Giedrė Garlaitė

     Dar visai jauna pal. Jurgio Matulaičio parapija, bet kiek daug žmonių ji vienija, kiek suburia jaunimo! Neturime savo bažnyčios, ji dar tik statoma, tačiau gyvenimas verda koplyčioje, kur vyksta ne tik šv. Mišios, bet yra ir skalbykla, biliardo salė, choro kambarys, kur renkasi didelė dalis jaunimo, besimokančio giesmių. Šiais metais ten taip pat vyko vokiečių kalbos kursai ne tik suaugusiems žmonėms, bet ir patiems mažiausiems vaikams. Kas žino, ar būtų mūsų tiek daug, jei ne klebonas M. Čeponis. Tik jo dėka mes tiek daug pamatėme ir sužinojome. Jau antri metai, kai jo parūpintu autobusu parapijos jaunimas lankėsi pal. Jurgio Matulaičio tėviškėje. Šiemet užsukome į Marijampolę, o paskui važiavome į Palaimintojo tėviškę - Lūginę. Kadangi ten stovinčios koplytėlės mums niekas neatrakino, tai klebonas Mišias laikė lauke, po atviru dangumi. Diena kaip tik pasitaikė tokia šilta, kokios dar nebuvo visą pavasarį. Aplinkui - laukai, o virš galvų čiulbėjo vyturiukai. Tai buvo taip neįprasta, bet kartu ir taip gera. Per aukojimą priekyje padėjome mūsų bažnyčios kartotinį maketą, prie kurio dar prieš Mišias kiekvienas prilipdėme po akmenuką, vienoje jo pusėje užrašę, kuo norėtume būti, kokią vietą užimti savo bažnyčioje. Pavalgę lauke, pasukome namų linkui, pakeliui užvažiuodami į įvairius miestelius. Buvome Alytaus bažnyčioje, pasimeldėme prie pirmo žuvusio Lietuvos savanorio A. Juozapavičiaus kapo, aplankėme Pivašiūnus, kur vyksta iškilmingi Žolinių atlaidai.

     Jau antri metai, kai mūsų parapijos jaunimas galėjo pailsėti ir daug ko sužinoti dešimties dienų stovykloje Svėdasuose (Anykščių raj.). Vėlgi, jei ne materialinė klebono parama, tikriausiai nė vienas iš šešiasdešimties stovyklautojų nebūtų galėjęs užsimokėti už kelionę, maistą ir nakvynę mokyklos bendrabutyje. Šios ir praėjusių metų stovyklos iniciatorė bei vadovė lietuvių kalbos mokytoja L. Gudaitė pasistengė, kad mes stovykloje ne vien pailsėtume ar padūktume, bet ir pamatytume bei sužinotume daugybę dalykų.

     Į Svėdasus nuvažiavome šeštadienį apie pietus. Apsistojome gyventi mokyklos bendrabutyje. Rytojaus rytą visi išėjome į lauką. Sustojome ratu ir giedojome giesmes, meldėmės, klausėmės tos dienos skaitinio iš Šv. Rašto bei trumpo paaiškinimo. Paskui ėjome pusryčiauti ir po kurio laiko - į bažnyčią. Dieną atėjo mokytojas, kuris mums papasakojo apie Svėdasus. Pavakariop įvyko krepšinio rungtynės Svėdasai - Vilnius, kurias laimėjo vilniečiai. Po rungtynių vyko estafetės, įvairūs žaidimai, o po vakarienės - apdovanojimai. Vakare susirinkome grupelėmis maldai (stovykloje buvo 5 grupelės maždaug po 12, o kai kur ir daugiau žmonių, iš kurių trys vyresnieji buvo vadovai). Pirma aptarėme dienos įvykius, savo elgesį, paskui visi pasimeldėme, sukalbėjome “Tėve mūsų”, susikabinę už rankų. Po to vieni kitus palaiminome nakčiai ir išsiskirstėme miegoti. Nors buvo jau vėlu, bet vadovai dar kokias dvi ar tris valandas posėdžiavo, ruošė dienotvarkę rytojaus dienai.

