ALĖ ŽIBŪDAITĖ
"Per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius, nei sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?"
Prisimenu mamytės pasakojimą iš Sibiro tremties. Tremtiniams čia esant, iš pat pradžių buvo labai didelis trūkumas maisto. Bet ir čia, šiame tolimame nuo Tėvynės krašte, Dievas neapleido, globojo, rūpinosi visais savo kūriniais. Beveik kiekvieną ankstyvą rytą j barako duris pasibelsdavo senyvo amžiaus žmogus ir klausdavo:
— Gal jums reikia pieno?
Europą belaikant Algirdas Griškevičius
Bet iš tremtinių būdavo atsakymas:
— Bet juk mes neturime pinigų.
— Nereikia. Kai turėsite, tada duosite. O jeigu neturėsite, nereikia. Dievas man atlygins.
Ir kiek tik tremtiniams reikėdavo gyvybei palaikyti, šis nuostabus žmogus, tėviškai įpildavo kiekvienam. Taip aplankydavo keletą barakų, kol išdalindavo visą, paskirtą tremtiniams, pieną.
Kai atėjo pavasaris, jis tremtiniams nuoširdžiai patarė:
— Pasisodinkite bulvių.
Bet tremtiniai atsako, gal mums nereiks jų čia jau valgyti, gal išvažiuosime į savo Tėvynę.
— Jeigu jūs galėsite išvažiuoti, bulvės tikrai jūsų nesulaikys. O jeigu teks dar pasilikti, jums daug padės apsiginti nuo bado.
— Bet mes neturime sėklos, kaip mes sodinsime?
— Ateikite — duosiu aš.
— Bet juk mes neturime jums kuo atsilyginti.
— Imkite maišus ir einame. Štai čia rūsys, čia bulvės, — parodęs nueina.
— Bet jūs palaukite, pažiūrėkite, kiek mes kiekvienas imame, kad paskui žinotumėte, kiek turime grąžinti.
— Imkite, kiek reikia. Kam man reikia žinoti. Juk Dievas mato.
Koks gilus žmogaus tikėjimas! Koks geras žmogus ir tame tolimame krašte! Jis tremtiniams buvo kaip labai rūpestingas jų visų tėvas. Bet iš viso miestelio gyventojų jis buvo toks vienintelis, kuris tremtiniais rūpinosi. Šiame miestelyje buvo ir daugiau gyventojų, bet...
Kyla klausimas, kodėl šis žmogus visiškai nepažįstamais, kitos tautybės žmonėmis rūpinosi, aukojosi, dirbo, kad tik tremtiniams būtų geriau? Ar jį kas nors vertė tai daryti? Manau, kad ne. Jis tik gerai suprato Kristaus pasakytus žodžius: "Ką padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte" (Mt 25, 40). Jis kiekviename tremtinyje įžvelgė Dievo paveikslą, jis stengėsi daryti visa taip, kad patiktų Dievui. O Dievas jam tikrai atlygino ne tik čia, žemėje, bet ir amžinybėje. Kaip gera jam bus išgirsti žodžius:
"Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!
Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte..."
(Mt 25, 34-35).
Šiandien žvelgiu ir lyginu šį atvejį su Lietuvoje gyvenančiais žmonėmis. Šiandien yra čia irgi daug gyventojų, bet... Bet tik keletas, vienetai mato bėdos, skausmų prislėgtą, pavargusį nuo žemiškos kelionės kitą žmogų.
Šiandien Lietuvoje yra materialiniu požiūriu gerai gyvenančių žmonių, bet daugelis iš jų nesugeba matyti kito žmogaus, neturi noro, nemoka pasidalinti su kitais.
Šiandien Lietuvoje gana sudėtinga situacija tiems žmonėms, kurie gyvena tik iš savo sąžiningo darbo. Kai kuriems trūksta pinigų būtiniausiems maisto produktams, kad galėtų palaikyti savo gyvybę, bet nedaug kas jais rūpinasi. Yra vienas, antras, trečias ir... bet tik nedaugelis, kaip ir ten, tolimame Sibire, tik vienas.
Ačiū Tau, Dieve, kad yra nors tik ir vienetai. Aš manau, kad tiktai jie gerai supranta Kristaus pasakytus žodžius: "Ką padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte". Duok Dieve, mums kiekvienam šios žemės keleiviui suprasti šiuos Tavo pasakytus žodžius. Juk šie žodžiai pasakyti ne keletui, bet mums visiems.
Padėk mums, Dieve, kad kiekvienas amžinybėje išgirstų Tavo prasmingus žodžius: "Ateikite mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!.."