Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO MIŠIOSE

JONAS LAURIŪNAS, SJ

16. Aukos viršukalnėje (II)

    Afrikoje, Kenijoje, yra aukšti kalnai, j kuriuos kopdami, savo jėgas bando sportininkai. Jie apsirūpina deguonimi, specialia apranga. Vienas Kenijos gyventojas metė drąsų iššūkį prityrusiems alpinistams ir kalnų nugalėtojams. Basas, lengvai apsirengęs, be specialios aprangos jis įkopė į vieną sunkiausiai prieinamų Kenijoje Neliono kalno viršūnę, kurios aukštis siekia 5100 metrų. Įkopti į šią viršūnę, žinovų nuomone, svajoja daugelis alpinistų profesionalų, kurie nedrįsta šturmuoti jos be palydovų ir specialios aprangos. Žurnalistai klausė šaunųjį alpinistą, kas jį paskatino į tokį rizikingą žygį. Norėjęs pasimelsti Dievui, kuris esą gyvenąs šio kalno viršūnėje (Tiesa, 1979, 201).

    Suartėti su Dievu, susitikti su Juo, būti Jo artimybėje — tai visų laikų svajonė. Mums ši galimybė yra duota — nereikia kopti kažkur į kalno viršūnę kaip darė anas Kenijos gyventojas. 1979 m. vienas jaunas kalinys rašė namiškiams iš Vilniaus kalėjimo: “Šiandien Mišių metu buvau kartu su visais savo mintimis. Jaučiu tą bendrumą, ir tampa daug lengviau. Apvyniojęs degtukus siūlu, pasidariau kryžiuką ir dabar nešioju ant kaklo, nes manąjį paėmė. Mikalojui dabar baigiasi Mišios” (gruodžio 13). Štai kur mes susitinkam su Dievu. Šią galimybę mums suteikė Kristus. Tai vyksta tada, kai kunigas Bažnyčios įgaliojimu, jos vardu ir jos nustatytu būdu taria žodžius, kuriuos Kristus ištarė Paskutinės vakarienės metu.

    “Kančios išvakarėse Jis paėmė duoną ...” Paprasti tie žodžiai, bet kokie jaudinantys! Pamėginkime įsivaizduoti vakaro tamsą, kraupią kančios nakties tamsą, kuri apgaubė Kristaus gyvenimo dieną, tą baisią naktį, pačią baisiausią žmonijos istorijoje, naktį, kuri nešė savyje klaikią juodą nuodėmę, kada “Jėzus buvo išduotas” ( 1 Kor 11, 23). Ir šią naktį Viešpats pasirinko, kad pateiktų mums nuostabiausią savo meilės įrodymą ir paliktų kaip amžiną testamentą — įsteigė meilės dovaną, kurią pirmieji krikščionys, graikai, savo kalboje vadino Eucharistija. Jėzui neužteko, kad Jis atidavė savo gyvybę už mus, už kiekvieną mūsų, kaip Paulius rašė: “Jis pamilo mane ir paaukojo save už mane” (Gal 2, 20). Jis norėjo, kad Jo Auka, atlikta kruvinu būdu, liktų ir toliau kaip amžinas meilės paminklas pasauliui, kaip amžinas maldavimas Tėvui už pasaulį, kaip amžinas Tėvo garbinimas pasaulio vardu — tik kitu jau būdu — nekruvinu.

    “Paėmė į savo šventas ir garbingas rankas ...” Į tas rankas, kurias taip dažnai kėlė maldai ir kurias netrukus leis prikalti prie kryžiaus, kad taptų amžinai maldaujančiomis rankomis iki pasaulio pabaigos.

    Kunigas, ištaręs žodžius, kuriuos Kristus tarė, ir kurių dėka jis sudabartina mums savo Auką, iškelia šventuosius pavidalus žmonių žvilgsniui ir pagarbinimui. Ir pats paskui priklaupia pagarbinimui. Tikintieji turėtų su pagarba žvelgti į Ostiją ir įkūrę. Tu nebus Kristaus regėjimas veidas veidan, bet pažvelgimas į Jį, esantį šiuose pavidaluose.

