Kun. JONAS BORUTA, SJ
Visos krikščionijos įsitikinimas: Kristaus gimimo, gyvenimo, mirties ir prisikėlimo istorija — centrinis žmonijos istorijos įvykis, kuriame išspręstos visų žmonijos istorijos įvykių prasmės problemos. Nors visa žmonijos istorija — lūžis tarp seno ir naujo pasaulio, dramatiškų pakitimų — tačiau mes tikime, kad pagrindinis lūžis, svarbiausias žmonijos istorijos posūkis įvyko prieš 2000 metų, tada, kai žemėje kūdikiu gimė žmogumi tapęs Dievas — Kristus. Nuodėmės, tamsos, nelaisvės vaga tekėjusi žmonijos istorijos srovė pasisuko priešinga linkme — į šviesą, į teisumą, į Dievo vaikų laisvę ...
Kristaus gimimo istorijoje jau užprogramuotas vergovine santvarka grįstų imperijų krachas, Kristaus gyvenimo ir prisikėlimo istorijoje, įprasminta, pašventinta visų amžių laisvės kovotojų, žmonijos dvasinio atsinaujinimo kovotojų pastangų auka. Jėzaus gimimo, gyvenimo, mirties ir prisikėlimo istorija — tai raktas vi-
Tegimsta kalėdinis džiaugsmas, ramybė ir taika visų širdyse!
soms svarbiausioms žmonijos ir atskiro žmogaus problemoms suprasti ir išspręsti. Nesunkiai galime įžvelgti, kad ir mūsų laikmečio problemos Jėzaus gimimo istorija jau išspręstos.
Mus slegia menkavertiškumo kompleksas. Esame maža tauta, Europos periferija, tuo labiau ne pasaulio centras. Taip neilgai, tik vieną kitą dieną tebuvome savo tragiškų išbandymų metu pasaulio dėmesio centre ... Ar gali būti kas vertinga iš tokio užkampio? Bet juk ir Kristus gimė, pasaulį atnaujinusi ir pakeitusi krikščionybės srovė prasidėjo ne pasaulio politikos ar civilizacijos centre, o tolimame Romos imperijos užkampy, romėnų okupuotos Palestinos periferijoje ...
Kalėdos kviečia pakilti virš menkavertiškumo komplekso. Tęskime žygį už krikščioniškų idealų realizavimą neprislėgta, laisva dvasia ...
Dievas tapęs žmogumi — Jėzus įeina į žmonijos istoriją, kad pakeistų ją, padarytų ją šviesią. Tačiau pasaulio pirmoji reakcija — prieštaravimas — Jėzui nėra vietos užeigoje; Betliejaus gyventojai Jo gimstančio nepriima į savo namus, — Dievas gimsta tvarte. Ir taip visada — žmogus nenori palikti vietos Dievo veikimui ... Dieviškoji malonė, Dievo laisvės dovana nenoriai priimama. Taip buvo Kristaus laikais, taip buvo per šimtmečius, kodėl šiandien turėtų būti kitaip? Neturėtume pasimesti, pasinerti pesimizman, susidūrę su išbandymais, sunkumais, nesėkmėm kovoje už tiesą, teisingumą ir laisvę, susidūrę su minios abejingumu šioms vertybėms! Kalėdos kviečia ir tokioje situacijoje tikėti pergale.
Pirmųjų Kalėdų naktį dangus pasveikino Betliejaus kaimelio piemenis linkėjimu “Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė Dievo mylimiems žmonėms!” Beveik du tūkstančius metų šį linkėjimą Kalėdose kartoja krikščionių širdimi ir lūpomis.
Pirmųjų Kalėdų naktį šis linkėjimas skambėjo paradoksaliai — Garbė Dievui, — na, nebent su išlyga, dangaus aukštybėse — nes čia, žemėje, apie kokią garbę Dievui galime kalbėti, kai Dievo išrinktoji tauta po pagonių statytinio despoto Erodo valdžia! Kokios ramybės galime linkėti Betliejaus motinoms, kai virš jų vaikų galvų jau iškilęs Erodo siunčiamų kūdikius žudyti kareivių durklas! Ir vis dėlto, nepaisant šiurpios realybės, tą naktį angelai giedojo “Garbė Dievui, ramybė žemėje žmonėms”. Ar šiandien 1994 metais švenčiant Kristaus gimimo šventę Lietuvoje situacija mažiau paradoksali? Ar šiandien lengvesne širdimi mes galime priimti kalėdinį linkėjimą: Garbė Dievui, ramybė žmonėms!
Argi Dievui garbė, kad lietuvis, spręsdamas savo krašto likimą, vadovaujasi pilvu, o ne širdimi, ne galva ...
Ar gali būti rami mūsų širdis, kai vėl stovime kryžkelėje žengti į Dievo vaikų laisvę, ar grįžti į vergo praeitį ... Ar gali būti mūsų širdis rami, kai ateitis taip neaiški?
Kokia bebūtų padėtis, neturėtume užmiršti Dievo įsikūnijimo rytmetyje Dangaus pasiuntinio tartų žodžių: Dievui nėra negalimų dalykų. Dievą mylintiems viskas išeina į gera.
Šitokio tikėjimo mūsų tautai nepritrūkdavo sunkiausiais išbandymo metais. Duok, Dieve, kad mums tokio tikėjimo nepritrūktų ir šiandien.
Dievą mylintiems viskas išeina į gera!
♥ ♥ ♥