STASĖ DZENUŠKAITĖ
“Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų
(Jn 1, 17)
Įsidėkite šiuos mano žodžius į savo širdis ir sielas, prisiriškite juos kaip ženklą prie rankos ir pritvirtinkite juos kaip žymę sau ant kaktos. Mokykite jų savo vaikus, kalbėdami apie juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi, ir kai keliesi. Užrašyk juos ant savo namų durų staktų ir ant savo vartų, kad jūsų dienos ir dienos jūsų vaikų būtų padaugintos krašte, kurį Viešpats prisiekė jūsų protėviams duoti, kolei dangaus skliautas yra virš žemės” (Įst 11, 18-21), — tai įsakmiai ragino Mozė laikytis Dešimt Dievo Įsakymų ne tik savo bendraamžius — Sandoros bendrijos narius, bet ir mus, stovinčius ant 3-iojo krikščioniškojo tūkstantmečio slenksčio, o taip pat ir mūsų vaikus ir vaikų vaikus ... “kolei dangaus skliautas yra virš žemės”.
O kaip laikomės Dekalogo mes, blaškyti savos istorijos vėtrų ir dar tebeblaškomi šiandien? Ar visi mes mokėme Dievo Įsakymų vaikus tuos 50 nelaisvės metų? Ar kalbėjome jiems apie juos, eidami visais keliais, keldami ir guldami? Ar ant daugelio mūsų namų durų staktų ir ant kiemo vartų išrašyti Įsakymai? Kiek iš mūsų tų, kurie juos įsidėjo į savo širdis ir sielas, kurie jais gyvena?
Snieguolės Michelkevičiutės nuotr.
Skausmas ir liūdesys nežiūri amžiaus.
Kartais nakties valandą, kai kasdienos šurmulys nurimsta, sudreba širdis: ar mūsų tautos gyvenimas sovietmečiu nebuvo, Viešpatie, ištisas Tavo šventų Įsakymų laužymas? Garbinom vietinius dievus, šokom aplink skardinį veršį (kad būtų buvęs bent auksinis?!), nepaisėm šventų dienų, vogėm, melavom, paleistuvavom, svetimavom mintimis, žodžiais ir darbais. Trypėm tėvą-motiną savyje, pamynę jų tikėjimą, jų papročius, jų viltį. Ir dažnai tokio gyvenimo pagal piktojo užmačias nelaikėm net nuodėme. Priešingai: Dievo atsižadėjimą vadinom mokslingumu, paleistuvavimą — laisva meile, vogimą — mokėjimą gyventi, tėvo - motinos negerbimą — atsisakymu prietarų, Tėvynės niekinimą — internacionalizmu, melą — diplomatija.
Kasdieninis Įsakymų nepaisymas kaip kirvarpos ąžuolą iš vidaus be paliovos graužė sveiką tautos dvasią. Kasdieninis Įsakymų nesilaikymas siaubė ir niokojo dorą, kurią tėvai ir protėviai per ilgus amžius diegė vaikams ir kaip brangiausią kraitį perduodavo karta iš kartos. Temo nesilaikančios Įsakymų tautos dalies sąmonė. Tilo sąžinės balsas: kas gera? kas bloga? kas juoda? kas balta? ko negalima? kas privalu? kas gražu? kas bjauru? — viskas susimaišė, nes dar kartą buvo sulaužyta Sandora. Šį kartą Lietuvos vaikų rankomis.
Ypač skaudžius randus, iki šiol negyjančias žaizdas kiekvieno jo nesilaikančio sieloje, o tuo pačiu ir visos tautos dvasioje paliko vienas, kuris kaip sudedamoji dalis įeina į kiekvieną iš dešimties įsakymų, kuris iš pačių pamatų apnuodija žmogaus santykius su Dievu ir artimu. TU, Viešpatie, aiškiai įsakei: “Vieni kitiems nemeluosite” (Kun 19, 11), “Nenešiosi melagingų paskalų” (Iš 23, 1), “Saugokis ką nors neteisingai apkaltinti” (Iš 23, 7), “Neliudysi melagingai prieš savo artimą” (Įst 5, 20). Daugelis, 'dar rengdamiesi pirmajai išpažinčiai, buvom išmokę: “Aštuntas — nekalbėk netiesos!” kurį supratom paprastai ir tiesiai — negalima meluoti. Nes pamelavus reikia visų pirma atsiteisti — prisipažinti, prisipažinti tam, kam melavai, pasakyti, kaip buvo iš tikrųjų. O tai ne taip jau paprasta ne tik vaikui.
