Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Dešimt Dievo Įsakymų

 (Jaunimo grupėje premijuotas straipsnis)

IEVA C1CĖNAITĖ

     Ant Sinajaus kalno Dievas nurodė Mozei dešimtį įsakymų. Mozė visus įsakymus surašė ant akmeninės plokštės, o tai rodo jų svarbą, nes akmuo — patvarumo ir ilgaamžiškumo simbolis. Visi įsakymai yra vienodai svarbūs. Nei vieno ju negalima pamiršti ir nesilaikyti. Įsakymas nurodo gyvenimo situacijų ribas, kurių katalikui nevalia peržengti. Juose galima rasti atsakymus į įvairius, situacijose iškilusius klausimus. Tie atsakymai bus visada teisingi, nes pats Kūrėjas tarytum juos padiktuoja. Įsakymus Dievas yra tiesiog įrašęs į žmogaus prigimtį ir sąžinę. Pirmieji trys įsakymai rodo mūsų pareigas Dievui, o kiti — žmonėms. Visus įsakymus apibendrija didysis įsakymas. Jis vadinamas meilės įsakymu ir yra pagrindinis.

“Nepriklausomybės ir vilties žygis”.  Algirdo Kairio nuolr.

     Pirmasis įsakymas : Neturėk kitų Dievų, o tik mane vieną. Šį įsakymą žmogus vykdo tada, kai tiki Dievą ir pagal tikėjimą tvarko gyvenimą. Tuo pačiu metu negalima tarnauti Dievui ir velniui, o kai netarnauji Dievui, tai nejučiomis pradedi nukrypti nuo tiesaus kelio ir tampi tamsiųjų jėgų valdomas. Net senovėje žmogus tikėjo esant kažkokią aukštesniąją esybę ir ją garbino, tačiau jo tikėjimas nebuvo tobulas, nes jis nežinojo, ką tiki ir kas yra visa ko valdytojas, todėl pradėjo garbinti stabus ir juos tikėti. Tačiau pagoniški dievai nebuvo tikri ir teisingi. Jų garbinimas veikiau priminė piktųjų jėgų garbinimą. Priėmus krikštą, buvo pradėtas garbinti tikrasis Dievas ir pamažu, nykstant pagonybei, pamiršti stabai. Tai rodo, kad žmogus visą laiką kuo nors tiki, bet visi krikščionys turi tikėti ir tiki Dievą, esantį trijuose asmenyse. Dievą garbina malda, todėl, galimas dalykas, nusidedame pirmajam įsakymui, apleisdami maldą. Malda — bendravimo su Kūrėju būdas.

     Antrasis įsakymas: Netark Dievo vardo be reikalo. Dievo vardo vartojimas netinkamose vietose ir be reikalo parodo Jam nepagarbą, todėl Dievo, Jėzaus, Marijos ir šventųjų vardus turime minėti pagarbiai, su meile. Negalima melagingai prisiekinėti Dievo vardu, nevykdyti šventų pažadų ar juos laužyti, kai jie yra sutvirtinti Viešpaties vardu.

