JONAS LAURIŪNAS, SJ

17. VAIŠĖS

     Reikia pasakyti, kad šv. Mišių pats gražiausias vaisius yra šv. Komunija iš lotyniško žodžio — susijungimas. Šv. Mišios — tai tikinčiųjų susibūrimas, o kur sambūris, kur vienybė, ten pravartu ir vaišės. Biblija žmonijos istorijos pradžioje randa susiskaldymą: žmogus atsiskyrė nuo Dievo, ir tai jam atnešė mirtį; jis nebesutarė ir su kitais — žmonijos kelią lydėjo tarpusavio nesantaika, kivirčiai, karai. Kristus savo gyvybės auka mus vėl sujungia su Dievu, mes atgavome teisę į amžiną gyvenimą ir prie altoriaus renkamės kaip broliai, seserys. Šv. Paulius rašo, kad mes esame “prikelti gyventi su Kristumi”: reiškia, Jis daugiau nebemirs, ir mums skirtas nemarumas. “Mes prikelti ir pasodinti danguje drauge su Kristumi Jėzumi” (Gal 2, 6). Šios šventosios vaišės yra ženklas — simbolis būsimo bendrumo su Jėzumi pas Jo Tėvą — bendro džiaugsmo, bendros palaimos, bendros meilės. Kristus yra kalbėjęs: “Nuo šiol aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje” (Mt 26, 29).

Lietuviškais motyvais A. Kudirkos sukurta koplytėlė Švenčiausiajam.

     Pagal Bažnyčios mintį, visi turėtų priimti Kristaus Kūną, kurie tik dalyvauja Kristaus Aukoje. Šių vaišių tikslas — kad mumyse išsiskleistų dvasinė energija, kad sustiprėtų viltis ir ryžtas siekti to, ką mums prižadėjo dangaus Tėvas. Kristaus Auka — tai ne vien Dievo veikmė, bet ir mūsų įsijungimas į šį Dievo veikimą: Dievas yra Teikiantysis, o mes turime būti priimantys. Eucharistinis Kristaus buvimas nėra jo veiklos tikslas: tai tik pradžia Jo veiklos Bažnyčioje — Jis nori mus toliau vesti, nori nuvesti pas savo Tėvą, Jis nori veikti per mus pasaulyje, nori padaryti kažką su mumis ir per mus. Jei Kristus sako, kad čia yra Jo Kūnas, tai nereiškia negyvą Jo Kūną. Jis sako: “Aš esu gyvenimas” (Jn 11, 25); “Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą. — kad apsčiai jo turėtų” (Jn 10, 10): čia Jis mąsto kažką didžio, amžino, dieviško, palaimingo, ir tai Dievas yra paruošęs mums, tik mes turime išsirengti į šį žygį prie tikslo, kurį mums numatė Dievas, turime žygiuoti.

     Prieš šv. Komuniją šv. Mišiose Bažnyčia turi keletą maldų, kurių reikšmingiausioji yra “Tėve mūsų” nors tikroji ir pagrindinė malda, dalyvaujant Viešpaties rengiamose vaišėse, yra eucharistinė malda (Kanonas).

     “Tėve mūsų” — žinomiausia malda, bet turbūt ir mažiausiai žinoma, nes ją dažniausiai kalbame skubomis, be dėmesio, neįsimąstydami. Kai kurie krikščionys iš viso nustojo tikėti į maldą, jie tiki į dirbančias rankas. Bet melstis mus ragina Kristus ir netgi nurodė mūsų prašymams kryptį. Evangelistai paliko mums maldos pavyzdį, kaip jį pateikė Kristus — tai “Tėve mūsų” malda.

     Vargšas žmogus turi teisę ir ypatingą privilegiją — kreiptis į didįjį Dievą, vadindamas Jį Tėvu. Ši teisė ir privilegija remiasi Kristaus žodžiais: “Melskitės taip” (Mt 6, 9).