Kristus, kuris atėjo ne panaikinti įstatymo, bet įvykdyti, labai rūstus melagiams, kurie nežada pasitaisyti. Aiškindamas fariziejams, kas yra tiesa, o kas melas, jis tiesiai velnią pavadino melo tėvu: “Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas” (Jn 8, 44). Todėl ir paskutinio teismo dieną melagių laukia nepavydėtinas nuosprendis ...ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis” (Apr 21, 8).
Antanas Maceina knygoje “Niekšybės paslaptis” melą įvardina kaip bedievybę giliausia prasme. Tą mintį patvirtina Lietuvos tragiškasis okupacijos penkiasdešimtmetis, kur melas ir bedievybė veikė kaip tobulas tandemas, griaudamas bažnyčias Lietuvos žemėje, o Bažnyčią lietuvio sieloje.
Sunku buvo vaikystėje prie klausyklos langelio prisipažinti, pamelavus mamai, tėčiui, mokytojai, sesutei, draugei. Sunkiausia dėl to, kad sutaikinimo sąlyga — prisipažinimas tiems, kam pamelavai. Panašiai turbūt nelengva prisipažinti melavus ne vienam, kurie buvo likę Lietuvoje. Sunku prisipažinti, bet tenka prisipažinti, kad visi, kurie nepasitraukėm į Vakarus ar neišėjome į mišką, į pogrindį, daugiau ar mažiau melavom — laužėm aštuntąjį Dievo įsakymą.
Kai pasiseka nuo kasdienybės rūpesčių ir triukšmo pabėgti į sielos tylumą ir atsistoti akis į akį, širdis į širdį su Dekalogu, su jo Aštuntuoju, sudreba širdis: ar, Viešpatie, visas mūsų, ypač inteligentijos, gyvenimas sovietmečiu nebuvo vien braidymas po klampesnį ar seklesnį melo liūną? O melas turi šitiek daug vardų ir veidų: nuo šmeižto, neteisingo liudijimo, priesaikos laužymo, išdavystės iki ... švento melo! Kai nenorėjai kito išduoti, kai norėjai apsaugoti svarbią tiesą, kai saugojai kitų sveikatą, ramybę, gerą vardą, patikėti paslaptį, kai melu tausojai save tautos mokyklai, tautos kultūrai, tautos mokslui, net Bažnyčiai!
Tačiau kas išves ribą tarp “švento” ir “prakeikto” melo? Tik sąžinė, tik sąžinė, jei jos dar nesugraužė ilgalaikis konformizmas, kuris iš tikrųjų yra dar viena melo atmaina. Ir turbūt nieko kito nelieka, kaip visiškai atvirai prisipažinti sau, kur melu saugojai kitą, o kur savo kailį; kur, užsidengdamas melo skydu, bandei išsaugoti tiesą, o kur melu mosavai dėl karjeros, dėl saldesnio kąsnio, minkštesnės kėdės; kur melavai, rodydamas drąsą, o kur iš baimės; kur melavai “vardan Lietuvos“, o kur parduodamas ją ... Kur melavai, gelbėdamas kito gyvybę, o kur ją žudydamas!
Nuo amžių melas turi daug vardų ir daug veidų. Melu Patarlių knygoje vadinamas dviliežuvavimas, iškraipyti protavimai, kitų juodinimas, apkalbinėjimai, apgaulingi liudijimai, pataikavimas, apsimetinėjimai, dėjimasis geresniu. Primenama žmonėms didelė atsakomybė už jų tariamus žodžius: “mirtis ir gyvenimas liežuvio valdžioje” (Pat 18, 21).
Daug kelių žmogų veda į melą. Vienas iš jų kaip tik ir yra neatsakingas niekų tauškimas, į kurį taip esame įnikę, kad nerandame reikalo net susimąstyti apie jo pasekmes. Tačiau: “Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį. Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas” (Mt 12, 36-37).
Tuščiažodžiavimas, saujomis “liaudžiai” švaistomi tušti pažadai per tuos 50 metų taip įaugo į mūsų tautos gyvenimą, kad ir šiandien jie yra ne tik daugelio eilinių piliečių, bet ypač valdančiosios daugumos “kasdieninė duona”. Valstybės vadovas, šiandien garsiai visai Lietuvai sakydamas, kad jis visą gyvenimą “stovėjo už Lietuvos nepriklausomybę’,’ visiškai “užmiršo” visai neseniai pasakytus žodžius: “... kuriame socializmą TSRS sudėtyje. Jokio kito kelio nėra ir negali būti ... Mes pirmenybę teikiame lenininiam sutartiniais pagrindais pagrįstos tarybinių respublikų sąjungos modeliui ... Kraštutiniai lozungai — išstoti iš Tarybų Sąjungos sudėties, paskelbti nepriklausomą Lietuvą — mums nepriimtini” (A. Brazauskas. “Tiesa” 89-03-03). Ir tų žodžių tarytum visai nebūtų, o mes kai kurie norime, kad partija, tiek skausmo, kraujo, ašarų, skriaudų, bedievybės ir melo atnešusi tautai, prisimintų, ką ji kalbėjo ir darė prieš 10-30-50 metų ... Juk “neprisiminti” savo piktadarystės — taip pat melas!