     Trečias įsakymas: Švęsk sekmadienį. Dievas dangų, žvaigždes, žemę, visus augalus ir gyvius, žmones sukūrė per šešias dienas, o septintąją dieną ilsėjosi. Jo poilsį mums sunku suprasti, nes Dievas yra visagalis. Jis viską gali ir niekada nepavargsta, tačiau faktas yra tas, kad septintąją dieną Dievas nieko nekūrė ir nevykdė savo planų. Jis sutvarkė metų laikus taip, kad žmonės turėtų septynias dienas savaitėje, šešias jų dirbtų, o septintąją — ilsėtųsi, nepamiršdami Jo garbinti. Sekmadienis — diena, skirta bent trumpai prisiminti Kūrėją, su juo pabendrauti. Šį įsakymą įvykdome tada, kai sekmadieniais susilaikome nuo sunkių fizinių darbų, kuriuos galime laikinai atidėti, dalyvaujame šv. Mišiose, giliname religines žinias, skaitydami Šv. Raštą arba katalikiškus laikraščius bei žurnalus. Būna atvejų, kai sekmadienį žmogus dirba sunkų fizinį darbą, bet jeigu darbą reikia būtinai atlikti tą dieną, tada nedaroma nuodėmės. Tačiau, sekmadieniu prisidengus, negalima piktnaudžiauti ir tinginiauti, nedirbant kasdieninių ruošos darbų. Skaičiau apsakymą, kuriame rašoma apie našlę, turėjusią nedidelį žemės sklypelį. Jame ji augindavo kopūstus, kuriuos pardavinėdama užsidirbdavo šiek tiek pinigų duonai. Kartą našlė susirgo. Ji negalėjo prižiūrėti savo daržo, todėl darbus pavedė savo dukrelei. Buvo kaip tik sekmadienis, kai motina liepė jai nueiti j daržą ir nurinkti nuo kopūstų lapų geltonus kenkėjų kiaušinėlius. Dukrelė atsakė, jog sekmadienį ji nieko nedirbanti. Nenuėjusi į daržą sekmadienį, ji pamiršo nueiti ir po to. Pagaliau pasveiko motina, ir jos abi nuėjo apžiūrėti kopūstų. Našlės dukrelė labai nustebo, pamačiusi vien kopūstų kotus. Motina jai paaiškino, jog taip atsitiko tik todėl, kad ji tingėjo kiaušinėlius nurinkti sekmadienį ar bent nueiti į daržą pasižiūrėti, juk darbas buvo tikrai nesunkus.

     Ketvirtas įsakymas: Gerbk savo tėvą ir motiną. Mažasis Jėzus labai mylėjo savo motiną Mariją ir globėją Juozapą. Jis padėdavo jiems darbuose. Šv. Rašte yra minima, kad Jėzus padėjo dirbti Juozapui staliaus darbus. Jėzus nepamiršo motinos ir mirdamas ant kryžiaus, todėl ją globoti paskyrė mylimiausiam savo mokiniui — Jonui. Jonas turėjo atstoti Marijai sūnaus vietą. Jėzus yra mums meilės pavyzdys. Vaikai turi mylėti tėvus ir vyresniuosius, juos gerbti ir būti klusnūs, dėkingi, paslaugūs ir nuoširdūs. Vaikams jokiu būdu negalima kelti rankos prieš tėvą ar motiną, nes tada jie laužo įsakymą ir užsitraukia didelę nemalonę. Dievas juos nubaudžia (pvz., vienam sūnui, jau suaugusiam, nudžiūvo ranka, nes jis pakėlė ranką prieš savo motiną, kuri per šv. Velykas nedavė jam pinigų svaigalų pirkti). Viešpats pažadėjo laiminti tuos, kurie vykdo ketvirtąjį įsakymą.

     Penktas įsakymas: Nežudyk. Dievas davė žmogui gyvybę, todėl Jis ją ir pasiims. Pačiam žmogui negalima norėti ar bandyti atimti sau gyvybę, tačiau mirti reikia visada būti pasiruošusiam, nes Viešpaties planų nežinome, tad nežinome ir kada Jis pakvies mus į kelionę amžinybėn. Reikia branginti ne tik savo, bet ir kitų gyvybę, saugoti sveikatą. Turime fiziškai ir dvasiškai būti sveiki. Tačiau ne visi žmonės turi šią didelę Dievo malonę. Esama fizinių ir dvasinių ligonių. Krikščioniui tokių žmonių nematyti ir nuo jų nusisukti negalima. Jis turi dvasiniam ligoniui padėti pasveikti, o fizinį — užjausti, jam padėti. Negalima kankinti ir tyčia atimti gyvybę ir bedvasėms būtybėms — gyvūnams. Jie taip pat yra Dievo kūriniai. Nusikalstame šiam įsakymui ir tada, kai linkime kitam nelaimės ir ligos, neužjaučiame jo, jį sužeidžiame. Didelė Dievo malonė yra ta, kad Jis leido gyventi. Tik Jis vienas gali šią malonę atsiimti iš žmogaus. To negalima pamiršti.

