Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

PARADOKSŲ KARALIUS

ALGIRDAS PALIOKAS, SJ

    Kristaus Karaliaus šventė. Neregimos karalystės, nematomo Karaliaus šventė. Kur šios karalystės erdvė? Kur jos sienos? Kokia jos evoliucija žmoguje ir žemės laike?

     Kartą “Jėzus kalbėjo miniai:” Matydami debesį, kylantį vakaruose, jūs tuoj pat sakote: “Ateina lietus” ir taip atsitinka. Pučiant pietų vėjui, jūs tvirtinate: “Bus karšta’,’ ir taip iš tiesų esti. Jūs mokate išaiškinti, ką reiškia žemės ir dangaus išvaizda, tai kodėl gi neišsiaiškinate šio laiko prasmės?” (Lk 12, 54-56).

     Buvo Senojo Testamento laikas, dabar yra poatpirkiminis laikas. Tai du iš esmės skirtingi laikai. Jų sandaroje - Kristus. Dievo karalystė gimė tada, kai Izraelis matė, girdėjo ir net paliesti galėjo Dievo Sūnų. Jos sėkleles apaštalai ir daug daug misionierių nešė į kitas šalis ir tautas. Dievo Karalystė skleidėsi erdvėje ir laike, augo kiekybiškai ir kokybiškai. Pildosi Kristaus pranašystė: “Kada būsiu pakeltas nuo žemės, visa patrauksiu prie savęs” (Jn 12, 32).

“Nepriklausomybės ir vilties žygis — skautai žygiuoja.

Algirdo Kairio nuotr.

     O kur esame mes, XX-to amž. pabaigos vaikai? Krikštu tapome Dievo tautos, Dievo Karalystės piliečiai. Bet tai anaiptol dar ne viskas. Tai tik pasėtoji sėkla, kuri kartais krenta ir tarp erškėčių, ir ant uolos. Gyvenimo kelionės metu mes bendraujame su giminėmis, kaimynais ir šiaip pažįstamais. Tik niekas nežino, ar Dievo žodis gyvas jų sielos dirvoje, ar ūgtelėjęs nenudžiūvo, o gal iš vis nebuvo nė prigijęs. Toje karalystėje, kurioje visada Kristus yra Karalius, ten nuėję mes ieškosime tų, kuriuos pažinome ir, deja, ne visus rasime. Vieni jų apsivalę ateis, o kitų nematysime niekada. Ir neduok, Dieve, jei ten nesulauktume nors vieno iš savo namiškių.

     B ciklo metais skaitoma ši ištrauka iš Evangelijos: Pilotas Jį paklausė: “Vadinasi, Tu esi Karalius?” Jėzus atsakė: “Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius” (Jn 18, 37). Nuplaktas, erškėčiais vainikuotas, skarmalu pridengtas bejėgis Karalius prieš Pilotą. Ir šis pagonis tokio paradokso nesuprato. Nepatikėjo, kad teisia savo Teisėją. Ir net mūsų laikais, po tiek krikščionybės amžių, ne vienas tiesia ten, kur reikia paklusti. Bažnyčios mokymas analizuojamas ir kritikuojamas, teologija reformuojama, kai kurie kuria ir skleidžia savo religiją, ardydami Bažnyčios vienybę. O kiek įvairiuose tikėjimo nuostatuose sušvelninimų, apėjimų, ir pakeitimų?! Tai toks mūsų pasaulis, tokie laikai. Pilotas suklydo, o mes?

     Koks yra mūsų Karalius? Galime Jį vadinti garbingiausiais vardais ir taikyti aukščiausius titulus ir tai bus tiesa. Tačiau be visa to Jis dar yra ir paradoksų Karalius. Kaip suderinti Betliejų, visagalybę ir persekiojimus, dieviškąjį mokymą ir žmogiškąjį Jo atmetimą? Galiausiai paradoksų paradoksas: kūriniai nužudo Kūrėją. Ir dar paradoksas: budeliai kryžiavę, susikruvinę dieviškuoju krauju, atsiverčia, fariziejai — ne! Visas Kristaus gyvenimas — paradoksų grandinė. Ir kaip tik tai rodo, kad Jis yra ne iš mūsų pasaulio, kad Jis — Visatos ir amžių Viešpats.

     Ar pasaulis suprato tuos, kurie patikėjo Kristaus paradoksų tiesa ir kurie sekė Kristų? Ne! Iš jų juokėsi, tyčiojosi, persekiojo, kai kuriuos nukankino. Mūsų Karaliaus programa paprasta ir aiški. Ji paskelbta palaiminimais: palaiminti dvasingieji vargdieniai, romieji, gailestingieji, teisybės trokštantieji ... Už kiekvieno palaiminimo vykdymą iškilmingai palaiminimu paskelbtas atlygis. Dažnai žmogus sako: “Tai tiesa, taip būtų gera tai vykdyti, bet ... Už to “bet” slepiasi ir žmogiškasis silpnumas, ir išskaičiavimai, ir savimeilė, ir tikėjimo stoka, ir visa puokštė tokių “gėlių”, kurių niekam neparodys, o dažnai ir nuo paties savęs slėps. Tas mūsų “bet” ir skiria mus nuo mūsų Karaliaus.