Neatsitiktinai dar Saliamono laikų izraelitas meldė Dievą pirm negu mirs atitolinti nuo jo melagingus žodžius. Nes “Dviliežuvio žodžiai rodosi nekalti, bet jie pasiekia žmogaus vidurius” (Pat 18, 8), ... o meluojanti burna užmuša sielą” (Išm 1, 11). Šiandieninis psichologas visiškai tą patį žmogui pražūtingą reiškinį turėdamas galvoje, teigia, kad melas supainioja asmenybės turimų vertybių hierarchiją ir, liaudiškai tariant, melagis nebeskiria grūdų nuo pelų, juodo nuo balto. Melo paveikta sąmonė nebesuvokia, kas tikra, o kas ne; kur išganymas, o kur pražūtis; kas savas, o kas svetimas; kur Apvaizdos ranka, o kur šėtono gundymas; kas draugas, o kas priešas. Šiandien mes savo tautos gyvenime akivaizdžiai matome, ką nesilaikymas Aštuntojo su mumis padarė.
Vargšė tauta! Kai bemiegę nakties valandą susimąstau apie jos kelią ir savo pėdas jame, pasivaidena melas kaip vėžio metastazės, mirties kvėpavimu paliečiančios dar ligos neapimtas organizmo ląsteles. Pasivaidena melas kaip šimtakojis, šimtarankis ir šimtagalvis šliužas, besikėsinantis į tautos dvasią. Ir tenka sutikti su rašytojos Birutės Pūkelevičiūtės žodžiais “Naujojo Dienovidžio” anketos atsakymuose: “O ir bendrai: pirmiausia lietuvių tauta turi pakilti iš ligos patalo” (Naujasis Dienovidis, 199-08-13).
Tačiau savaime tauta iš dvasinės negalios nepakils. Reikia atsatyti sulaužytą Sandorą su Dievu — reikia pradėti vėl vykdyti Dešimt Dievo Įsakymų, kuriais Viešpats ir šiandien kreipiasi į kiekvieną iš mūsų. Aštuntasis reikalauja nemeluoti visais būdais ir visomis formomis. Tad ir pabandykime perkratyti savo sąžines pagal šį Įsakymą. Prisiminkime labiausiai paliestas melo sritis.
Melavo mokslininkai, propagavę ateizmą, neigiantį Dievo, antgamtinių būtybių ir reiškinių buvimą, atmetantį bet kokią religiją; aiškinę pasaulį kaip materialią tikrovę, sąmonę laikę tos tikrovės materialiu atspindžiu ir materialios veiklos funkcija.
Melavo kompozitoriai, kūrę kantatas Didžiajam Spaliui — visos žmonijos “išvaduotojui” ir skurdo, išnaudojimo, priespaudos.
Melavo poetai, liaupsinę iš rytų nušvitusią raudonąją aušrą, kad Lietuva galėtų žengti laiminga su visa broliškų tarybinių tautų šeima. Daug būtų galima cituoti pilnų melagingo džiugesio posmų, parašytų tuo metu, kai miestelių aikštėse voliojosi išniekintų partizanų kūnai; kai kalėjimuose žiauriausiai buvo kankinami žmonės vien už tai, kad jie lietuviai, kad mylėjo Tėvynę, kad tikėjo Dievą; kai Sibiro speiguose nuo šalčio, bado, nepakeliamo darbo mirė vyrai, moterys, vaikai. Gal ir “šventu” kai kas laikė ir tebelaiko kai kurių poetų melą, bet tai buvo ir paliko melas. Gal ir galima tomis sąlygomis suprasti tuos poetus, gal jie ir labai kilnių dingsčių turėjo, bet juos pavadinti tautos dainiais neapsiverčia liežuvis.
Melavo gydytojai, įtikinėję moteris, kad vaisius įsčiose tik 8 ar 12 savaitę ima tapti žmogumi, o iki to laiko daryti su juo, ką nori. Net žudyk ... Ir žudė, ir tebežudo motinos, įtikintos, kad žudo ... ne žmogų.