     Kuris esi danguje— tai priminimas, kad turime tikrąją Tėvynę, kurios netekome per nuodėmę ir kurią pasiekti yra mūsų tikslas, todėl mums yra pareiga neprisirišti prie šios žemės.

     Teateinie Tavo karalystė.Kas yra ši Dievo karalystė? Ji yra trejopa: pirmiausia — tai amžinoji, dieviškoji būtis, apie kurią rašo psalmininkas.

     “Tavo karalystėamžina karalystė,

     Tu kartų kartoms viešpatausi'(Ps 144).

     Antra, tai Kristaus įsteigtoji Bažnyčia: prašome, kad ji plistų ir būtų tautoms palaimos ženklu ir versme. Trečia — Dievo viešpatavimas mūsų sielose: “Dievo karalystė yra jūsų tarpe” (Lk 17, 21). Prašome, kad mumyse viešpatautų Dievo tiesa, Jo malonė, kad mumyse skleistųsi dorybingumas.

     Kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien— čia suprantama ne vien kūniška duona, bet ir dvasinė — tiesa mūsų sielai, Dievo tiesa. “Žmogus gyvena ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų” (Mt 4, 4). Reikia duonos vargšams, badaujantiems. Reikia religijos duonos tiems, kurie nieko nežino apie Dievą ir savo širdį sotina žemės niekalu. Reikia, kad būtų pakankamai kunigų, kad mes turėtume Evangelijos duonos, kad turėtume sakramentus, kad gautume sutaikinimą su Dievu. Turime vertinti ir šv. Komuniją: ji turi būti kasdieninė, o ne metinė.

     Neleisk mūsų gundyti— čia primenamas mūsų silpnumas, įspėjami atsargumui, raginami kovai, skatinami pergalei. “Pats Dievas nieko negundo” (Jok 1, 13). Gundymai ateina ne iš Dievo, o iš mūsų pačių arba iš pasaulio.

     Gelbėk mus nuo pikto— čia turima minty pats didžiausias blogis: nuodėmė, nes ji mus atskiria nuo Dievo amžinai. Kažkada Jėzus meldėsi: “Tėve, apsaugok juos nuo pikto” (Jn 17, 15). Būdami vienybėje su Kristumi, mes būsime stiprūs: šiame pasaulyje mus gina Viešpats. Eidami šv. Komunijos, tariame ryžtingą “ne” nuodėmei!

     Šis prašymas “Gelbėk mus nuo pikto” dar pratęsiamas kita malda, kurią įterpė į šv. Mišias popiežius Grigalius Didysis, gyvenęs VI a., tais laikais, kai Romos imperijon įsiveržė viską nusiaubiantys germanai. Ji prasideda panašiais žodžiais: “Gelbėk mus, Viešpatie, nuo visokio pikto”.Prie šios minties ilgokai apsistoja Bažnyčia: kodėl? Nes šis pasaulis, per kurį mes keliaujame, ištremtieji Ievos vaikai, yra vargo pasaulis, ašarų pasaulis.

     Šią kunigo maldą liaudis palydi garbinančiuoju šūksniu: “Tavo valdžia ir galybė ...” Šis šūksnis vartojamas rytiečių krikščionių liturgijoje. Jis vartotas buvojau pirmųjų krikščionių, kaip rodo dokumentas “Didachė” iš II a. Šio šūksnio mintis randama Biblijoje, šv. Jono Apreiškime (1, 5; 4, 11; 5, 12; 7; 12; 9, 1). Kai pagoniškosios Romos laikais pagonys garbindavo saulę, ypač saulėgrąžos metu — gruodžio gale, krikščionys apie Kristų sakydavo: Kristus yra Karalius, Jis yra šviesa, Jis — aukščiausia valdžia, Jis yra amžinasis, Jis ateis. Pirmųjų krikščionių suvokta tiesa, kad Kristus yra Didysis, Amžinasis, Galingiausias, turi perimti ir mūsų širdis!