     Pirmadienio rytą pabudome labai anksti. Visų laukė sunki diena: vieni važiavo į Uteną, kiti - į Rokiškį, dar kiti - į Anykščius. Mūsų grupelė nusprendė eiti pėsčiomis j J. Tumo-Vaižganto tėviškę ir į pradinę mokyklą-muziejų, kur jis kitados mokėsi. Ėjome be galo ilgai, buvo labai karšta. Bandėme trumpinti kelią, ėjome tiesiai per laukus, įklimpome į pelkę, lindome pro tvoras, kur paleista elektros srovė. Pagaliau pasiekėme Kunigiškius, kur turėjo būti J. Tumo-Vaižganto pradinė mokykla. Labai nusivylėme, nes ji buvo uždaryta, o vienintelis žmogus, galintis atrakinti duris, atostogavo. Pasižvalgėme pro mokyklos langus, papietavome ir ėjome toliau. Po kurio laiko pagaliau pamatėme kiek toliau nuo kelio tarsi kokią atskirą medžių salą plačiuose laukuose. Užrašas pakelėje rodė, kad ten yra rašytojo gimtinė. Pasukome keliuku į tą pusę. Pačioje kaimo pradžioje pamatėme paminklą J. Tumui-Vaižgantui. Visas kaimas skendėjo šimtamečių medžių bei krūmų pavėsyje. Rašytojo gimtosios sodybos vietoje buvo telikęs tik šulinys. Perėjome per visą kaimą, kuriame tebuvo vos kelios trobos, ir patraukėme tolyn. Dar ilgai tą dieną ėjome, papietavome prie ežero, o paskui pasukome namų linkui. Ėjome naujai tiesiamo plento pakraščiu, prie batų ir basučių lipo ištirpusi smala ir akmenukai. Buvo sunku pakelti prie asfalto limpančias kojas, bet mes nelėtinome žingsnių. Pagaliau priėjome bendrabutį. Nuovargis dingo, kai ėmė šaukti: “Valio pirmai grupei!” Vėl, kaip ir kelionės pradžioje, šūkaliojom, dainavom visų pamėgtą “Maryte, vantų nebėra” ir atrodė, kad ne mes, o kažkas kitas per tokį karštį nuėjo daugiau kaip 25 kilometrus.

     Kitą dieną, galima sakyti, poilsiavome. Grupelėmis nuėjome prie ežerų, ten maudėmės, pietavome. Kai grįžome, dar turėjome kelias laisvas valandas pasiruošti kūrybos vakarui, kuris prasidėjo po vakarienės. Ten visi, kas norėjo, skaitė savo kūrybą, pamėgto rašytojo kūrinių ištraukas, deklamavo labiausiai patikusius ar savo sukurtus eilėraščius, sekė pasakas. Galbūt tik per tą vakarą kai kurie, skaičiusieji savo kūrybą, tik per tą vienintelį vakarą atskleidė savo vidų, savo dvasinį pasaulį.

     Trečiadienio rytą vėl išsibėgiojo - kas anksčiau, kas vėliau. Mūsų grupelė važiavo į Rokiškį. Pirmiausia nuėjome į bažnyčią, ją apžiūrėjome, susėdę pagiedojome. Paskui patraukėme į dvarą, esantį už kilometro. Tos bažnyčios klebonas pasakojo, kad kadaise dvaro šeimininkas net neidavo į bažnyčią, liepdavo sekmadieniais plačiai atverti duris ir, iš dvaro nekeldamas kojas, su žiūronais stebėdavo Mišių eigą. Dabar tame dvare ir aplinkiniuose pastatuose įrengtas muziejus. Gana ilgai apžiūrinėjome drožinėtas figūrėles, buvome sužavėti Liongino Šepokos drožiniais, ypač jo “Paukščių baliumi”. Iš Rokiškio nuvykome į Kamajus, poeto Starzdelio tėviškę. Nuėjome prie jo kapo, apžiūrėjome bažnyčią. Kažkaip atrodė neįtikėtina, kad tokioje bažnyčioje galėjo kunigauti A. Strazdas. Negalėjome įsivaizduoti jo, tokio vargingai atrodančio kunigo, toje paprastutėje, bet puošnioje bažnyčioje. Kitą dieną važiavome į Anykščius, apžiūrėjome A. Vienuolio muziejų, A. Baranausko klėtelę, kur jis parašė poemą “Anykščių šilelis”. Pamiškėje išklausėme A. Biliūno apsakymą “Laimės žiburys”, paskui patys kopėme į tą kalną, kurio viršūnėje radome rašytojo kapą ir į viršų šaunančią tarsi kokią koplytėlę, kuri simbolizuoja aprašytąjį laimės žiburį.

