Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

AMŽINYBĖS POŽIŪRIU

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

Jolanta Podleskytė

     Sapnavau Šatrijos Raganą, apsivilkusią balta ilga suknele su baltu skėčiu rankose, kuris vėliau pavirto į didelę baltą gėlę. Stovėjo ji prie jūros ir žvelgė į tolį — ten, kur paskutiniai saulės spinduliai slėpėsi už horizonto, ir tyliai kartojo:

     — Žemėje nieko daugiau nėra, — tik meilė ...

Baltos snaigės, it “gulbių pūkai” lėtai besisukdamos minkštai tūpdavo ant bangų keteros ir ten tyliai ištirpdavo, tarytum atiduodavo save begalybei ... Staigus vėjo gūsis staiga pagriebė snaigių būrį, įtraukė į savo verpetą ir ... netikėtai jos suplasnojo baltais sparnais, sukdamos ratus apie Šatrijos Raganos galvą ...

     Baltos gėlės, baltos snaigės — tai rašytojos sielos muzikos akordai, kurie tarytum ataidi iš anapus, ir sapno vizija lyg ir įsikūnija L. Gutausko eilėraštyje:

     Diena pasviro kaip gėlė į tamsą,
     Sutvisko sniegenų sparnai,
     Tu sningant tyliai grojai Bramsą,
     Žiemakaip rožės ir sapnai.
     Atrodėvisa, ką paliesi pirštais,
     Pavirs nežemišku sniegu,
     Gražu, sakiau, kad žolės miršta,
     Užmiega vaikišku miegu.
     Dienašviesi gėlė į tamsą,
     Ir krito snaigės iš skliautų,
     Tu sningant tyliai grojai Bramsą
     Nesugrąžinamu metu.

     Žiema — nesugrąžinamas metas mūsų sielai, kai ji jau sudėjusi visus ginklus ir pasiekusi vienokį ar kitokį uostą. Praskriejo pavasaris, prabėgo vasara, baigėsi ir dabar Šatrijos Raganai žiema — “kaip rožės ir sapnai” nes grožis — tai dalis Absoliuto. Ne vienas iš Marijos Pečkauskaitės vaizduojamųjų asmenų skęsta gamtos grožyje ir savo gražiausius jausmus išreiškia menu. Menas jiems būtinas dalykas. “Kaip kūnas oro, taip mano siela troškta grožio, reikalauja dailės. Bet iš visų jos šakų tiktai viena man dabar tėra prieinama — literatūra. Tat kaip bitė iš žiedų medų, taip aš čiulpiu iš jos gėrį. Svaiginuosi poezijos burtais, gyvenu kartu su jos herojais ir užmirštu viską, viską ...” — sako mamatė. Ji be galo myli ir muziką, ir gamtą. Gėlės jai — “žemės šypsena iš džiaugsmo, kad ją Dievas sutvėrė ir didiems dalykams paskyrė. Žiūrint į ją, ima šypsotis ir žmogaus siela. O nuo tos šypsenos, kaip ledas nuo saulės, nyksta visa, kas sieloje pikta ir bjauru. Gėlių kvapas jai atrodo kalba, kuria jos pasakoja apie tokias grožybes, kokių niekados nėra mačiusios žmonių akys, apie tokius balsus, kokių niekados nėra girdėjusios žmonių ausys ir apie tokią laimę, kokios niekados nėra patyrusios žmonių širdys.