     Dar neskubame su šv. Komunija ... Kunigas, užminęs Viešpačiui, kad gyvename neramiame pasaulyje ir mus supa visoks blogis, prašo labai brangaus dalyko — ramybės. Ši malda primena mums paskutinį Jėzaus vakarą prieš mirtį, kai atsisveikindamas su mokiniais, kalbėjo apie ramybę. Biblinis žodžis šalom, kurį lietuviškai verčiame žodžiu ramybė, turi dar platesnę prasmę negu mūsų kalboje. Tai ne vien nebuvimas karo, kovų, ginčų, nesusipratimų, bet ir džiaugsmas, palaima, apstumas, gyvenimo pilnatvė. Visa tai gali ateiti mums tik iš Dievo, ir tai ateina mums vardan Kristaus kančios. Šv. Komunija — tai ženklas, kad Dievas yra su mumis.

     Šioje maldoje iškyla ir atgailos mintis: “Žiūrėk tad ne mūsų nuodėmių”. Šią minutę verta prisiminti, kas mumyse dramsčia ramybę ir vienybę. Ramybė yra neįmanoma be vienybės tarp savęs, tad, einant šv. Komunijos, visada pravartu prisiminti vienybės reikalą Bažnyčioje ir pasaulyje, taip pat ir kiekvieno mūsų atsakomybę už šią vienybę: kiekvienas nusikaltimas prieš meilę yra nusikaltimas ir prieš vienybę, kiekviena nuodėmė nestato vienybės, tik griauna ją.

     Šioje maldoje iškyla viena šviesi mintis: “Bažnyčios tikėjimas”. Bažnyčia — tai nusidėjėlių bendruomenė, bet ji tiki, kad Dievo gailestingumas didesnis už jos kaltes ir, nežiūrint savo nevertumo, ji pasitiki Dievu. Bažnyčios gyvenime yra daug šešėlių, daug dėmių, bet ji tiki, kad, Dievui padedant, ji perkops tas duobes. Šią valandėlę teatgyja ir mūsų tikėjimas, išsiveržęs vieningu ir galingu atsaku “Amen”.

     Kunigas, baigęs šią maldą, linki Viešpaties ramybės ir liaudžiai. Kitur, pvz., negrų kraštuose ir kai kuriose baltųjų šalyse, šis linkėjimas sukelia bažnyčioje tam tikrą sujudimą: žmonės, kaimynas su kaimynu, susikabina rankomis ir geru veidu palinki vienas kitam ramybės. Tai nėra kažkas nauja. Senuose raštuose randama, kad taip darydavo pirmieji krikščionys, tiktai ne prieš Komuniją, o prieš aukojimą (Justinas). Vienuoliai seniau, prieš priimdami šv. Komuniją, pareikšdavo vienas kitam ramybę, pagarbą. Trumputė apeiga, vienuose kraštuose, pagal žmonių charakterį, atliekama įspūdingiau, kitur nepaliekant veik jokio pėdsako — bet reikšminga: nes kiekvienas turėtume pagalvoti apie tai, kad ramybė ir taika yra reikalinga, kad ramybę reikia statyti, kad ji statoma tik tarpusavio pagarba ir meile. Šis sekmadienio momentas turi tapti visos savaitės pareiga. Jei norime būti taikoje su Dievu, turime būti taikoje ir su žmonėmis.

     Metinis Kunigų Vienybės seimas įvyko Marijos Nekalto Prasidėjimo seserų vienuolyne, Putnam, CT. Panevėžio vysk. ir Lietuvos vyskupų konferencijos vicepirmininkas Juozas Preikšas apžvelgė dabartinę Lietuvos Bažnyčios padėtį, o vysk P. Baltakis padarė išsamų pranešimą apie lietuvių katalikų padėtį už Lietuvos ribų. Taip pat žodį tarė prel. K. Vasiliauskas, pabrėžąs, kad Lietuvoje yra alkstančių, kuriems reikia duonos ir sriubos.