     Šeštasis įsakymas: Nepaleistuvauk: Sis įsakymas dabar dažnai laužomas. Žmonės pamiršta septintąjį Kristaus įsteigtą sakramentą — santuoką. Jie nepriima jo (gyvena “susidėję”) arba laužo jo taisykles (skiriasi vyrai ir žmonos, palieka vieni kitus ir gyvena su kitu ar kita). Šio įsakymo laikomės, jei mūsų jausmai tyri, kalba ir elgesys padorūs. Nusidedame tada, kai nepadoriai kalbame, juokaujame, dainuojame arba klausomės nepadorių dalykų, noromis skaitome nepadorius laikraščius ar žiūrime tokio pobūdžio filmus.

Kartais šviesi viltis baigiasi skausmu ir liūdesiu.

     Algirdo Šakinio nuotr.

     Septintas: Nevok. Septintas įsakymas reikalauja, kad mes gerbtume kitų žmonių arba visuomenės nuosavybę, jos nesisavintume. Kiekvienas žmogus privalo užsidirbti sau pragyvenimui, netingėti ir nebūti kitiems našta. Nesvarbu, ar tai būtų suaugęs, ar dar vaikas. Žinoma, vaikas nedirbs kokiame nors darbe, todėl jis turi padėti tėvams, kurie dėl jo, norėdami, kad jis turėtų ką valgyti ir kuo rengtis, daug dirbta. Dažnai pasitaiko vaikų, kurie vagiliauja nuo tėvų, pasiimdami iš jų kišenių likusius pamirštus pinigus. Nuo nedidelių vagiliavimų prasideda didelės vagystės. Iš pradžių pavagia kelias kapeikas iš kišenės, o po to pradeda nepasiklausę ir slapčiomis imti iš piniginių ir kitur. Pripratęs nuo mažens vagiliauti, žmogus užaugęs tampa tikru vagimi ir nusikaltėliu. Tada jį jau sunku būna perauklėti, nes jo charakterio bruožai jau būna susiformavę. Esu skaičiusi vieną apysaką, kurioje aprašoma mergaitė, pavogusi iš kaimo sodo obuolį. Nors tai, atrodo, ir nedidelis daiktas, nes kaimynas turėjo daug obuolių, bet mergaitė labai pergyveno, nes ją graužė sąžinė. Ji per išpažintį išpažino šią nuodėmę ir prisipažino kaimynui, pavogusi iš jo obuolį. Kaimynas, žinoma, jai atleido, sakydamas, kad daugiau nevogtų, o, norėdama pasiimti obuolį, jo pirma paklaustų. Ši mergaitė yra geras pavyzdys visiems. Ji net už nedidelę nuodėmę atsiprašė Dievo ir žmonių, bet kiti padaro dideles vagystes ir kartais jų metu net žmogų nužudo. Jie nusideda dviem įsakymams iš karto, bet sąžinė jų negraužia. Tada Kūrėją jie labai įskaudina, o į darbų sąrašus amžinybėje įtraukiamos dvi juodos dėmės, kurios daugiau “nusveria” blogųjų darbų pusę. Nusidedame įsakymui, kai randame kokį nors pamestą daiktą, bet, atsiradus šeimininkui, jo negrąžiname. Negalime sukčiauti parduodant ar perkant, tai dabar būdinga nesąžiningiems prekybininkams.

     Aštuntas įsakymas: Nekalbėk netiesos. Kai Pilotas tardė Kristų, Kristus galėjo išvengti mirties ant kryžiaus. Jam reikėjo tik pasakyti netiesą, ir Jis būtų buvęs išteisintas ir paleistas, tačiau Kristus buvo teisingumo švyturys ir sakė tik teisybę. Jeigu Jis būtų išsigynęs, kad yra tautos Karalius, būtų nenukryžiuotas, tačiau mes tada nebūtume išvaduoti iš pragaro valdžios. Kristus mums davė tikrą pavyzdį, todėl juo turime sekti. Petras tris kartus išsigynė, kad nepažįsta Viešpaties, tačiau vėliau visą gyvenimą dėl to gailėjosi. Netiesa į gera neveda. Ją sakydami, mes skaudiname Kūrėją. Netiesa visada vėliau paaiškėja, todėl ir sau pakenkiame. Neveltui yra liaudies posakis “Melo kojos trumpos”. Aštuntojo įsakymo nevykdymas yra melavimas, paslapties išdavimas, apkalbos ...