     Ši šventė yra ir tam, kad mes patikėtume savo Karaliaus paskelbtais nuostatais ir ryžtingai stotume po Jo vėliava. Taip elgėsi mūsų karalaitis Kazimieras, arkivyskupas Jurgis ir visi paskelbti ir nepaskelbti pasaulio šventieji. Ir Lietuva pakiltų, jei daugiau žmonių apsispręstų už tikrą priklausomybę mūsų Karaliaus karalystei..

Sugrįžimas (iš Sibiro).   A. Švenčionio nuotr.

     Kas atsitinka, jei žmogus ima ir patiki kuriuo nors ar keliais Kristaus paradoksais? Tokių yra ir išeivijoje, ir Lietuvoje. Viena Lietuvos miestelio gydytoja pasakoja: “Mano vyras ir taip jau nervingas, o darbas dar labiau ji išderina. Jei matau, kad grįžo susinervinęs, tai žinau, kad šį vakarą ramybės nebus. Sunku, man, sunku ir jam. Be galo trokštu tikrai krikščioniškai gyventi. Viešpatį vis prašiau pagalbos. Kartą atėjo mintis padaryti tai, ką Jėzus padarė Didįjį Ketvirtadienį. Kaip jis nustebo, kai kartą po darbo pasisiūliau nuplauti jam kojas. Padariau viską kaip Kristus. Jisai sėdi, aš plaunu, šluostau. Ir visada jis nurimsta, įtampa išsisklaido, jei vėlu, eina tiesiai į lovą. Kiek daug laimėjo mūsų šeima dėl to, kad aš patikėjau negalimu dalyku”.

     Tikrai. Didžiojo Ketvirtadienio dramoje kojų plovimas yra neeilinis paradoksas. Stebėtis Dievo Sūnaus nuolankumu būtų per maža. Tai baigęs jis pasakė: “ ... ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti” (Jn 13, 14). Kristaus pamokymus galime suprasti tiesiogine ir netiesiogine prasme. Minėta gydytoja vykdė pažodžiui — padėjo. Nesvarbu, kaip mes vykdysime, bet jei ką nors darysime, rezultatai visada bus. O mūsų viduje ir aplinkoje stiprės ir skleisis Dievo Karalystė.

     Teneįsižeidžia moterys, kaip atsitiko kartą pamoksle paminėjus šį atsitikimą. Juk nuolankus tarnavimas parodo tikrąją žmogaus vertę ir jo dvasios didybę.

     Gal pabandykim save paegzaminuoti: ką man reiškia Kristus Karalius?

     Jei aš tikiu savo Karaliaus visagalybe, saugus jaučiuosi nuo visų pasikėsinimų, neturiu jokių baimių dėl dabarties ar ateities.

     Jei Kristus tikrai yra mano Karalius, tai artimas man yra kaip antrasis Kristus. Ką jam padariau, savo Karaliui padarau.

     Jei Kristus man daug reiškia, aš priimu Jo gyvenimo pavyzdį, Jį visą ir seku Juo.

     Kristus yra Meilės Karalius. Jis perdavė žmonijai Tėvo meilę kūrinijai, Jis meile spinduliavo darydamas gera, mokydamas ir pasiaukodamas iki visiško savęs susinaikinimo. Jis paskelbė žemėje naująją erą — taikos ramybės ir meilės erą. Jis kviečia mus sudaryti meilės sutartį.

     “Kristus Karalius, kurio karalystė persunkia visų laikų žmoniją ir visas tautas bei kiekvieną atskirai, kviečia mus pasirašyti su Juo nepuolimo sutartį, tai yra pasižadėti, kad niekuomet nepereisime į Jo priešų eiles. Jis siūlo mums sudaryti ir antrą sutartį — bendradarbiavimo. Tai reiškia, jog siūlo eiti su Juo ranka rankon, kad Jo reikalai būtų mūsų reikalai, ir mūsų reikalus Jis žada laikyti savaisiais. Bet labiausiai Jis nori su mumis sudaryti meilės sutartį: tai su Juo gyventi, kad galėtume su šv. Paulium tarti: “Nebe aš gyvenu, bet manyje gyvena Kristus” (Gal 2, 20). Šia prasme Jis į mus prabyla Šventraščio žodžiais: “Pasilikite mano meilėje” (Jn 15, 9).

     Kristaus Karaliaus šventėje mes lenkiamės Jam, Jį garbiname ir šloviname, dėkojame ir džiaugiamės. Tai kas, kad mes Jo nematome, bet Jis mus mato, Jis globoja ir saugo savo vaikus. Ganyti ir išganyti — Jo didžiausias rūpestis ir dieviškai begalinis troškimas.

     Ateik tad, Viešpatie, į mūsų širdis, mūsų šeimas, Lietuvą ir pasaulį. Tebūnie ir žemėje Tavo karalystė, kaip ji yra danguje.