Pietro Carafa), vėliau tapęs popiežium Paulium IV (1555-1559). Antrasis — šv. Kajetonas Tijenė (Gaetano Thiene).
Venecijoje Ignacas Lojolą sulaukė savo bičiulių, kurie, pagal ankstesnį visų susitarimą, turėjo į čionai atvykti, o kilęs karas tarp Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I ir imperatoriaus Karolio V jų kelionę pagreitino, — 1536 lapkričio 15 turėjo palikti Paryžių. Patyrę nemaža visokiausių nuotykių ir baimės, per Lotaringiją, Šveicariją po 54 dienų vargingo žygio 1537 sausio 8-ąją pagaliau atsirado tame mieste, kur jų kantriai laukė Lojolą.
Nuoširdžiai savo dvasios vado iš kelionės sutikti, pasiskirstę po penkis, jie apsistoja dviejose nedidelėse ligoninėse: nepagydomųjų (Ospedale degli Incurabili), taip pat Šv. Jono ir Pauliaus (Ospedale dei Santi Giovanni e Paolo). Toji gydymo įstaiga geraširdžių venecijiečių 1528 metais buvo įkurta našlaičiams, seneliams ir visokiomis ligomis sergantiems.
Iškart ligoninė — paskubomis sukalta medinė pašiūrė — netrukus, kai užklupo maras, perstatyta į barakus, paskui sudarė savotišką oratoriją, pavadintą Švč. Mergelės Marijos — Apleistųjų Globėjos (Santa Maria dei Derelitti) — vardu. Čia buvo savotiškas ligonių priimamasis — “infirmaria”, — turėjęs apmokamą gydytojo vietą. Po kelių dešimtmečių toji ligoninė perstatyta, o 1674 pagal Baltazaro Longeno (Baldassare Longheno) projektą čia atsirado ir bažnyčia. Ignaco ir jo bičiulių veikla buvo susijusi su čion pakliuvusiųjų nelaimingųjų likimu. Kaip jau įprasta, Venecijoje siaurose gatvelėse, prie tiltų perėjų ir skersgatvėliuose keliauninkams, gausiems šio miesto lankytojams, kad būtų lengviau susirasti kelią, daugiur pasitaiko rodyklės. Taigi ir dabar, jei kada pakliūsite, jau nuo prieplaukos ar nuo geležinkelio stoties ant namų sienų dažnąsyk pamatysite užrašus: “SS Giovani e Paolo” arba “Santa Giustiniana”, — nuorodos, kur yra poilsio namai ir ligoninė.
Maždaug apie gavėnios vidurį iš Venecijos visa ši nedidelė grupė, tiktai šįkart be Ignaco, išsirengė į Romą pas popiežių Paulių III prašyti leidimo iškeliauti į Jeruzalę. Anuomet Šventasis Tėvas maldininkus ir šiaip lankytojus priimdavo dabartinėje priešais Vatikano radiją, Tiberio pakrantėje ir nūnai stūkstančioje Angelo pilyje. Tkigi ir Ignaco bičiuliai čionai, kur dabar įrengtas didelis muziejus, buvo priimti antradienį po Velykų — balandžio 3-ąją. Pirmosiomis gegužės dienomis keliauninkai vėlei sugrįžo Venecijon ir mėnesio pradžioje kartu su kitais maldininkais dalyvavo iškilmingoje Dievo Kūno procesijoje, o Andrius Gritis Dožų rūmuose juos pristatė 82 Venecijos kilmingiesiems. Tas pats globėjas 1523 m. padėjo Ignacui išvykti Jeruzalėn, o minėtą Devintinių procesijos didybę galima dar ir šiandien Venecijoje pamatyti, atvaizduotą įsimintinoje Ticiano nutapytoje drobėje (1540).
Nors gegužės mėnesį ir buvo numatyta išvykti maldininkams Jeruzalėn, bet pirmąsyk per 38 metus joks laivas iš Venecijos į Šven-
Kun. K.J. Ambrasas Dožų rūmų balkone.
tąją Žemę nepajudėjo. Pašlijo santykiai su Turkija. Laukdami laivo, Ignacas su savo bendražygiais, kurie dar nebuvo gavę kunigystės šventimų, nutarė deramai pasirengti. Pirma davę popiežiaus legatui Jeronimui Veralli neturto ir skaistybės įžadus, iš Arbės (Rab, Dalmacijoje) vyskupo Vincento Negusančio (Vincenzo Negusanti) rankų Ignacas su kitais šešiais bendražygiais gavo kunigystės šventimus. Namų koplyčioje ši iškilmė buvo atlikta 1537 birželio 24, šv. Jono Krikštytojo dieną. Pirmosioms šv. Mišioms visas bičiulių būrys rengėsi ypatingai. Tam buvo skirta 40 dienų susikaupimas. Pats Ignacas, gavęs šventimus, primicijas atidėliojo net pusantrų metų. Ko gero, pirmąsias šv. Mišias jis tikėjosi aukoti Šventojoje Žemėje, Betliejuje. Tiktai galutinai sužlugus viltims išplaukti į Palestiną, pirmąsias šv. Mišias jis aukojo per 1538 m. Kalėdas Didžiosios Švč. Mergelės Marijos (St. Maria Maggiore) bazilikos koplyčioje, kur ir nūnai tebėra saugoma prakartėlė, kurioje, tikima, yra gimęs Jėzus.
