(Lyriniai pamąstymai Medininkuos apsilankius)

JANINA STRIMAITIENĖ

     Vingiuotas kelias, bėgantis tarp gojų, pamiškių pievelių, palaipsniui vis kylantis žaliais kalneliais, atveda į garsiąją Juozapinės aukštumą. Žvelgi į mėlynas padūmavusių miškų juostas ir nematai tolokai likusio Vilniaus televizijos bokšto. Keista — stovi daug žemiau. Atvažiavai ir netiki, kad esi aukštumoje — tas palaipsniškas kilimas kalneliais apgaulingas.

     Kaip čia gražu! Stoviu prie Medininkų pilies griuvėsių ir giostau akimis vienintelio kuoro likučius. Iš 13-jo amžiaus glūdumos žvelgia į mane nebylūs akmenys, milžiniškas pilies vidaus kiemas, nebylūs vartai. Beveik 2 ha pilies kiemo, o visa teritorija su apsauginių griovių sistema — 6,5 ha.

     Sakoma, kad Medininkų pilis savo originaliu planu primena romėnų karo stovyklą, o istoriniai šaltiniai pateikia žinių, kad čia gyvendavęs karalaitis Kazimieras, kuris vėliau buvo paskelbtas šventuoju. Taigi iš tiesų

     Lauko akmenys ir plytos
     Gilią praeitį mums mena,
     Kuoras griūvantis, sulytas
     Žarija širdy rusena.
     Gal nuo medžio šitas vardas -
     Daug medinių būta sienų.
     Tai senovė čia aptverta
     Ryžto įkvepia kiekvieną,

     Gaisro slibinai surijo medinę galeriją, nuožmioj kovoj sugriuvo gynybos sienos, laiko srovė užliejo už pilies sienų buvusį kaimą, išnyko net pelkės su akivarų akim. Bet šią rūsčią ir garbingą Atmintį saugo ir amžinai saugos Medininkų pilis, kuri jau sulaukė savo atgimimo datos: 1993 m. liepos 7-ją dieną virš atkastos įėjimo angos iškilmingai įmūrytas ir pašventintas pirmasis šios tvirtovės didžiojo bokšto atstatymo akmuo.

     1991 metų liepos 31 d. ankstyvą rytą Medininkų vardas tautos istorijoj suskambo antrą kartą jau laisvoj Lietuvoj: kukliame muitinės namelyje buvo iš pasalų žvėriškai sušaudyti aštuoni mūsų tautos sūnūs.

     Seno kaimo Medininkų vardą
     Į istoriją įrašė jie krauju.
     Jeigu siela bus kada sužvarbus.
     Jų auka įkvėps jėgų naujų.

     Man atrodo, kad garbingas Medininkų pilies kuoras savo akmeniniu tylėjimu padeda mums giliau suvokti šio siaubingo įvykio prasmę.

     Už ką, už ką tas skausmas sopulingas?
     Vėl Atmintis ... Šįkart laisvos tautos.
     Kraupi tyla giliai į širdį sminga -
     Kas žudikus nubaus, kas suieškos?

     Kuoro viršūnėje plaiksto žalias šakeles mažutis tikriausiai vėjo pasėtas berželis. Jis man toks įspūdingas šioje istorinėje aplinkoje. Jo žalias žvilgsnis pasiekia ir iškilų kryžių, menantį tą juodą 1991 metų gėlą.

     Kuoro berželi, tau saulužė moja,
     Būk Atgimimo simboliu šviesiu.
     Būk Atminties sargybiniu žaliuoju,
     Garbingai ošk Istorijos balsu.

     Praeis keleri metai, ir Medininkų pilis bus atstatyta. Ne mažutis berželis, o didysis bokštas saugos istorinę rimtį, kviesdamas į muziejų, į garbingą pilies kiemą. Važiuos karta po kartos į Juozapinės aukštumą, sustos prie kryžiaus pasimelsti už tautos didvyrių vėles.

     OMedininkų muitinės poste, kaip visuomet, judru. Vienintelis likęs gyvas tą siaubingą liepos rytmetį Tomas Šernas ir žilo plauko sulaukęs rūsčiai žvelgia į praeities dienas.

     Ta Atmintis šventa -
     Istorija ją saugos,
     Laužų liepsna skaidri
     Valstybės dieną švies.