     Visam savo gražiam idėjų rūmui dėdama amžiną religijos pamatą, M. Pečkauskaitė, gyvendama žemėje, ištaria: “Čia žemėje visos gėlės miršta, trumpos yra visos paukščių giesmės, aš svajoju apie vasaras, kurios tveria visados”. Dievas Mariją šaukė į aukštesnę būtį, į tobulumą. Štai kodėl, gyvendama žemėje, ji nepraėjo pro svetimas ašaras, mokė žmones sumažinti sau vargus ir kelti juos į aukštesnį žmoniškumo laipsnį. Žemiški įstatymai laikini, o Dieviškas įstatymas: “Mylėkite vieni kitus taip, kaip aš jus mylėjau” — amžinas ir nenykstantis, rodantis mums kelią į amžinybę. Kurį šiandien mūsų nevilioja laimės žvaigždelė? Oi, kiek tų visokių žvaigždelių mūsų gyvenime sužiba ir gęsta, aiškiai šviesa nušvinta, tai kartais visai užtemsta! Šimtai jų mirga, kaip pievoj margi žiedai, ir vilioja mus, kaip kūdikį margieji drugiai! Bet viena tik jųjų yra Dievo žvaigždelė, viena didžiausia, viena tikriausia, ji šviečia ant mūsų lopšelio, ji šviečia ir ant mūsų karsto. Tik ta Dievo žvaigždelė mus gali nuvesti į pilnutinės Laimės miestą, tik ji gali suteikti mums visišką pasitenkinimą ir didžią Ramybę bei Palaimą. O kelias į tą Laimės miestą yra mūsų meilės darbai. Dievas, būdamas dvasia, yra nematomas. Bet vis dėlto mes negalime Dievo jausti. Išganytojas mums parodė tam tikslui būdą. Jis mus mokė, kad žmoguje Dievą matytume ir rodytume Dievui meilę, nuoširdžiai mylėdami savo artimus. Dievo ir žmogaus meilė neatskiriamai priklauso viena nuo kitos. Ji negali būti viena be kitos. L. Gutausko eilėraštis tartum patikslina šią mintį:

     Viskas tavo valioj, viskas amžinai:
     nuo pradžios tu mano soduos gyvenai,
     tavo balso aš klausiaus tada,
     kai manęs nebuvo, valanda,
     kai tave išvydau, sidabru
     švietė veidrodis ant sienos.

     Visa savo kūryba Šatrijos Ragana iškelia dvasios vaidmenį, tikėjimą absoliutu, meilę žmogui. Kelias į bekraštę visumą romantikei eina tik per meilę, kuri pakeičia ir atstoja jai visus įstatymus ir dėsnius, nes įstatymas galiojąs tik laike ir laikui, o meilė esanti virš laiko, ir amžinybėje jos šaknys. Savo kūryba Šatrijos Ragana patvirtina šv. Augustino mintis: “Tavyje, mano siela, aš matuoju laiką. Neprieštarauk man, nes taip yra. Neprieštarauk pati sau dėl savo įspūdžių gausybės. Tavyje, kartoju aš, matuoju laiką. Suvokimas, kurį sukelia praeinantys daiktai, tavyje pasilieka, nors daiktai ir praeina”.

     Kristus mums parodo labai malonų vaizdą -“po to Jis sakė: su Dievo karalyste taip yra, kaip su žmogumi, kuris beria sėklą į žemę. Ar jis miega, ar keliasi, dieną ar naktį sėkla dygsta ir auga jam nežinant. Nes žemė savaime duoda vaisių, pradžioje želmenį, paskui pilną grūdą varpoje. Kai vaisius pribręsta, jis tuojau siunčia pjautuvą, nes pjūtis atėjo”.

     Didžiausių darbų pradžia būna nežymi, lyg dygimo laikotarpis. Mūsų buvimas žemėje — tai įžanga į anapusinę tikrovę. Gerasis Sodininkas skleidžia žiedus šiame pasaulyje, kad kitame šakas nusvertų sultingi vaisiai. Gamta — tai sielos atspindys. Štai kodėl Šatrijos Ragana ne paprastai pavaizdavo gamtą, o išreiškė jai savo meilę. Tobulybės ilgesys išsisklaido tamsoje: “Alpių sidabrinės galvos, žalsvas Ciuricho ežeras su baltaburiais laiveliais kaip baltais mieguistais drugiais”.

     Romantiškas Šatrijos Raganos nusiteikimas lyg aidu atsiliepia J. Degutytės eilėraštyje:

     Plaukia sodas tylioj mėnesienoj,
     ir krenta obuoliai.
     Aidai kaip varpai
     pripildo žemą ir dangų,
     Krenta obuoliai, dar nuo saulės
     Šilti ir šviesūs,
     Skamba tamsios sėklos
     jų kvapniam ir sultingam kūne.

