Birželio mėnesį Bažnyčia skiria Jėzaus Širdies garbei. Jėzaus Širdies garbinimas tai nėra koks nors davatkiškas pamaldumas, bet prisiminimas tos heroiškos meilės, kai Kristus net savo gyvybę paaukojo už mus. Argi tai neverčia mūsų šiek tiek susimąstyti ir stengtis parodyti jam daugiau meilės bei dėkingumo?
Šį mėnesį švenčiame ir Tėvo dieną. Nors tėvas yra vadinamas šeimos galva, bet dažnai jis būna užmirštas, nepakankamai įvertintas, nes paprastai nuo ryto iki vakaro jis dirba toli nuo šeimos židinio, atskirtas nuo vaikų krykštavimo, kad tik jie galėtų džiaugtis ir augtų laimingi. Jis pats retai jais pasidžiaugti tegali. Žmonija pagaliau tai suprato ir jį įvertino, paskirdama vieną birželio mėnesio dieną pagerbti šiam kukliam didvyriui, savo paslėptu darbu teikiančiam šeimai patogų gyvenimą, džiaugsmą ir laimę.
Mes, lietuviai, birželio mėnesį prisimename ir tuos savo tautos herojus, kurie paaukojo gyvybę už mūsų tėvynės laisvę. Pažvelgę į praeitį, matysime, kad mūsų tėvynė visuomet turėjo daug kovoti ir kentėti. Esame kankinių tauta. Ne be reikalo ir vienas mūsų tautos simbolių yra Rūpintojėlis. Supraskime, kad kančia žmogaus nežemina, bet grūdina ir kilnina. Tenebūna ji mums našta, slegianti prie žemės, bet galingi sparnai, kuriais galime pakilti nuo kasdieninių rūpesčių ir vargų prie Amžinosios Saulės, paverčiančios kančią pergalės triumfu.
Rūpintojėlis — Lietuvos kančių simbolis. V. Kučo nuotr. Kryžių kalne