     Rytojaus pavakare vyko Evangelijos vakaras, kur kiekviena grupelė turėjo parodyti, ką sugeba. Iš pradžių vis visi rodė vaidinimus, paruoštus pagal Šv. Raštą, paskui vyko viktorina pagal Luko Evangeliją, kurią dar namuose turėjome perskaityti. Šeštadienį mūsų grupė važiavo į Uteną. Prie bažnyčios durų sutikome kun. A. Dauknį. Pasigyrėme, kad laimėjome krepšinio rungtynes prieš Svėdasus. Tai išgirdęs, jis sako: “Surinksiu kunigų komandą ir atvažiuosim su jumis sužaisti krepšinį”. Mes manėme, kad jis juokauja, tačiau vakare, jau pradėjus temti, prie bendrabučio durų iš tiesų sustojo mašina, ir iš jos pasipylė kunigai. Varžybos buvo labai įtemptos, nes tai vieni, tai kiti pirmavo. Galų gale stovyklautojai pralaimėjo kunigams penkiais taškais.

     Išaušo sekmadienio rytas, paskutinė diena stovykloje. Per Mišias bažnyčioje visi stovyklautojai giedojo. Po pietų turėjome laisvo laiko paruošti vaidinimus. Kiekvienos grupelės vaidinime turėjo atsispindėti tai, ką ji veikė visą stovyklos laiką. Iškart po vaidinimų patraukėme prie ežero. Pamažu temo. Prisitempėme didžiulę krūvą šakų laužui, bet dar nedegėme. Prieš tai parodėme vaidinimą, kurį keliese ruošėme visą stovyklos laiką - apie naujo žmogaus atėjimą į mūsų bendruomenę. Kaip jis stengiasi pritapti prie kitų, susidraugauti, o jo niekas nenori priimti. Kaip tas žmogus jėga bando pakliūti į bendruomenę, tada vieni lyg ir pradeda su juo bendrauti, o kiti atstumia. Bet galų gale jie priima naują žmogų, ir kelias tampa atviras visiems, kurie tik nori ateiti ir būti kartu.

    Uždegė laužą. Liepsnos kilo aukštai, o mes šokome liaudies šokius. Pagaliau visiškai sutemo. Visi aprimo, susėdo ant žemės ir ėmė dainuoti. Buvo kažkaip graudu ir liūdna, kad tai jau paskutinis vakaras, kad galbūt čionai daugiau niekada gyvenime nebeatvažiuosime. O laikas bėgo šuoliais. Artėjo dvylikta valanda - laikas atgal. Sustojome visi ratu maldai. Greta spragsėjo laužas, iš mūsų šaipėsi ir replikas laidė keli vietiniai. Sukalbėjome “Tėve mūsų” susikabinę rankomis. Paskui palaiminome vieni kitus ir pajudėjome link bendrabučio. Paskutinis vakaras...

    Rytojaus rytą atvažiavo autobusas pasiimt mūsų į Vilnių. Paskutinį kartą žiūrėjome pro autobuso langus į tolstančius Svėdasus, į kuriuos galbūt niekada nebesugrįšim...