     Devintas įsakymas: Negeisk svetimo vyro ar svetimos moteries. Dievas reikalauja, kad žmogus laikytųsi padorumo ir taurumo. Meilę reikia gerbti ir branginti, o neleistinus geismus — tvardyti. Negalima tyčiotis iš meilės, santuokos ir šeimos, geisti svetimos moters arba vyro. Šio įsakymo laužymas yra susijęs su šeštojo įsakymo nesilaikymu. Jei vedęs vyras mato moterį ir jos geidžia, tai jis jau paleistuvauja mintimis.

     Dešimtasis įsakymas: Negeisk svetimo turto. Žmogus pavydi, nes kičas turi ką nors geresnio ar gražesnio. Jis pradeda geisti to daikto. Tas geismas tampa (ne visada, bet gana dažnai) septintojo įsakymo pažeidimo priežastimi, t.y. pasikėsinimu į kito žmogaus turtą. Viską duoda Dievas. Jis pasirūpina kiekvienu savo vaiku, kad jam netrūktų to, ko reikia. Kristus yra pasakęs palyginimą apie lauko lelijas, kurios turi nuostabiai gražų rūbą. Lelija niekuo nesirūpina, nes jai viską duoda Kūrėjas. Taip ir kiekvieną žmogų Dievas aprūpina pačiu būtiniausiu. Viskas vyksta su Jo žinia. Kristus liepė mokiniams į kelionę nesinešti maisto atsargų, pinigų ir atsarginių drabužių. Jie taip ir darė, antraip materializmas galėjo užgožti dvasinių vertybių vietas ir palikti amžiniems dalykams mažiau vietos ir dėmesio. Nuo šio įsakymo nesilaikymo ir prasideda viena iš didžiausių septynių nuodėmių — pavydas.

     Didysis įsakymas: Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis; mylėk savo artimą taip, kaip save patį. Šis įsakymas apvainikuoja visus dešimtį įsakymų. Jis yra jų santrauka, todėl į jį reikia kreipti didelį dėmesį ir nepamiršti kaip ir anų dešimties. Jo laikydamiesi, laikomės ir kitų įsakymų. Artimas yra kiekvienas žmogus. Nemylint žmonių, negalima mylėti ir Viešpaties. Savo meilę mes turime įrodyti gerais darbais, kuriuos darome taip, kaip norime, kad mums darytų. Jėzus meldėsi ant kryžiaus už savo priešus ir piktadarius. Jis prašė Tėvo, kad jiems neužskaitytų šios nuodėmės. Sekdami Jėzaus pavyzdžiu, taip darė ir kiti šventieji kankiniai. Jie taip pat meldėsi už savo kankintojus. Mums dažnai būna nesuprantama, kaip galima mylėti savo priešus, kad jie mums linki pikto ar daro ką nors bloga. Jei taip, vadinasi, mes dar nesame pasiekę tobulos dvasinės būsenos, dar jos neišvystę. Dievą mylėti reikia visais būdais, kokiais tik galime, kalbėtis su Juo maldoje, pašvęsti visus darbus, džiaugsmus ir skausmus, Juo pasitikėti. Mes turime būti už viską dėkingi ir nepamiršti niekur ir niekada Viešpaties, kuris mus taip labai myli. O įrodydami tą meilę, mylėkime artimą taip, kaip save patį, nes kitaip būsime tik savimeilomis. Evangelijoje yra pasakyta: “Jei mylime vieni kitus, tai Dievas mumyse pasilieka, ir Jo meilė tampa tobula”.