Kad daug veltui negaištų laiko, Ignacas su savo bičiuliais nutaria išsiskirstyti po įvairius Italijos miestus. Šitaip toji vienminčių grupelė liepos 25-ąją pabyra į šalis. Jie žygiuoja pradėti 40-ties dienų dvasinio susitelkimo. Ignacas su Farbu ir Lajienezu pasuka Vičenson (Vicenza), kur užtinka visiškai apgriuvusį be langų ir durų vienuolyną, bet užtatai dar neblogai išsilaikiusią bažnyčią. Manoma, kad Vičensoje pirmąsias šv. Mišias aukojo ne tik Ksaveras, bet ir kiti Ignaco bendraminčiai. Dviese iš jų patraukė į netolimą, prie Monte dell Grappa kalnų papėdės, prie Brentos upės prisiglaudusį Basano (Bassano) miestą. Bo-badila su Broetu nukeliavo į Veroną. Tas keturiasdešimtį dienų trukęs dvasinis susikaupimas Ignacui virto tarsi antrąja Manrėza, kur jis nuošaliame Ispanijos paupyje anuomet taip atsidėjęs mąstė vienišas urve. Ir čionai jam per tą 40 dienų, kai pristingdavo maisto, prisireikdavo susidurti su žmonėmis, — eidavo pasielgetauti. Po sutartųjų susitelkimo dienų keturi bičiuliai susitikę pradėjo apaštalauti tiesiog viešai: keliose miesto aikštėse sakė pamokslus.
Spalio mėnesį, Ignacui pačiam pareikalavus, jis kviečiamas Venecijon į teismą. Popiežiaus nuncijus Veralis, pamatęs, jog Ignacas visiškai buvo neteisingai apkaltintas, jau norėjo šią bylą tylomis numarinti. Tiktai Ignaco noru byla atgaivinta ir jis vis dėlto buvo pripažintas pavyzdingo gyvenimo ir sveiko, neiškraipyto tikėjimo kunigas. Manoma, jog šis procesas vyko Šv. Teodoro koplyčioje arba vienoje iš Inkvizicijos salių, kurios abidvi yra netoliese nuo Šv. Morkaus bazilikos zakristijos. Šitaip Ignacas Lojolą dėl savo naujais būdais dėstomų tikėjimo tiesų, dėl Gerosios Naujienos skelbimo žmonėms pakliuvo teisman ne tik Alkaloje (1526), Salamankoje (1527), Paryžiuje dėl “Dvasinių lavybų” užrašų, Venecijoje (1537), bet ir vėliau (1538) Romoje.
Kadangi išaiškėjo, kad duotojo pažado — nukeliauti Šventojon Žemėn — jie negalės tesėti, nusprendžia pasišvęsti popiežiaus tarnybai. Klausyti jo nurodymų ir keliauti ten, dirbti tai, ką jis lieps. Šitaip Italija jiems virto Jeruzale. Čionai jie sparčiai plečia savo veiklą ir netrukus įsteigia Jėzaus Draugiją, kuri netrunka išsikeroti po visus žemynus ir išliko besidarbuojanti jau penktas šimtmetis lig mūsų dienų.
O Venecija? Ir dabar dar čia yra išlikusių nemaža vietų, kurios mena šv. Ignaco ir jo bičiulių žingsnius. Ypač įspūdinga Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia. Nors ji neturi tiesioginio ryšio su šv. Ignaco pėdsakais Venecijoje, bet nūnai tebepriklausanti čionai sėkmingai beplušantiems Tėvams jėzuitams... Joje skamba prieblandoje Bethoveno simfonija. Žvakių šviesoje rymo marmuro kolonos, žvelgia Juozapo Torečio (Giuseppe Torretti), Juozapo Poco (Giuseppe Pozzo), Jokūbo Tintorečio (Jacopo Tintorretto), Petro Baratos (Pietro Baratta), Ticiano Večelo (Tiziano Vecello) ir kitų autorių skulptūros, paveikslai pagal architekto Dominyko Rosi (Domenico Rossi) projektą pastatytoje šventovėje. Vos pastebimai ir mąsliai žvilga čia ant smaragdinių vingiuotų kolonų paremtas didysis altorius... Rodo pirštu šv. Ignacas knygą, kur įrašyti žodžiai, virtę šios vienuolijos šūkiu: “Ad maiorem Dei gloriam” (“Didesnei Dievo garbei”). Vienas Dievas težino, kas antai prie vienos kolonos šioje bažnyčioje tyliai susikaupęs klūpo ar kas nūnai sėdi taip susitelkęs suolų eilėje, varstydamas rankoje rožinio karolėlius? Tarp didingų rūmų ir varvančios prabangos, kraštutinio skurdo ir nepritekliaus pašonėje irgi bręsta šventieji. Gal, aure, tasai, kur ką tik gatvėje prašė išmaldos vienkojis kroatas kareivis? Arba tas gatvės apskuręs, bet toks išradingas ir gero balso muzikantas, rinkęs šykščiai byrančias iš praeivių lyras, ryt bus, o gal jau ir šiandien tebėra šv. Ignaco bičiulis, busimasis palaimintasis ar šventasis. Jo pradėtojo kelio ir švento pavyzdžio tęsėjas?.. Dangun Ėmimo bažnyčioje nutilo paskutiniai iškilmingos, bet kartu ir labai pranašiškai liūdnos simfonijos tonai. Jau senokai užgeso paskutiniai saulėlydžių gaisai akiratyje, bet blausioje žvakių šviesoje dar tebedūluoja kelios figūros. Nukaukši cementiniu molo grindiniu įsigūžę į šiltą apykaklę venecijiečiai. Galanda, košia perdėm viską gruodžio pagela. Kas atspės tą gilią šventųjų gyvenimo prasmę, kuri vertė palikti juos garbę, prabangą ir visus žingsnius nukreipti ten, kur būtų daugiau Dievui garbės?..