Melavo įvairių specialybių mokytojai, nutylėdami, klastodami, iškraipydami tautos istoriją, kultūrą, tikėjimą. Daugelį įžymių žmonių darę ateistais, bedieviais, revoliucionieriais. Įkalę mokiniams, kad jie kilę iš beždžionės, stebėjosi, kokie jie blogi, neklaužados, nesuvaldomi. Tačiau kokie gi kitokie galėtų būti beždžionės vaikaičiai? Dar ir šiandien beždžionės vaikaičių nemažai mokyklų suoluose.
Melavo tėvai, “kombinuodami” ką nors parnešti iš fermos, sandėlio, ganyklos, įstaigos. Kad šeima sočiau gyventų.
Melavo darbininkai, simuliuodami “darbą”.
Melavo melžėjos, skiesdamos vandeniu pieną.
Melavo pardavėjos, sukdamos gramus ir kapeikas.
Melavo motinos, nemokydamos vaikelių melstis, nekalbėdamos apie Tą, kuris sukūrė dangų, žemę, žmogų; neaiškindamos, kas tie Dešimt Dievo Įsakymų ir kam jų laikymasis reikalingas žmogui. O Mozė kadaise ne atsitiktinai buvo prisakęs juos diegti savo vaikams, kartoti juos nuolat, užrašyti ant durų staktos, įrašyti į širdį,
Tad, norėdami grįžti į Dievo vaikų šeimą, visų pirma turime atsikratyti melo, nes kas “geria neteisybės vyną” tas “valgo bedievystės duoną” (Pat 4, 17). Viešpats gi vaikščioja “teisybės keliais, teisėtumo takų viduriu” (Pat 8, 20). Paklausykime šv. Pauliaus, jo žodžiai kaip tik mums: “Nebemeluokite vienas kitam, nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkę nauju, kuris atnaujinamas tobulam pažinimui pagal savo Kūrėjo paveikslą” (Kol 3, 9-10). O Kūrėjas — tai Tiesa!
Aštuntasis Įsakymas ragina nusivilkti nuo savęs melo žmogų ir apsivilki tiesos žmogumi. Pirmas žingsnis kelyje į Tiesą — atvirai sau prisipažinti, negražinant nieko, neteisinant savęs, neišsisukinėjant. Perkračius sąžinę ir išsiaiškinus, kokiais būdais ir kodėl buvo laužytas aštuntasis Dievo Įsakymas, eina gailestis — širdies skausmas dėl padarytų nuodėmių prieš šį Įsakymą.
Bet ar tikrai skauda širdį, ar tikrai gailimės ir kodėl gailimės? O gal gali ir į gailesčio aktą įsiskverbti melas?
Sūnus palaidūnas, prieš sugrįždamas pas tėvą, atliko atgailą: “Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: “Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!” (Lk 15, 18-19).
Ir tik tada šitaip, pasiryžęs iškeliavo pas tėvą. Ir tėvas jį priėmė. Ir tėvas jam atleido. Bet pirmieji sūnaus žodžiai buvo tie, kuriuos jis, nutaręs grįžti, jau buvo ištaręs savo širdyje: “Tėve, nusidėjau dangui ir tau”.
O kiek, Tėvyne, sūnų palaidūnų, melu nuo tavęs nutolusių, svetimiems tarnavusių, svetimus dievus garbinusių, bando neva grįžti, net sau neprisipažinę, kad šitaip melavo ir mokė vaikus meluoti! Bet jei Dievas neatleidžia nuodėmės, jeigu tikrai nesigailima, tai ar Tėvynė turėtų elgtis kitaip?
Višpatie, leisk tyra širdimi, be menkiausio veidmainystės šešėlio sielos gilumoje nužemintai tarti: “Tėvyne, nusidėjom dangui ir tau, laužydami Dievo Įsakymus”. O buvom nuo Mozės laikų įspėjami juos pritvirtinti kaip žymę sau ant kaktos ir mokyti jų vaikus, kai gulamės ir keliamės.
Buvom raginami Tėvynę mylėti žodžiais, žygiais, darbais, bet, manau, svarbiausia pradėti mokytis ją mylėti Ties h, tada visi mūsų žodžiai, visi mūsų žygiai ir darbai ves mus kiekvieną atskirai ir visą mūsų tautą į Dievą, kuris yra Šviesa, Tiesa ir Gyvenimas.
Atsisakiusi melo, siela, būk stipri Viešpa^. ties pažadu:
“Nuplausiu jus tyru vandeniu,
būsite nuvalyti nuo visų savo dėmių, -
nuo visų stabų apvalysiu jus.
Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu
jus dvasia.
Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir
duosiu jums jautrią širdį.
Duosiu jums savo dvasią ir
padėsiu įgyvendinti mano įsakymus ...”
(Ez 36, 25-27)