    Šventasis yra pasakęs: žvelkime į Ostiją ir į Taurę, širdimi išpažindami mūsų tarpan atėjusį Viešpatį! Tai tarsi pasikartotų scena, šv. Jono evangelisto aprašytoji: “Jie žvelgs į tą, kurį pervėrė” (19, 37). Nuo seno krikščionybėje šią minutę tikintieji suklumpa ant kelių, išpažindami čia esantį Kristų. Tai Kristaus dievybės išpažinimas. Verta prisiminti, ką pats Kristus yra pasakęs: “Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje” (Mt 10, 32). “Palaiminti, kurie nemato, bet tiki” (Jn 20, 29). Nesupraskime, kad Ostijoje yra tik Kristaus Kūnas, o Taurėje — tik Kristaus Kraujas: ir viename, ir kitame pavidale yra visas Kristus. Jei vyksta dviguba konsekracija, tai ne todėl, kad pirmiau būtų konsekruotas Kristaus Kūnas, o paskui — Jo Kraujas, bet todėl, kad yra dveji pavidalai, kurie abu reiškia vieną tikrovę. Semitų kalboje ir kūnas, ir kraujas reiškia tą patį asmenį. Pati konsekracija neatskiria Kūno nuo Kraujo. Dvejopi pavidalai mums sako, kad Kristus pasilieka mūsų tarpe ne tik kaip Auka, bet ir kaip maistas.

    Kas kartą įvyko istoriškai kruvinu būdu, tą dabar turime sakramentinių pavidalų būdu.

    Pasakojama apie prieškarinį Italijos diktatorių Benito Mussolini, kuris kartą įėjęs į vieną katalikų bažnyčią, neklaupė, tik nežymiai linktelėjo, nors save laikė kataliku ir tikinčiuoju. Jis jautėsi per didelis, kad atsiklauptų prieš Kristų. Kur šiandien jo didybė? Istorija išmetė jį į šiukšlyną. Istorija — tai žmonės: bet kaip tada, jei Dievas išmes mus į šiukšlyną?!

    Paulius, kalbėdamas apie šią tikrovę, rašo: “Kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol Jis ateis” (1 Kor 11, 26). Šios apeigos primena mums ne tik Kristaus mirtį, bet ir tai, kas bus po Jo mirties: Prisikėlimą, dangun Žengimą. Bet dar ne viskas: primena ne tik tai, kas buvo, bet ir tai, kas bus — ne tik Kristų mirusį, prisikėlusį, garbėje esantį, bet ir mūsų busimąjį Teisėją. “Tasai Jėzus, paimtas nuo mūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate matę žengiant į dangų ” (Apd 1, 11), — buvo apaštalams pasakyta. Reiškia, šis Kristus nėra dingęs, nėra kažkur pasitraukęs, Jis yra su mumis. Jis seka mūsų žingsnius, mato mūsų kovas, sunkumus ir pergales ir mus vertins, teis. Čia mes susiduriame su paslapčių paslaptimi, susitinkame su meilės ir vilties paslaptimi. Kunigas sušunka: “Tikėjimo paslaptis!”, ir liaudis, pasigaudama šv. Pauliaus žodžius, atsiliepia: “Mes skelbiame, Viešpatie, Tavo mirtį ir išpažįstame Tavo prisikėlimą, laukdami Tavęs ateinant”. Čia liaudis jaučiasi ne stebėtoja, bet dalyvė Kristaus Aukos, ir savo jausmus, savo tikėjimą Kristumi garsiai ir vieningai išreiškia.

    Iš tiesų, kad dalyvautume šv. Mišiose, reikia tikėjimo. Čia juk nieko mes negalime suprasti: mes remiamės ne savo protu, o vien Kristaus žodžiu ir Jo valia. Kaip galima suprasti konsekraciją, pavidalų perkeitimą? Savo jėgomis nepraskleisime uždangos. Galim rasti tik panašybę. Sakysim, spalvotos medžiagos, kada jos guli sandėlyje, nieko nereiškia — yra tik prekė. Bet jei iš šių spalvotų medžiagų pasiuvama valstybinė vėliava, tos medžiagos jau tampa valstybės ženklu ir netgi gerbtinu ženklu. Kažkas panašaus įvyksta ir Eucharistijoje. Po konsekracijos žodžių, pagal Kristaus valią, duona ir vynas įgyja naują prasmę ir paskirtį, tampa ženklu, kad mūsų tarpe ir mūsų dėlei yra Kristus. Konsekracijos žodžių dėka duona ir vynas nustoja būti įprastu maistu, o gauna naują paskirtį — žymi Kristaus buvimą ir teikia galimybę jungtis su Juo. Šie šventieji pavidalai, kaip maistas, irgi gauna naują paskirtį: palaikyti ne mūsų fizinį organizmą, bet antgamtinį gyvenimą.

    Bažnyčia, reikšdama savo dėkingumą Viešpačiui už šią neišsakomą paslaptį, eucharistinę maldą baigia įspūdingu šlovinimo gestu: vadinamu “mažuoju pakylėjimu”: kunigas pakelia pateną su Ostija ir taurę su Viešpaties Krauju ir sako: “Per Jį, su Juo ir Jame Tau, visagali Dieve Tėve, su Šventąja Dvasia visa garbė ir šlovė per amžius”. Tikintieji vieningai atsako: “Amen”. Šis “Amen” tebūnie ne vien mūsų lūpose, bet ir gyvenime, kad mūsų darbai garbintų Dievą!