     Prieš akis iškyla vizija — sodas mėnesienoj ir po jį vaikščiojanti Šatrijos Ragana.

     Tyliai, tarytum plaukdama, ji prisiartina prie šulinio. Šulinys ant kalno, o aukšta svirtis —    tarytum pirštas nukreiptas į žvaigždėtą dangų. Šatrijos Raganai bus leista į kalną — pasemti mėnulio šviesos, žvaigždinės motinos ašarų rasos, negimusių vaikų širdies plakimo ąsotį aidų ir išpilti ant obelų šaknų, kad nelaimės nesikartotų ...

     Šatrijos Ragana įsiklauso į tylą, nes jai tyla —    tai grožio sinonimas: “Bet šiąnakt taip gražu aplinkui ... Gili tyla. nepertraukiama jokių atbalsių, viešpatauja ant žemės ...” Kaip tylos akompanimentas įsilieja mėnulio šviesa. Autorė įsiklauso į tą nušvitimą: “Per dangų rieda pilnasis mėnuo. Jo melsva, švelni šviesa apipila žemę ir tarsi viską sulyginti stengiasi: sulieja į vieną aštrius kontūrus, sulygina varsas, lyg minkštu, plonu tiuliu užkloja visą pasaulį”.

Tik tyloje žmogus gali išgirsti Dievo balsą, gali suprasti savo minčių eigą. Tyla — tai tas metas, kai Gerasis Sodininkas nokina vaisius nakties sode.

Šatrijos Ragana grožį (tiesos sinonimas) suprato abstrakčiai —daiktuose, reiškiniuose, faktuose ieškojo dvasinės esmės. Grožis — tai kelias į absoliutų idealą. Žmogus, kuris supranta ir įvertina grožį, — turi jautrią sielą, kuri neleis jam padaryti ką nors pikto savo artimui.

     Kadaise darbas buvo ne pragyvenimo šaltinis, o natūrali šviesaus žmogaus būsena. Žmogus dirbo tai, ką momento būtinybėje iš jo pareikalaudavo. Vienuoliai, dirbantys nuo ryto iki vakaro, labai lengvai įsivaizduodavo, kad pietų stalą jiems parūpina Dievas. Jie dirba ne dėl atlyginimo, ir jų bendruomenėje buvo gyvenama lyg Rojaus sode, kur niekas nematavo žmogaus asmeninio darbo. Jei šie vienuoliai eitų savo sode prie kokio nors reto augalo ir žinotų, kad jam reikia pagalbos, bet jeigu pakeliui į juos pasižiūrėtų kiti augalai, reikalaujantys dėmesio ir globos, jie lenktųsi prie jų ir pamirštų, kur ėjo ir ką ketino daryti. Tie vienuoliai yra Dievo vietininkai žemėje ir jie žino, kad jų paskirtis yra užbaigti tai, ką Kūrėjas pradėjo, ir patobulinti tai, ką Kūrėjas paliko jam, žemės sodininkui, patobulinti.

     Tie gerieji sodininkai kūrė ir kuria žemėje Meilės Karalystę. Tik ar daug jų dabar yra?

     Kaip mums gyventi, kad pasotintume laimės troškimą, įprasmintume gyvenimą?

     Tokį lyg ir patarimą, lyg sielos atodūsį mums padovanojo poetė J. Degutytė:

     Laime, kuri esi niekados nesurasta,
     kuri vedi mus paskui save
     nuo lopšio iki karsto
      (o nepavejama!)
     O gal mes vejamės tik tavo šešėlį?
     Gal tu mumyse,
     gal užgimsti akimirką,
     kai žolę šaukiam seseria,
     o miško žvėrį - broliu,
     kai nusilenkiam šaltiniui ir širdžiai,
     kai kančią paverčiam preliudu,
     kai nugalim savyje mirtį?..

     Tik tada, kai mylim ir padarom gerą darbą, tik tada mes nugalim mirtį. Geri darbai — tai kelias į amžinybę. Kaip M. Pečkauskaitė pasakytų:

     Siela, lyg plaštakė savo uždangą,
      pameta skausmus,

     kai žmogus pajunta Dievo raginimą daryti gera žemėje. O saulėtoji sala tyliose sidabrinėse jūrėse! O nesuteptosios sniego kalnų viršūnės!” Ir šiuo atveju M. Pečkauskaitės gamta — tai simbolinė minčių forma, kurios kalba apie idealų šalis.

     Žmogaus ir gamtos ryšys susilieja į vieną Dievybės ilgesį. Dėmesio centre — mokymas apie meilę, kaip gyvenimo pamatą.

     Meilė nukreipia į absoliutą, kaip į substanciją. O ne į reiškinius. Šatrijos Raganos žvilgsnis nukreiptas iš kasdieninio pilkumo į saulėtas idealų šalis. Jos kūryba sako apie tai, kas amžina, kas yra visados tiesa: “Dailė žiūri į viską sub specie aeternitatis. Ji praskleidžia mistišką pasaulio uždangą, rodydama mums iš tolo sielą, išsilaisvinusią iš medžiagos”.

     Marija Pečkauskaitė nori rasti siaurą, egoistišką gyvenimo supratimą ir išmokyti žmones pasiaukoti kitų gerovei.

     “Gyventi vien vyrui ir vaikams? Negaliu” — sako mamatė “Senajam dvare”. “Brangūs jie man, bet jaučiu, kad gyvendama taip egoistingai iš tikro skriausčiau savo vaikus”. Arba Viktutė, dirbdama, kiek gali, kitų gerovei, vis dar abejoja, ar ji pakankamai naudos atneša. Jai atrodo, kad niekam iš jos naudos nėra, niekas nepajus jos, kai ji mirs, ir norėtų eiti iki pasaulio krašto, kad tik turėtų progos gerą darbą padaryti.

     Tik tada, kai žmogus aukojies kitų labui, daliniesi su kitais paskutiniu duonos kąsniu, tik tada supranti, kad gyveni. Labdaringai sėjo valstietis žirnius prie kelio, iš anksto žinodamas,. kad derlių surinks kiti. Lietuvoj aukojo geras žmogus ne tik samdiniams, pakeleiviams, vargšams, bet gausiai aukojo ir bažnyčiai, ir vėlėms. Aukojantys žmonės buvo geri, nes jie darė visa tai bendrai, ir jie buvo laimingi, kad dalinosi su kitais meile. Dabar daug nesantaikos todėl, kad žmonės atprato aukotis, dalintis:

     Meilė ir nusivylimas vienas kitą vejasi ...
     Pasaulis plėšomas į gabalus -
     rauda motinos ir teka saulė,
     žūsta vaikai ir žydi krūmai,
     diena ištrykšta
     kaip šviesulys galaktikoj,
     kaip dovana
     tamsiai pulsuojančiai žemei,
     ir ieškom apgraibom
     prasmės kaip duonos ...

     ... nes tikra tai, kas mūsų viduje ...

(J. Degutytė)

■ Gražiai praėjo šių metų liepos mėn. Pasaulio lietuvių dainų ir taut. šokių šventė Vilniuje. Tik daugelį stebino, kodėl tiek daug laiko ir dėmesio buvo skirta “pagoniškosioms tautos šaknims”. Liepos 8 d., Šokių šventės išvakarėse, Vilniaus Kalnų parke Ansamblių vakare skambėjo pagoniškos tematikos eilėraščiai, o Šokių dienos koncertas liepos 9 d. buvo pradėtas pagoniškomis apeigomis, “Saulės giesme”, pasakojant apie tautą, garbinusią saulę, žvaigždes, perkūną ir k. Buvo aiškiai jaučiama pagonybės propagavimo tendencija.

■ Vysk. Paulius Baltakis, OFM, šią vasarą lankėsi Lietuvoje, dalyvavo Dainų ir Šokių šventėse, VIII PLJS ir Ateitininkų kongresuose, koncelebravo keliose iškilmingose šv. Mišiose, susitiko ir kalbėjo su prez. A. Brazausku (buvo apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu), min. pirm. A. Šleževičium, arkiv. A. J. Bačkiu ir kitais Lietuvos vyskupais, lankėsi daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių.